Šeštadienį 13.30 val. Vienybės aikštėje prasidės diskusija: „Su laiku“. Rengėjai klausia, ar jaunimui pavyks sukurti LGBT+ draugišką kultūrą? Ši diskusija yra bendrakūrystės festivalio „Per_kūnija“, įtraukto į „KEKS 2022“ programą, dalis.

– Kas bus šios diskusijos dalyviai? – pasiteiravome diskusiją moderuosiančio menininko Deniso Kolomyckio, po mokslų Anglijoje, projektų JAV su Jonu Meku, gyvenimo ir kūrybos Portugalijoje, grįžusio į Lietuvą.

– Diskusija bus apie tai, kaip bendrai LGBT situacija gali kisti. Dažnai girdime, kad viskas su laiku, kad reikia diskusijų, edukacijos. Klausimas, ar tikrai reikia dar diskusijų? O gal jau laikas eiti prie tam tikrų veiksmų? Diskusijai pasirinkti asmenys, referuosiantys šia tematika. Tai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Meno istorijos ir teorijos katedros Katedros docentė dr. Lina Kaminskaitė, „Kaunas Pride“ iniciatyvinės grupės narė Viktorija Kolbešnikova, publicistė, profesinių sąjungų konsultantė Emilija Švobaitė, Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro vadovas Vytautas Valentinavičius ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ Komunikacijos skyriaus vadovas Mindaugas Reinikis. „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, kai buvo kilęs klausimas dėl leidimo diskusijai, išlaikė vertybinį stuburą ir pasakė, kad renginys bet kokiu atveju vyks, kad privalome apie tai kalbėti.

Denisas Kolomyckis. Š. Barto nuotr.

– Ką turite omenyje sakydamas, kad reikia imtis veiksmų?

– Iš aktyvistų, menininkų pozicijos – kuriame meno kūrinius, diskusijas, susitikimus, analizuojančius esamą situaciją. Tačiau reikia ir atitinkamos teisinės bazės sukūrimo. Universalios ir visiems prieinamos žmogaus teisės turi egzistuoti žmonių neskirstant į grupes, kad, pavyzdžiui, čia tradicinė šeima, o čia marginalai. Prašau, priimkime sutarimą, kad visi turėtume tokias pačias teises.

LGBT kova už žmogaus teises niekada nebuvo kova prieš tradicinę šeimą.

–  Kaip suprantu, kalbate apie Partnerystės įstatymą. Bet jeigu jis ir bus priimtas, dar nereiškia, kad vos tik jam įsigaliojus Lietuvą padengs LGBT draugiška aura.

– Taip. Laukia ilgas procesas. Ir jau nueitas nemažas kelias. Per trisdešimt metų pasistūmėjome į geresnę pusę. Tačiau yra ir pavyzdžių, kai net ne pavieniai asmenys, o savivaldybės bando autokratiškai veikti LBGT atžvilgiu, kaip, pavyzdžiui, nutiko Kaune dėl „Kaunas Pride“ eisenos ir dėl leidimo diskusijai, apie kurią kalbame dabar. Visuomenėje yra daug pykčio, bet mes esame subrendę, kad suvoktume, jog žmogaus teisės yra visų žmonių teisės. Esame sąmoninga, demokratijoje daug pasiekusi valstybė, vadovaujamės įstatymais. Jeigu bus priimtas Partnerystės įstatymas, tikiu, kad juo bus vadovaujamasi.

– Kaip, jūsų manymu, atrodo LGBT draugiška kultūra, apie kurią kalbama diskusijos anonse?

– Sudėtinga pasakyti. Turėtume išsikristalizuoti ir suvokti, kad giname daugybės žmonių teises. Nesuprantu, dėl kokių priežasčių bijoma LGBT bendruomenės. Iš oponentų pasisakymų susidarau įspūdį, kad bijoma, jog LGBT bendruomenė juos neigiamai paveiks. O iš tikrųjų žmonės tiesiog nori galimybės be baimės vaikščioti gatvėje, be baimės kurti šeimas, tą pačią valstybę. LGBT kova už žmogaus teises niekada nebuvo kova prieš tradicinę šeimą. Visi norime šeimos, meilės ir galimybės ta meile dalintis. Gaila, kad iki šiol pasitaiko atvejų, kai LGBT bendruomenės nariai sulaukia smurto, pažeminimo, juos atstumia artimieji.

Denisas Kolomyckis. E. Sabaliauskaitės nuotr.

– Kodėl diskusijoje orientuojatės į būtent jaunimą?

– Diskusija vyksta po jaunimo festivalio vėliava. Pasakymas, kad jaunimas yra ateitis, yra toks nuvalkiotas… Visų pirma, mes esame dabartis. Dabar darome dalykus. LGBT nėra uždara bendruomenė, jie kartu yra darbuotojai ir kitokios socialiai stiprios ar pažeidžiamos grupės. Esame valstybės dalis. Kartu nešame ir daugybės kitų grupių, susiduriančių su problemomis, vėliavą. Įvairios grupės istoriškai viena kitą palaikė. LGBT, smurtą kenčiančios moterys ir teisingo atlyginimo negaunantys darbuotojai visuomet veikė kartu. 1960–1970 metais LGBT bendruomenė padėjo atstovėti angliakasių teises Anglijoje. Angliakasiai, kurie, atrodytų, yra mačizmo simbolis, prisijungė prie LGBT maršų. Lygiai taip pat vyko ir kova už moterų teises. Tai nėra vienos grupės atstovavimas, kartu tai yra visų pažeidžiamų grupių atstovavimas. Aktyvizmas persipina skirtingose srityse.

– Ne vienoje užsienio šalyje atmosfera LGBT atžvilgiu yra gerokai draugiškesnė nei Lietuvoje, bent jau sprendžiant pagal komentarus socialiniuose tinkluose. Kodėl grįžote į Lietuvą? 

– Čia mano namai. Man čia gera, daug galimybių kurti, ką ir darau – dirbu studijoje, filmuojuosi filmuose. Tiek BBC, tiek „Netflix“, tiek kituose. Aš grįžau, bet yra nemažai žmonių, kurie nebemato prasmės ir galimybių čia gyventi dėl LGBT situacijos, jiems per daug sudėtinga.