Į Kauną atvyko iš Panevėžio

Pakalbinti Juozo Zikaro name – muziejuje dirbančią žinomą muziejininkę Rasą Jonę Ruibienę – nelengva užduotis dėl jos užimtumo, didelio lankytojų srauto. Jų ypač buvo padaugėja prieš  prieš svarbias Lietuvai datas – Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją.

Ir tai suprantama – juk būtent J.Zikaras sukūrė „Laisvę“, stovinčią Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, kurį puošia ir kiti žinomi pirmojo profesionalaus Lietuvos skulptoriaus kūriniai.

„Laisvę“ ir daugumą kitų garsių savo darbų dailininkas sukūrė Panevėžyje, kur gyveno ir dirbo iki 1928 m. pabaigos. Tada jį pažinojęs švietimo ministras Konstantinas Šakenis pakvietė į Kauną dėstyti vienintelėje anuomet Meno mokykloje. Tad J.Zikaro vardu dabar mums žinomoje Žaliakalnio gatvelėje skulptorius ilgainiui pasistatė nedidelį medinį namą, kuriame 1933 m. apsigyveno su žmona Anele Tūbelyte-Zikariene, trimis sūnumis ir dukra.

Iš vidinio nedidelės sodybėlės kiemo, kur J.Zikaras buvo įrengęs paukštidę ir malkinę, nuo namo terasos bet kuriuo metų laiku atsiveria įstabus vaizdas į Senamiestį ir Naujamiestį. Tad neatsitiktinai čia užklysta ne tik ekskursantai, bet ir meninių filmų kūrėjai, kuriuos masina ir išlikusi name autentiška tarpukario aplinka.

Garsi sofa

Pravėrus geltono namelio, kuriame veikia J.Zikaro muziejus, duris, pasitinka jį kuruojanti R.J.Ruibienė ir pakviečia puodeliui kvapnios arbatos.

Gurkšnojant karštą žolelių gėrimą, paaiškėja, kad namelyje išlaikyta autentiška svetainė – su tais pačiais užuolaidų karnizais, langais, palangėmis, langinėmis, baldais, ant kurių sėdėjo ne viena to meto ar net sovietmečio garsenybė: Sofija Smetonienė, globojusi Moterų tarybą – jai priklausė ir skulptoriaus žmona – J.Zikaro labai gerbtas kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, rašytojas Petras Vičiūnas, chirurgas Vladas Kuzma ir kiti žymūs žmonės, mylėję Lietuvą ir jai dirbę. Nuo 1951 iki 1956 , šioje svetainėje gyveno studentas Algirdas Mykolas Brazauskas.

Iki šių dienų dviejuose namo kambariuose išlikusi originali grindų danga marmaleumas, pagamintas iš natūralių medžiagų. Svetainėje su ovaliu stalu, apdengtu stora raštuota gobeleno staltiese, stovi sena sofa ir krėslas, kuriame mėgo sėdėti J.Tumas-Važgantas, o ant valgomojo sienos kabo vieno iš artimiausių J.Zikaro bičiulių dailininko Jono Mackevičiaus paveikslai.

"Kaps" pianino paslaptis

Svetainėje sunku nepastebėti 1900 m. „Kaps“ firmos pianino. Anot R.J.Ruibienės, tokių pianinų Lietuvoje tėra vos keli, nes juos gaminusi firma gyvavo tik iki 1922 m.

Beje, kai 2000 m. name vyko remontas, valydama pianiną, muziejininkė netikėtai aptiko, kad apatinė jo dalis atsidaro. Ta dalis buvo prikimšta laikraščių. Tarp jų R.J.Ruibienė aptiko lobį – skulptoriaus žmonos Anelės Tūbelytės mamos ir močiutės gintarinius karolius (apie juos muziejininkė žinojo iš Zikarų dukters Alytės, kurios valia namas tapo muziejumi) ir į laikraščius suvyniotą stalo sidabrą: dvi sidabro taures, tarpukario žydų auksakalių M.Grinšteino, E.Eidelbergo, I.Gordono ir kitų rankomis pagamintus sidabro šaukštelius ir minėtus gintaro karolius."

Žvelgdama į tuos stalo įrankius, ir dabar girdžiu jų skimbčiojimą Zikarų namuose, maišant arbatą ar kavą plonyčio porceliano puodeliuose. Mat A.Zikarienė mėgo priimti namuose svečius, vaišinti Peterburge, „Nadieždos“ institute, išmoktais gaminti patiekalais“, – teigė R.J.Ruibienė.

1926 m.: su sūneliais Vaidučiu ir Teisučiu. J.Zikaro muziejaus nuotr.

Susituokė Peterburge

Pasak muziejininkės, J.Zikaro žmona Anelė nebuvo poniutė. Anksti jaunystėje išvažiavusi į Petrapilį (dabar Peterburgas), ten mokėsi ir dirbo „Raudonajame kryžiuje“. Ten ir su dailės studentu J.Zikaru susipažino bei ištekėjo už jo 1914 m. pirmąją ją Kalėdų dieną.

Liudininku jų vestuvėse buvo Balys Sruoga, beje, pasipuošęs ne prastesniais nei pačios jaunamartės gintaro karoliais. Įdomu, kad būtent jaunoji J.Zikaro žmona su jų pirmagimiu pozavo Peterburge skulptoriaus diplominiam darbui „Motina“. Pozavo ji vėliau ir kitiems jo kūriniams Lietuvoje. Mat A.Zikarienė nenorėjo, kad jos vyrui pozuotų kitos moterys. Juolab kad A.Zikarienė garsėjo puikia figūra. Tvirtai tikėdama vyro talentu, ji įvairiais būdais palaikydavo jo kūrybingumą. Ypač tuomet, kai kūrėjas kartais nuleisdavo rankas.

„Anot Zikarų dukters Alytės, mama buvo aukšta, graži, juodomis ilgomis kasomis, mėlynomis akimis, gražios figūros, griežta, išdidi, žinojusi savo ir vyro vertę moteris, mėgusi visuomeninę veiklą. Susikūrus „Moterų seklyčiai“, vėliu tapusiai Lietuvos moterų draugija, A.Zikarienė tampa aktyvia nare. Beje, ši moterų organizacija skelbė lygybę tarp vyrų ir moterų“, – sakė R.J.Ruibienė.

Emancipuota žmona ir motina

A.Zikarienė buvo emancipuota moteris, tvirta ranka tvarkiusi namų ūkį, turėjusi savo nuomonę įvairiais klausimais, buvusi tvirta atrama savo švelnaus būdo, jautriam, nevisada praktiškam vyrui.

„A.Zikarienė nemėgo kino, bet užtat daug skaitė, lankėsi teatruose, o ypač – operos ir baleto, mokėsi užsienio kalbų. Savo vaikus ji auklėjo, neskirstydama jiems darbų į vyriškus ir moteriškus, buvo dėmesinga atžalų lavinimui: pritarė vyro sumanymui nupirkti vaikams pianiną, pasamdė muzikos mokytoją, – ji ir pati mokėsi skambinti pianinu – vesdavo dukrą mokytis pas prancūzų kalbos mokytoją, kartu tobulinosi pati.

Į A.Zikarienės kambarį, kuriame ji rašė, rengdamasi moterų susirinkimams, ilsėdavosi, svečiai nebuvo kviečiami. Dabar jos kambario sienos nuklotos jau istorinėmis tapusiomis nuotraukomis. Baldų neišliko. Kaip ir vaikų kambaryje. Skulptoriaus darbo kambaryje stovi maždaug 1912 m. gamybos stalas-lova. Tokius baldus dailininkas parūpino savo sūnums, nes name trūko vietos.

Dukters surinktas lobynas

Prie J.Zikaro atminimo ir darbų išsaugojimo labai prisidėjo vienintelė iš jo vaikų Lietuvoje likusi duktė Alytė Elena Zikaraitė, kuri rinko eksponatus muziejui po visą Lietuvą. Mat tėvas garsėjo geraširdiškumu – lengvai dovanodavo savo kūrinius.

Namo pusrūsyje – trijų kambarių J.Zikaro dirbtuvė. Čia eksponuojamas J.Zikarą menantis jo varstotas – XIX a. darbo stalas, pagal skulptoriaus projektus sukurtos monetos, jo Gedimino ordinas, Sidabro ženklas iš Peterburgo dailės akademijos už minėtą diplominį darbą „Motina“, iš tarptautinės Meno ir technikos pasiekimų parodos Paryžiuje 1937 m. parsivežtas „Grand Prix“ už jo sukurtą lietuviškos sodybos maketą.

Muziejuje ir jo fonduose yra virš tūkstančio J.Zikaro skulptūrų, piešinių, grafikos, tapybos darbų, šeimos archyvo bei memorialinių daiktų.

Dėmesį traukiantis bareljefas

Lankytojų dėmesį patraukia visais laikais aktualus J.Zikaro bareljefas "Valstietis (Prie valstybės lovio)", kurį skulptorius 1928 m. pristatė personalinėje savo darbų parodoje Kaune.

Tuomet į parodos atidarymą užsukęs šeimos draugas Prezidentas Antanas Smetona stabtelėjo prie valdžią kritikuojančio kūrinio. Juo susidomėjusio Prezidento J.Zikaras paprašė nepykti, nes „… dalis jūsų valdininkų tikrai taip elgiasi ir apvalgo darbo žmones". Prezidentas, apžiūrėjęs į lovį šnipus sukišusių nusipenėjusių paršelių užpakalius, šyptelėjęs retoriškai paklausė skulptoriaus: "Tai kurio iš šių paršelių uodegytė yra mano?", ir taikiai nuėjo toliau apžiūrėti parodos.

2013 m.: muziejuje lankėsi J.Zikaro palikuonys, giminaičiai. Artūro Morozovo nuotr.

Ir "Laisvei" pozavo žmona

Čia galima pamatyti ir žinomiausią J.Zikaro kūrinį „Laisvė“ – sumažintą gipsinį garsiojo paminklo variantą su skulptoriaus sumanytu, bet taip ir neįgyvendintu postamentu.

Beje, beveik visoms J.Zikaro skulptūrų moteriškoms figūroms, kaip ir „Laisvei“, pozavo jo žmona Anelė. Pastarasis faktas paaiškėjo, aptikus 1944 m. į plokštelę įrašytus skulptoriaus prisiminimus. Skulptūrų veidams pozavo kitos moterys ar merginos.

A.Zikaraitė yra teigusi, kad „Laisvės“ veidui pozavo J.Zikaro mokinė Marija Ramanauskaitė-Statkevičienė. Bet tai tik pusė tiesos. Mat J.Zikaras savo skulptūrų veidus kurdavo iš kelių pozuotojų veido bruožų. Taip atsitiko ir su „Laisve“. Tai patvirtino prieš kelerius metus į „Kauno dienos“ redakciją užėjęs kaunietis Kęstutis Statkevičius – minėtos M.Ramanauskaitės-Statkevičienės sūnus.

Skulptūrų veidų paslaptis

Anot Kęstučio, jo mamos veido bruožai, beje, sustingę ir ant Nežinomo kareivio kapo stovinčio paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ bareljefe. Tai liudija Kęstučio išsaugotas 1921 m. išleistas paminklo atvirukas, kurio antroje pusėje jo mama rašė pozavusi bareljefo merginos veidui. Kas buvo antroji mergina, Kęstutis neįsiminė, tačiau žino, kad „Laisvės“ veidui jo mama pozavo drauge su Zikarų sūnaus Teisučio krikšto mama, mokytoja iš Panevėžio Elena Jasinskaite.

Priminsime, kaip 1921 m. buvo gautos lėšos paminklo ant Nežinomo kareivio kapo statybai. Paminklas iškilo anuometinio Karo muziejaus kūrėjo gen. ltn. Vlado Negevičiaus sumanumo ir pastangų dėka. Mat nepaprastai trūkstant lėšų šio pirmojo paminklo muziejaus sodelyje statybai, V.Nagevičius susodino pilną vežimą nepriklausomybės kovose invalidais tapusių karių, įdavė jiems gėlių ir su jais nuėjo į Seimą prašyti pinigų. Sumanymas pavyko!

Pražudė enkavėdistai

Pasak R.J.Ruibienės, 1944 m. prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, enkavėdistai kaltino skulptorių slepiant informaciją apie neva miškan partizanauti išėjusius tris jo sūnus. J.Zikaras buvo įsitikinęs, kad visi trys jo sūnūs žuvo, kai vokiečiai paėmė juos kasti apkasų.

Tik vėliau paaiškėjo, jog sūnūs spėjo pasitraukti į Vakarus. Du iš jų (Vaidutis ir Vainutis) vėliau atsidūrė JAV, o Teisutis – Australijoje, kur tapo žinomu menininku. O tada, vėlų 1944 m. rudenį, J.Zikaras, neištvėręs enkavėdistų tardymų ir grasinimų išvežti jį su šeima į Sibirą, nusižudė, išgėręs iš artimo bičiulio gydytojo Vlado Kuzmos išprašyto morfijaus preparato. V.Kuzma buvo prisaikdinęs dailininką panaudoti morfijų tik kraštutiniu atveju... Pomirtinę skulptoriaus veido ir rankų kaukę padarė jo kolega skulptorius Petras Rimša.

J.Zikaras nebūtų ištvėręs ir netrukus prasidėjusių jo garsiausių skulptūrų griovimų. Svarbiausias jo gyvenimo kūrinys „Laisvė“ Karo muziejaus sodelyje stovėjo tik iki 1950 m. vidurvasario – prieš pat Dainų šventę ji buvo aptverta lentine tvora ir naktį nugriauta.

Užgriuvo ir finansinė našta

Vienas didžiausių netikėtumų, užsukus į pirmo mūsų profesionalaus skulptoriaus muziejų – mirusio Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko nuotraukos ant vienos sienos. Vienoje iš jų užfiksuotas draugiškas A.Zikaraitės ir šalies vadovo A.M.Brazausko buvimas. Tai tikrai netikėta fotografija žinantiems, kaip kentėjo J.Zikaras istorinio santvarkų virsmo metu, kokios grėsmės sovietmečiu buvo iškilusios šio garsaus skulptoriaus šeimai. Tai kas galėjo sovietmečiu sieti J.Zikaro palikuonę su A.Brazausku?

Pagavusi suglumusį mano žvilgsnį, R.J.Ruibienė paaiškino: "1944 m. Anelė Tūbelytė-Zikarienė, nusižudžius vyrui, patyrė ne tik sunkius išgyvenimus, bet ir ekonominius sunkumus. Tad moteris pamažu pradėjo išpardavinėti daiktus, nuomoti kambarius studentams. Tuo metu, t. y. 1951–1956 m. A.M.Brazauskas su broliu Gerardu studijavo Kauno politechnikos institute. Būtent jie, broliai Brazauskai, ir tapo svetainės J.Zikaro name nuomininkais“.

Radimvietė: štai čia R.Ruibienė surado Zikarų stalo sidabrą ir gintaro karolius. Artūro Morozovo nuotr.

A.M.Brazausko pėdsakas

Muziejininkė, kuriai ne kartą teko klausytis J.Zikaro dukters Alytės prisiminimų, sakė, kad A.Zikaraitė sovietmečiu švęsdavo savo gimtadienį Vasario 16-ąją, nors buvo gimusi vasario 20. Ir tai suprantama – juk jos tėvo kūryba – tai kovų už laisvę istorija.

"Turiu pasakyti, kad anuomet dar niekam nežinomas A.M.Brazauskas nebėgdavo iš J.Zikaro namuose Vasario 16-ąją rengiamų vaišių. Atvirkščiai – jis mėgo kartu su Alytės svečiais padainuoti ir, anot jos prisiminimų, pašokdinti jaunas paneles“, – šyptelėjo muziejininkė, kartu priminusi, kad būsimasis šalies Prezidentas studentaudamas mankštindavosi J.Zikaro namo kieme. Tvirto stoto jaunuolis mėgdavo jėgos pratimus – kilnodavo lengvojo automobilio pusašį, nes specialių štangų kilnojimui anuomet labai stigo. Tą jo mankštą A.Zikaraitė su draugėmis kartais stebėdavo pro savo namų langus. Merginos, reziumuodamos stebėjimo rezultatus, visada sakydavo: „Liuks vaikinas!" – pasakojo R.Ruibienė.

Biografijos vingiai

*Vienas pirmųjų profesionalių Lietuvos skulptorių, profesorius J.Zikaras gimė 1881 m. lapkričio 18 d. Paliukuose, Pumpėnų valsčiuje, vargingai gyvenusioje šeimoje.

*Vaikystėje piemenavo, pramokęs staliaus amato, kartu su tėvu dengė stogus, dirbo kitokius statybinius darbus, pardavinėdavo savo drožtas šventųjų statulėles pakelių kryžiams, pramoko groti smuiku ir grojo nedideliame Panevėžio orkestre.

*Remiamas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Jono Jablonskio, kitų mecenatų mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje, studijavo Peterburge dailę.

*1914 m. Peterburge susituokė su rokiškėne Anele Tūbelyte ir po poros metų baigė Peterburgo dailės akademiją.

*1918 m. J.Zikaras grįžo į Lietuvą, mokytojavo Panevėžyje, kur sukūrė daugelį nepriklausomos Lietuvos simboliais tapusių meno kūrinių.

*1928 m. su šeima persikėlė iš Panevėžio į Kauną. Dėstė Kauno meno mokykloje, Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, 1944 m. tapo profesoriumi.

*Išugdė tokius menininkus kaip Petras Aleksandravičius, Vytautas Kašuba, Juozas Kėdainis, Napoleonas Petrulis ir kt.

*Mirė 1944 m. lapkričio 10 d. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.