Kai geriau už viską – margas kaimo gyvenimas

Jonučiuose su savo šeima gyvenantis Jordanas Mačiūta, kai tik nustveria laisvo laiko, važiuoja į savo vaikystės sodybą nuošaliame pakaunės kaime. Būtent čia, gamtos apsuptyje, jis jaučia gyvenimo pilnatvę: augina žuvis, naminius paukščius, pradeda bitininkauti.

Į kaimą – nuo vaikystės

Patį vidurvasarį atokioje pakaunės sodyboje netrukus tradiciškai susirinks visa plati Mitkų giminė, kurią čia sukvies Vytautas Mitkus, pats sudaręs giminės genealogijos medį. Viena šios draugiškos giminės atžala – 35 metų Jordanas Mačiūta dabar yra tos didžiulės sodybos šeimininkas. Pasak jo, jei galėtų, čia gyventų kiaurus metus – taip jam patinka būti gamtos apsuptyje, draugauti su ja. Ir tai nieko nuostabaus.

"Tėvai mus su broliu čia veždavosi vasaroti, kai buvome vaikai, kai močiutė dar buvo gyva. Žodžiu, kaimo gyvenimas man nuo seno pažįstamas. Kai tapau šios sodybos savininku, mielai pradėjau čia šeimininkauti. Einame – aprodysiu savo ūkį", – plačiai nusišypsojo Jordanas.

Nedrąsios vištos

Vos įžengus į sodybos kiemą pasigirdo vištų kudakavimas – šie naminiai paukščiai akimirksniu sulindo po krūmais ir iš po jų nepatikliai žvilgčiojo į jiems nepažįstamus žmones. Jordanui teko ilgai jas įkalbinėti pasirodyti. Pagaliau kelios drąsesnės, vedamos gaidžio, pasirodė kieme, o bailesnės nuskuodė į vištidę slėptis.

Drąsiausias, žinoma, pasirodė gaidys – jis išdidžiai demonstravo išsigandusioms vištoms savo drąsą – užskrido ant pritūpusio priešais jį šeimininko peties ir leidosi su juo į kelionę per kiemą žydinčios azalijų jūros link. Jordanas neslėpė, kad šias azalijas prie trobos pasodino jo mama Genutė ir tėtis Juozas, pritariantys visiems sūnaus užsiėmimams sodyboje ir jam padedantys.

Ištvermingi sparnuoti hibridai

"Štai šių neįprasto margumo plunksnų vištos – Sibiro didžiųjų Orlovų veislių atstovės. Orlovo veislės paukščiai – tai žinoma pasaulyje rusiška vištų veislė. Ją sukūrė grafas Aleksejus Orlovas, kuris domėjosi kovinėmis vištų veislėmis. Teigiama, kad jis atsivežė jų iš Persijos ir sukryžmino su vietinėmis, siekdamas padidinti kovinių vištų atsparumą šalčiui. Šie hibridai tapo labai ištvermingi, atsparūs šalčiui.

Šios veislės paukščiai auga ilgai ir subręsta vėlai, o gaidžiai tinkami veisti tik nuo dvejų metų", – aiškino Jordanas.

Išaugusios iš jaunų viščiukų Orlovo vištaitės dabar atrodo gan įspūdingai: jos laksto kaip patrakusios, o kai nurimsta, į akis krenta jų kovinė stovėsena, platoka krūtinė, stambokas kaklas, stiprios kojos ir snapas, panašus į plėšraus paukščio.

Karinga sodybos puošmena

Orlovo veislės vištos neturi skiauterių, o gaidžio skiauterė iš tolo primena avietę. Pasak Jordano, šių paukščių pailgi balzganos spalvos kiaušiniai yra nepaprastai gero skonio.

Profesionalūs tokių Orlovo veislės vištų augintojai sako, kad rusiškoji šių vištų veislė išnyko praėjusiame amžiuje, bet ją stengiamasi atkurti. Dabar auginama vokiškoji šios veislės populiacija. Vokiškieji orlovai yra kilę iš kažkada įvežtų į Vokietiją rusiškų Orlovo veislės paukščių. Vokiški paukščiai yra smulkesni, trumpesnėmis kojomis ir tiesesniu snapu. Atrodo, kad Jordanas augina būtent vokiškos Orlovo veislės atstovus. Pagaliau tai ne taip svarbu – tiek rusiški, tiek vokiški orlovai yra tikra aristokratiška, karinga sodybos puošmena.

Ambicingi planai

"Auginu ir keletą paprastų kaimiškų dedeklių – dėl  įvairovės.  Kai jas, mažutes, parsivežiau į sodybą, vištukės nestovėjo ant kojų, o apie vaikščiojimą, matyt, supratimo neturėjo. Gal todėl, kad jos nebuvo mačiusios laisvės – juk mažylės buvo pirktos iš vieno paukštyno", – samprotavo Jordanas.

Jis dar ketina įsigyti Ukrainos ausytųjų (jos taip pavadintos dėl raudonų ausų spenelių, uždengtų tankiomis žandenomis), Jurlovo balsingųjų (kai XIX a. Rusijoje buvo sukurta ši veislė, mėsingumu ir dėslumu jokia veislė jai negalėjo prilygti), rusų barzdotųjų (ši veislė dabar labai reta) ir kitų veislių vištų. "Jau esu užsisakęs iš Vengrijos sidabrinių viandotų, araukanų. Pastarosios veislės vištų gimtinė – Pietų Amerikos žemynas. Iš ten ir veislės pavadinimas – tokias vištas, dedančias mėlynus kiaušinius, laikė araukanų genties indėnai", – aiškino Jordanas.

Pradedantis bitininkas

Jaunasis sodybos šeimininkas mėgina eiti senelio, auginusio bites, pėdomis – sename avilyje dūzgia dabar madinga grynarasė Bakfasto bičių šeima. "Šios geltonos spalvos bitės nelabai jautrios orų permainoms, yra, kaip ir dera bitėms, darbščios, ramios, atsparios ligoms, bet nelinkusios spiestis. Šios rasės bitės tampa irzlesnės tik rudenį, pasibaigus medunešiui. Rašoma, kad tada jos skrenda plėšikauti į kitus avilius. Daugiau apie šios rasės bites galėsiu papasakoti kitais metais. Juk esu tik pradedantis bitininkas", – neslepia savo nedidelio išmanymo apie šias bites Jordanas.

Anot pradedančio bitininko, jis skaitęs, kad Bakfasto bitės, pamėgtos versliniuose bitynuose, yra jauniausios Lietuvoje. Tai Anglijos vienuolyne vienuolio Adamo sukurtas tarprasinis bičių hibridas (Europos tamsiųjų, Vidurio Rytų, Afrikos ir Italijos bičių rasių), pretenduojantis į veislę.

Gandro ir žalčių grobiai

Bičių aviliais Jordano ūkis nesibaigia – jis labai dėmesingai prižiūri didžiulį sodybos tvenkinį, kuriame augina plačiakakčius, amūrus, ešerius, lydekas, karpius, lynus, šamus. Kai artėjome prie tvenkinio, nuo jo pakrantės pakilo gandras – jis čia tikrai randa maisto. Mat gandro grobiu ne kartą yra tapę žalčiai ar birželio pradžioje neršiantys lynai. Žalčiai čia atšliaužia iš miško pasikaitinti ant liepto saulės atokaitoje, paskanauti tvenkinio pakraštyje, kur vanduo šilčiausias, knibždančių būsimųjų rupūžiukų, t.y. buožgalvių.

Jordanas aiškino, kad kiekviena žuvų rūšis turi savo paskirtį tvenkinyje: plačiakaktis, filtruodamas vandenį, gerina jo kokybę; amūrai naikina žoles, nors kartais paskanauja ir tvenkinyje augančių vandens lelijų; lydekos – tvenkinio sanitarai, o štai karpiai – tikri kiaulės, jiems, besirausiantiems dumble, visiškai nerūpi vandens kokybė; karpių-karosų hibridai visai nerausia dumblo ir labai greitai auga; didžiausia tvenkinio žuvis – vienintelis šamas, sveriantis apie 10 kg. Ši žuvis, jau surijusi visas tvenkinio varles, nesileidžia Jordano pagaunama. Tvenkinio dugno gyventojai lynai žavi Jordaną subtiliu savo skoniu. "Visų žuvų teko paragauti. Man skaniausios yra mamos keptos ir brolio Mariaus rūkytos žuvys", – aiškino Jordanas. Beje, per savaitę žuvims dabar tenka sušerti mažiausiai 3 kg virtų kukurūzų.

Sodyboje – 30 inkilų

Žiemą – kiti išlaikytiniai, daugybė įvairių rūšių paukščių. Žinoma, savo gausa visus kitus miško sparnuočius nurungia zylės: paprastosios, kuoduotosios, mėlynosios ir kt. Šie sparnuočiai per žiemą sudoroja du bulvių maišus nelukštentų saulėgrąžų. Na, o pavasarį šie ir kiti paukščiai, kuriems pakabinta net 30 inkilų, džiugina sodybą savo nepakartojamu balsų choru.

Ekskursijos po sodybą pabaigoje Jordanas su mama pakvietė į trobos vidų. Ten – sustingęs Jordano vaikystės laikas: ta pati duonkepė krosnis, tos pačios nuotraukos ant sienų, giminės relikvijos, močiutės virbalai ir, žinoma, sieninis kalendorius, kurio nenuplėštas smarkiai pageltęs lapelis primena močiutės išėjimo iš šios trobos datą.

Ir Liepa myli gamtą

"Kol kas nieko neketinu keisti troboje – per daug čia prisiminimų… Bet sodybos aplinką tvarkau kiek pajėgiu ir sugebu, per daug nenutolindamas jos nuo natūralios gamtos. Net ir mano dukrelės vardas susijęs su gamta – Liepa. Man malonu, kad mažylė labai nori čia būti, mokosi klausytis gamtos, ją suprasti", – džiaugėsi Jordanas, akimis rodydamas į čia pat, virš jo galvos, inkile, triukšmaujančius varnėnų jauniklius, kurie šiomis dienomis jau bus pajutę savarankiško skrydžio džiaugsmą.

Jordano nemeluotą meilę gyvajai gamtai greitai įvertino jos gyventojai. To pavyzdys – miško sparnuočiai, lesantys saulėgrąžas iš jo rankų, naminiai sodybos paukščiai, patikliai tupiantys ant jo pečių.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių