Dviratį pažino vaikystėje

Priešpaskutinę 2019 m. dieną į "Kauno dienos" redakciją Aurimas Valujavičius atėjo pėsčiomis. Dviratis, be kurio keliautojo nebeįsivaizduoja ištikimiausi jo sekėjai, šiuo metu ilsisi atremtas į sieną.

"Pirmą kartą su dviračiu susidūriau septynerių. Per gimtadienį jį man padovanojo seneliai. Svirduliuodamas pravažiavau trumpą atkarpą. Jausmas buvo nuostabus, o dviratį pamilau iškart", – A.Valujavičius tąkart negalėjo nė įsivaizduoti, kad prabėgus kone dvidešimčiai metų su dvirate transporto priemone jis įveiks kur kas didesnius atstumus.

Paskutinės, 200 dienų trukusios, kelionės metu Aurimas numynė 13 731 km. ir aplankė keturiolika šalių: Lietuvą, Latviją, Estiją, Suomiją, Norvegiją, Švediją, Daniją, Vokietiją, Prancūziją, Nyderlandus, Belgiją, Liuksemburgą, Angliją, Lenkiją ir Norvegiją.

Tiesa, pradžioje jis ketino įveikti 10 tūkst. km per 5 mėn. Visgi ištikimiausi Aurimo sekėjai maršrutą pakoregavo – už pinigus, kuriais parėmė keliautoją, šis jiems leido išsirinkti vieną iš trijų papildomų kelių, taip kelionę namo atitolindamas daugiau nei mėnesiu.

"Labai dėl to nesikrimtau", – Aurimas tikino, ilgų kelionių metu labiausiai pasiilgstantis Lietuvos ir Kauno, bet ne žmonių.

Neapsikrovė daiktais

Nuo ko viskas prasidėjo? Nuo pirmosios kelionės 2015-aisiais. Tuomet automobilio teisių neturintis Aurimas dviračiu išvažiavo aplankyti Norvegijoje gyvenančio draugo.

"Po to keliavau į Slovakiją, vėliau – į Afriką", – Namibijoje, bediskutuojant su draugu apie ateities planus ir šiauriausią Europos tašką – Nordkapą, A.Valujavičius ėmė galvoti apie dar didesnį iššūkį. – Myliu gamtą, kalnus, todėl nusprendžiau, kad noriu visiškai ištyrinėti Skandinaviją ir apvažiuoti ją dviračiu."

Žygis baidare Nemunu ir dviejų mėnesių viešnagė Balyje galutinai sudėliojo visus taškus – ankstų 2019 m. birželio 1-osios rytą jaunuolis dviračiu pajudėjo nuo savo namų laiptinės Eigulių mikrorajone. Lydėdami sūnų, šypsenomis tėvai bandė dangstyti nerimą. Jis kuteno ir paties keliautojo širdį.

"Keliaujant vienam svarbiausia – psichologija ir tai, kiek esi pasiryžęs įgyvendinti sau pačiam iškeltą tikslą. Visi kiti dalykai nublanksta. Svarbiausia – motyvacija", – ne vienerius metus sportuojančio A.Valujavičius fiziniai krūviai nė kiek negąsdino.

Jaunas vyras nesunkiai susidorojo ir su kitu uždaviniu, kuris iš nevilties būtų pravirkdęs ne vieną moterį ir merginą – kaip į kelis krepšius sutalpinti ne dienos ir net ne savaitės, o pusmečio daiktus? Ne vieną kelionę ištvėręs Aurimas į tai žiūrėjo labai paprastai – su savimi ėmė tik būtiniausius daiktus, žinodamas, kad viską galės įsigyti parduotuvėse.

"Įsidėjau striukę nuo lietaus, šortus, porą kelnių, marškinėlių, kojinių, termo drabužius. Kelionės metu pirkau tik naujus sportinius batelius ir pirštines. Dalį bagažo užėmė turistiniai reikmenys – kilimėlis, miegmaišis ir palapinė. Kaip aš sakau – penkių žvaigždučių viešbutis ant ratų", – likusią bagažo dalį sudarė elektronikos prietaisai.

Savo keliones ištisai filmuojantis keliautojas su savimi pasiėmė nešiojamąjį kompiuterį, droną, išorinę bateriją ir krūvą įvairiausi laidų.

Pažadas – miegoti palapinėje

Kiekvieną dieną keliautojas numindavo apie 75–85 km. Sparčiausiai pedalus jis mynė kelionės pradžioje, kai norėjo kuo greičiau išvažiuoti iš Baltijos šalių. Tuomet būta ir 110 km per dieną. Pirmoji naktis? Palapinėje. Kaip ir likusios 199. Aurimas pažadėjo sau nesinaudoti nakvynės namais, viešbučiais ir žmonių svetingumu.

"Nakvynių neplanavau. Kol buvo šilta palapinę statydavau prie vandens telkinių, kad turėčiau, kur nusiprausti. Pasiekus šiaurę – kuo gražesnėse vietose, kad rytais pabudus būtų į ką žiūrėti", – pasiekus Europą, besiformuojančius įpročius ir vėl teko keisti, o palapinę statyti kuo toliau nuo aplinkinių akių. Kelis kartus keliautojas naudojosi kempingu, bet tik dėl dušo.

Palapinę Aurimas statė pačiose netikėčiausiose vietose.

Kelionės metu Aurimui teko sutikti žmonių, kurie pagailėjo savo žemės lopinėlio keliautojui. Policijos pareigūnai visur buvo draugiški. Tik kartą, Lenkijoje, besiruošiant skleisti palapinę nakčiai, uniformuoti vyriškiai lietuvį įspėjo, kad šioje vietoje klaidžioja usūriniai šunys.

"Dar bent kelis kartus stabdė policininkai, bet tik dėl to, kad ne vietoje važiavau", – A.Valujavičius džiaugėsi sklandžia kelione ir šviesuoliais, su kuriais susipažino kelionės metu.

Tarkim, pusamže vokiečių porele, vienu dviračiu per aštuonis mėnesius nukeliavusia apie 10 tūkst. km., arba Viljamu iš Ruano. Jam tai buvo pirmoji kelionė dviračiu.

"Su Viljamu susitikome Suomijoje. Išsiskyrėme. Grįždamas namo Prancūzijoje aplankiau jį", – apie savo naują bičiulį pasakojo kaunietis.

Ritmą diktavo vietovės

Dienotvarkė? Ją, anot Aurimo, diktavo vietos. Keliaujant nuo birželio, kai dienos ilgėjo, o galiausiai dėl poliarinių dienų tęsėsi kiaurą parą, dviratį kaunietis mindavo iki vidurnakčio, o kartais ir ilgiau.

Ryte pabudęs montuodavo vaizdo įrašus ir keldavo juos į internetinius puslapius. Šis procesas atimdavo bent porą valandų. Kirtus poliarinį ratą, teko grįžti prie įprastinio ritmo – keltis anksčiau ryte ir anksčiau sustoti nakvynei. Įprotis keltis su aušra niekur nedingo – į "Kauno dienos" redakciją Aurimas buvo pasišovęs ateiti 8 val. ryto. Vėliau pavyko išsiderėti pusvalandį.

"Keliuosi anksti, bet valgau jau ne taip, kaip kelionės metu", – A.Valujavičius neslėpė, kad pusmetis ant ratų gerokai išbalansavo jo mitybą. Iki tol pietums į lėkštę kraudavęs ryžius ir sausą vištos krūtinėlę, pastarąjį pusmetį jaunas vyras valgė daug sumuštinių, šokoladinių batonėlių, gėrė gazuotus saldintus limonadus.

"Maisto atžvilgiu kelionė man buvo visiškos atostogos. Tarkim, buvo dienų, kai suvalgydavau po pusę kilogramo "Snickers" šokoladukų", – tiesa, smaližiauti keliautojas galėjo ne visur.

Šalyse, kur taikomas cukraus mokestis, saldėsiai buvo bent kelis kartus brangesni, todėl įprastai eurą kainuojantis šokoladinis batonėlis ten atsieidavo maždaug keturis eurus.

Nemanykite, kad visos kelionės metu Aurimas kimšo šokoladus ir užgėrė juos "Coca-cola". Skandinavijoje, kurioje praleido didžiąją laiko dalį, jis be perstojo valgė tuno konservus. Jie ten itin kokybiški ir nėra brangūs. Priešingai nei kavinės. Jose picų kainos prasideda nuo 17 eurų, o mėsos patiekalai – nuo 20 eurų.

Keliautojas per pusmetį išgyveno tris metų laikus – iš Kauno išvažiavęs birželį, atgal jis grįžo gruodžio 17-ąją. Per tą laiką jo dviračio rėmą skrodė vėjai, plovė lietūs, padangas kepino kaitri saulė. Po vienos nakties teko vaduotis ir nuo sniego. Tiesa, trumpalaikio – kilstelėjus temperatūrai jis akimirksniu nutirpo ir nuo palapinės, ir nuo dviračio.

Kauniečio matyti vaizdai – tarsi iš atviruko.

Neatlaikė kompiuteris

Kaip bebūtų keista, oro sąlygos keliautojo nė kiek netrikdė. Iš vėžių jį ne kartą išmušė kur kas žemiškesni dalykai – trūkinėjantis internetas. Aurimas juokavo, kad tai jam kainavo daug nervų ir net kelis žilus plaukus galvoje.

"Vokietija įsiminė ne tik taisyklėmis, bet ir prastu internetu. Kavinėse nemokamo interneto nedalija. Vienintelė vieta – "McDonaldas". Tai ir keliaudavau nuo vieno prie kito. Kartais ir užvalgydavau", – paklaustas ar po greito maisto netekdavo gerti vaistų virškinimui gerinti, A.Valujavičius tikino apsiėjęs be jų. Tik du kartus iš vaistinėlės teko traukti tabletes nuo galvos skausmo. Tvarsčiai, pleistrai ir kitas vaistinėlės turinys liko nepanaudotas. Priešingai nei dviračio pirmosios pagalbos rinkinys. Kelionės metu bent kelis kartus teko klijuoti prakiurusias padangas arba jas keisti naujomis. Pravažiavus maždaug 11 tūkst. km, netoli Liuksemburgo, transporto priemonei prireikė rimtesnės pagalbos, nes sudilo dviračio žvaigždės ir grandinė. Pastaroji, anot keliautojo, laikėsi stebėtinai ilgai. Dažniausiai grandinę reikia keisti jau po 2 tūkst. km.

"Tąkart remontas man kainavo apie 200 eurų. Visos kelionės metu į dviratį investavau maždaug 350 eurų", – nenumatytų išlaidų pareikalavo ne tik transporto priemonė, bet ir vaizdo įrašų montavimui naudojamas kompiuteris. Vieną dieną besisvečiuojant Suomijoje, jis paprasčiausiai sugedo.

Keliaujant vienam svarbiausia – psichologija ir tai, kiek esi pasiryžęs įgyvendinti sau pačiam iškeltą tikslą.

"Galvojau pirkti naują ar taisyti, bet kiek žinau, skandinavai nelinkę daiktų remontuoti, todėl suabejojau, ar man pavyks rasti, kas remontuoja", – jauną vyrą tąkart gelbėjo ištikimiausi jo kelionės sekėjai.

Jie akimirksniu surinko pinigus, už kuriuos Aurimas įsigijo naują kompiuterį. Juo keliautojas naudojasi iki dabar.

Neišduoda savo planų

Praėjus beveik mėnesiui po didžiosios kelionės, Aurimas apie ją kalba ne kaip apie didžiausią nuotykį, o kaip apie galimybę pažinti save ir darsyk įvertinti tai, kuo esame apdovanoti.

"Tarkim, vanduo. Jo kainą supratau dar būdamas Afrikoje, tačiau ir keliaudamas po Skandinaviją turėjau tokią galimybę. Vienai nakvynei apsiskaičiavau su vandens atsargomis. Pritrūkau. Laimei, naktį smarkiai lijo, todėl palapinės šonuose, kurie nebuvo pakankamai įtempti, pribėgo vandens. Tai buvo patys skaniausi gurkšniai gyvenime", – užsimerkęs keliautojas prisiminė daugybę kitų momentų, kurie liko ir jo vaizdo kameroje, ir jo galvoje.

Tai naktis ant Trolio liežuvio, Lotofenų salynas su nuostabia panorama , Suomijos elniai. Aurimas neabejoja, kad prisiminimų galeriją netrukus papildys dar daugiau vaizdų, mat jo galvoje jau dėliojasi naujos kelionės maršrutai. Tiesa, šįsyk ne ant dviračio balnelio, o su irklais baidarėje.

"Šiuo metu ieškau rėmėjų, o vasarą žadu plaukti Misūrio upe Šiaurės Amerikoje. Dviračiu atmyniau – reikia lengvesnės ir ramesnės kelionės", – paklaustas, ar tai didžioji jo svajonė, A.Valujavičius papurtė galvą.

Apie ją kalbėti esą dar per anksti, nes sėkmė ir laimė mėgsta tylą.