Atviras įrašas

Prisiminimais iš dienos, kai gimė pirmoji atžala, jauna mama socialinio tinklo „Facebook“ asmeninėje paskyroje išdrįso pasidalyti tik praėjus keliems mėnesiams po gimdymo. Kaip sako ji pati – tik tada sugebėjo susikaupti ir apie tai prabilti – prisimenamas nuoskaudas anksčiau nustelbdavo emocijos. Savo išgyvenimus ji sudėjo į ilgą įrašą raštu:

„Ko čia staugi, taigi tau ne sąrėmis?! Nerėk, vaiką išgąsdinsi. Kur tau skauda? Negali tau skaudėti. Ko čia klyki, taigi per čia vaikas išlįs. Tai čia pagulėti atvažiavote, mamyte?“.  Tokias frazes atsimenu, kai manęs klausia, kaip praėjo gimdymas. Ketvirtas mėnesis jau eina po jo, o tos frazės manęs vis dar neapleidžia, atrodo, persekioja lyg būtų mano pačios šešėlis...

Labai jau intymus tas dalykas – gimdymas. O intymius dalykus norisi pasilikti sau. Bet šiuo atveju supratau, kad, jei nesidalinsiu, niekas niekada nesikeis. Jei mes nesidalinsime savo patirtimis garsiai, o tik savame uždarame ratelyje paverkšlensime apie tai, kaip viskas pas mus supeliję, tie pelėsiai niekada ir neišnyks, jie dauginsis kaip parazitai, palikdami mumyse savo nuodus. Taigi šis tekstas gal pasaulio ir neapvers aukštyn kojomis, parazitams sąžinės nepabudins. Užteks to, jei jis apšvies mus realiomis spalvomis, o ne socialiniame tinkle „Instagram“ „išlaižytomis“ gimdymo istorijomis.

Ko čia staugi, taigi tau ne sąrėmis?! Nerėk, vaiką išgąsdinsi. Kur tau skauda? Negali tau skaudėti. Ko čia klyki, taigi per čia vaikas išlįs. Tai čia pagulėti atvažiavote, mamyte?

Savijauta blogėjo

Taigi gimdžiau aš šių metų rugpjūčio dešimtą dieną. Kauno klinikinėje ligoninėje. Atvažiavau su gana silpnais sąrėmiais, tačiau šiek tiek pakraujuodama. Paguldė mane tiesiai į gimdyklą, o vyrą išsiuntė namo miegoti. Jis grįžo paryčiais. Su šypsena, muzika ir palaikymu prasidėjo mūsų dukros atėjimas į šį pasaulį. Tik su kiekviena valanda, kiekviena minute viskas temo, pilkėjo ir dažėsi juoda spalva. Kadangi pirmi penki gimdos kaklelio centimetrai vėrėsi gana neblogai, su vyru nudžiugome ir nusprendėme, kad gimdysiu be nuskausminamųjų. Galvojome, jei tiek pakėlėme, pakelsime ir daugiau. Gaila, nežinojome, kas iš tiesų tuo metu dedasi mano viduje. Skausmai, žinoma, tik didėjo. Aptarnaujančio personalo pamaina pasikeitė. Nelaimei, ji pasikeitė. Valandos slinko, man tik blogėjo.

Vyras prašė gydytojų kažką daryti, nes skausmai tapo nebepakeliami, gimdos kaklelio prasivėrimas strigo ties aštuoniais devyniais centimetrais ir jau kurį laiką nė iš vietos daugiau. Įėjo gydytoja ginekologė ir rodė mums diagramą. Sakė: „Jūs jau turėtumėte būti pagimdžiusi. Dėl gimdyvės nuovargio greičiausiai sustojo gimdos kaklelio atsivėrimas. Kadangi dar nesate pagimdžiusi, siūlome skatinti gimdos kaklelio atsivėrimą“. Berods, „Oksitocinu“. Mes, žinoma, iškart sutikome, jau norėjome susitikti su savo mažąją, o ir man jau akyse „žalia“ darėsi.

Vietoj skatinamųjų – vonia

Gydytoja išėjo, tikėjomės, kad grįš su skatinamaisiais. Įėjusi sakė: „Vis dėlto gal prisileiskite vonią – dar kokią valandą pagulėkite“. Ką? Ar ne ji ką tik mums sakė, kad turėčiau būti pagimdžiusi ir jau būtina skatinti? Gerai, mes nenusimanėme, prisileidome vonią. Ištvėriau joje penkiolika minučių. Silpau, atrodė, tuoj sąmonę prarasiu... Nuoširdžiai sakau – galvojau, kad išprotėsiu.

Vyras vėl kvietė gydytojus, prašė imtis priemonių. Pagaliau prasidėjo skatinimas. Klausė, ar nenoriu stangintis. Ne, nenoriu. Gerai, laukėme toliau, kol neatsiras noras, gimdymas neprasidės. Man pradėjo tirpti kojos, rankos ir galiausiai galva, veidas... Nuo tada tik pamenu, kad spėjau tai pasakyti vyrui, o įėjusi gydytoja sušuko: „Negalima taip juokauti su „Oksitocinu“!“. Iki dabar nežinau, ką ji tiksliai turėjo omenyje.

Personalo riksmai

Ir tada baltas lapas. Iki kažkur kosmose klaidžiojančių žodžių: „Grįžk pas mus“. Grįžau. Jau guliu ant gimdymo stalo-lovos, vaikelis pakeliui, nors stangintis noras niekada taip ir nebuvo atėjęs. Ir net šią sunkiausią mano gyvenimo akimirką, kai taip reikėjo padrąsinančio ir palaikančio žodžio, ant manęs rėkė... Svetimos moterys, nuo kurių buvau priklausoma. Prieš kurias negalėjau pastovėti už save, nes buvau per silpna. Ir vyrui to neleidau, bijojau.. Juk jų rankose mano ir mano dukrytės gyvybės, tikrai nenorėjau, kad iš savo pagiežos mums pakenktų.

Asociatyvi. / freepik.com nuotr.

Jos rėkė: „Ko čia staugi, taigi dar neatėjo sąrėmis“, „Nešauk, vaiką išgąsdinsi“. O man be proto skaudėjo. Tokio skausmo su niekuo nesulyginčiau. Ir ne tik per sąrėmius – man nuolat skaudėjo... Dabar, kai jau žinau, kas tuo metu greičiausiai vyko, suvokiu, kad ne be reikalo... Vis dėlto išgirdusi, kad liko nedaug, sukaupiau visas jėgas ir po lygiai septyniolikos su puse valandų nuo atsiradimo ligoninėje išgirdau verksmą. Mūsų stebuklo pirmąjį verksmą. Pamenu, spengė ausyse, akyse – viskas tarsi išblukę. Dangus su žeme susimaišę... Už vienintelį dalyką esu dėkinga gydytojai ginekologei – ji pasiūlė įsiamžinti, nes tokios akimirkos nebepakartosi.

Asociatyvi. / freepik.com nuotr.

Skausmingi judesiai

Praėjus porai valandų buvo laikas grįžti į palatą. Aišku, sunkiai atsikėliau iš lovos. Tikriausiai normalu – vis dėlto neseniai pagimdžiau. Nepaėjau. Normalu, – važiavome neįgaliojo vežimėliu. Grįžus į palatą – tiesiai į lovą. Ėjo viena kita valanda, o man nė kiek negerėjo... Bandžiau sėstis iš gulimos padėties – niekaip. Pilvo srityje buvo nepakeliamas skausmas, paralyžiavęs mano kūną iki pusės. Padedant vyrui šiaip ne taip atsisėdau. Bandžiau stotis – niekaip. Vėl su vyro pagalba – šiaip ne taip. Paeiti? Be šansų. O jau buvo praėjusios, berods, devynios valandos po gimdymo. Kilo įtarimas, kad kažkas ne taip. 

Vaikas – pirmas, mes juk nežinojome, – o gal ir normalu. Bet liežuvio juk niekas nenupjaus, jei paklausime specialistų nuomonės. Taigi vyras pakvietė gydytojus. Atėjo dvi, viena jų – gimdymą priėmusi ginekologė.

– Tai kas gi nutiko?

– Labai skauda, negaliu pajudėti...

– Kur jums skauda? Negali būti, viskas gi gerai jums ten buvo.

– Pilvo srityje, ten, giliai, žemai skauda...

– Jums gal gimdą skauda? Maitinant vaiką skauda? Normalu – susitraukinėja gimda.

– Ne, ne maitinant. Judant, bandant elementariausią judesį padaryti..

– Stokite, apžiūrėsiu gimdą.

– Kad aš atsistoti nelabai galiu, skauda...

– Stokite greičiau, kaip kitaip aš jus apžiūrėsiu?

Per skausmus atsistojau. Apžiūrėjo. Skaudėjo.

– Na, su gimda viskas gerai. Gulkite, toliau apžiūrėsime.

– O tikrai būtina? Man ne išorėje skauda, o ten giliai, kažkur viduje... Aš vos atsikėliau iš gulimos padėties.

– Gulkite tik, kaip aš jus kitaip apžiūrėsiu. Ant nugaros.

– O gal galiu ne ant nugaros? Prieš tai vos pakilau.

– Ne, kitaip neapžiūrėsiu.

Vos atsiguliau. Apžiūrėjo.

– Nieko net nėra – viskas gerai.

– Tai aš ir sakiau, kad ne išorėje skauda...

– Nieko dabar negalime padaryti, laukiame ryto.

Asociatyvi. / freepik.com nuotr.

Paaiškėjo priežastis

Jos išėjo. Likome visiškoje nežinioje. Lyg tą naktį bent jau suleido vaistų nuo skausmo... Kitą rytą – nauja pamaina. Laimei, – malonesnė. Man padarė rentgeno nuotrauką ir pagaliau paaiškėjo tikroji priežastis. Ji vadinasi simfiziolizė. Kai pirmą kartą šį žodį išgirdau, neturėjau suvokimo, ką tai reiškia. Ir nežinojau, kiek rimtas tas mano taip vadinamas simfizitas. Paklausiau gydytojos, sakė, kad pakankamai rimta. Gerai, „aišku“.

Pasirodo, kad simfiziolizė – tai dubens kaulų atsiskyrimas suminkštėjus gaktinei sąvaržai, o tam įtaką daro hormonas relaksinas. Mano organizmas tam, kad pagimdyčiau dukrytę, jo pagamino per daug. Ir dėl to kaulas prasiskyrė dvidešimt devyniais milimetrais. Dvidešimt devyniais, kai normalu – šeši. Apie tai sužinojau vėliau, kai pareikalavome tiksliai įvardyti mano būklę. Buvo akivaizdu – personalas nedaug susidūręs su panašiomis situacijomis.

Ėjo dienos, keitėsi pamainos. Vieni sakė kuo daugiau judėti, kitaip neatsistatysiu. Kiti sakė – griežtas poilsio rėžimas. Vieni sakė, kuo daugiau nešioti specialų diržą klubų srityje, kiti – ne daugiau kaip keturias valandas per dieną. Ir dar kalbama, kad reikia pasitikėti gydytojais – negooglinti šiais laikais susidūrus su vienu ar kitu negalavimu. Aha.

Užgauliojimas po užgauliojimo

Taip ir likau su savo diagnoze ligoninėje dar kelioms dienoms. Vaistas – tik nuskausminamieji, kurie ne pašalindavo, o kiek apramindavo skausmus. Iš palatos neišėjau penkias dienas. Pasakojo vyras, kaip jam pačiam keista matyti kitas mamas koridoriuje vaikščiojančias. Man liepė praustis po kiekvieno pasišlapinimo. Bet aš net atsisėsti nesugebėjau. Apiprausė tik vieną kartą. Po kelių dienų, milimetrų atstumais pradėjau judėti. Vaikštynės niekas nedavė, todėl naudojausi dukros lovytės rėmu, kuris buvo su ratukais. Visko buvo per tas dienas...

Asociatyvi. / freepik.com nuotr.

– Ar dažnai šlapinasi vaikas?

– Na, negalime tiksliai pasakyti... Tuštinasi dažnai, bet nemokame atskirti, ar su šlapimu.

– O, jaunimas – devynis mėnesius atostogauja ir tik po gimdymo pradeda domėtis, kaip vaiką prižiūrėti. Kaip iš medžio iškritę. Net nesugeba instrukcijų ant sauskelnių pakelio paskaityti. Taigi ten yra indikatorius, kuris parodo, ar pasišlapinta...

Gerai, ačiū, kad informavote. Ar nebuvo įmanoma apsieiti be užgauliojimų?

O, jaunimas – devynis mėnesius atostogauja ir tik po gimdymo pradeda domėtis, kaip vaiką prižiūrėti. Kaip iš medžio iškritę. Net nesugeba instrukcijų ant sauskelnių pakelio paskaityti.

Atėjo į palatą vaikų gydytoja su medicinos sesute. Vyro tuo metu nebuvo šalia. Priėjo prie dukrytės ir medicinos sesutė pradėjo ją nurenginėti. Šnekėjau su gydytoja gulėdama lovoje. Medicinos sesutė su aštriu sarkazmo prieskoniu balse paklausė:  „O jūs taip ir gulėsite, mamyte?“. Ne, atskrisiu su savo paralyžiuotomis kojomis. Aš gulėjau prikaustyta prie lovos, grauždama save, kad nesugebu vaiku pasirūpinti ir pati tada buvau kaip vaikas savo vyrui – nuostabiam vyrui, didžiąją seselių ir slaugytojų darbo dalį atlikusiam.

Užgauliojimas po užgauliojimo, o mes vis dar buvome ligoninėje. Tai dėl manęs, tai dėl dukros. Atėjo savaitgalis, norėjome, žinoma, namo. Vis dėlto pasilikome ir savaitgalį. Mažą ką. Juk reikėjo paruošti namus per atstumą. Reikėjo išsinuomoti vaikštynę, kad galėčiau joje judėti, nusipirkti kėdutę voniai, kad galėčiau grįžus apsiprausti, ir taip toliau. Aišku, visa tai patys sugalvojome, nes sveikatos sistemai nerūpi, kaip mamai, nepaeinančiai, reiks vaiku grįžus rūpintis.

Buvo šeštadienis. Žinojau, kad pirmadienį jau bandysime grįžti namo, o aš vis dar buvau neišėjusi iš palatos...  Kaip aš tuomet iki automobilio nuklebekščiuosiu? Išėjau „pasitreniruoti“ į koridorių... Su lovytės vaikštyne, žinoma. Ėjau susilenkusi – veidas į kojas, kad tik jos nesusipintų. Deja, nepastebėjau iškabos, kad priešais – gimdymo palatos. Pirmą kartą po gimdymo koridoriuje pamačiau mano gimdymą priėmusią akušerę. Per savaitę nei ji, nei gydytoja ginekologė neatėjo pas mane į palatą paklausti, kaip jaučiuosi.. Pamačiusi mane, apibarė, kad vaikštinėju, kur man nepriklauso. Kūną nusmelkė baimė, susimaišiusi su skausmu ir patirtais išgyvenimais. Nuskuodžiau, kiek man buvo įmanoma greičiau, atgal į palatą. Nenorėjau jos šalto ir pagiežingo veido daugiau matyti.

Deja, neapsiėjau be jo. Tą patį vakarą ji įžengė į palatą... Arbatos įpilti vakarienei. Ir tada, net nepasižiūrėdama į akis, pildama arbatą savo sarkastišku, iki paširdžių žeidžiančiu balso tonu ištarė:

– Matau, užsibuvote pas mus. Tikriausiai labai patiko?

Tikriausiai ir komentuoti nereikia, kokie jausmai užplūdo. Tą patį vakarą susirinkome daiktus ir išvykome namo. Meldžiau Dievo, kad ten grįžti nebetektų.

Nėštumo baimė

Apmaudžiausia man yra tai, kad  vis dar jaučiuosi be galo pažeidžiama. Užplūdus prisiminimams kaip ugnikalnis išsiveržia emocijos, kurios įprastu metu saugiai užrakintos guli kažkur giliai mano viduje. Apie pirmas savaites po gimdymo net nekalbu... Tuomet klausiau vyro, kam išvis esu šiame pasaulyje, nejaučiau prasmės gyventi. Laimei, laikausi gana tvirtai. Dėl suprantančių ir palaikančių žmonių aplinkoje.

O prisiminimai – ne apie skausmą, patirtą gimdymo metu. Ir ne apie sukaustymą ar paralyžių, ištikusį po gimdymo. Prisiminimuose – tas veidas, kuris šaipėsi iš to, kad man skauda. Tas šaltis, kuris sklido, man atliekant svarbiausią gyvenimo misiją. Ta grubi reakcija dėl bet ko pasiteiravus... Į: „Labai jums ačiū“ sulaukdavome – „Labai prašom“, į: „Atleiskite, mes tik paklausėme...“ atsakydavo: „Tai aš tik atsakau“. Sarkazmas ir ironija – mano prisiminimuose. O surakina mane paskutinę dieną ištarti žodžiai, pirmą kartą tapusiai mamai, kuri, be to, kad natūraliai sumišusi – yra sukaustyta ir priversta gulėti lovoje.

Asociatyvi. / freepik.com nuotr.

Manęs klausė, ar man patiko. Patiko taip, kad šiurpas krečia pagalvojus apie antrą nėštumą. Aš žinau, kad gimdymas ne saldainiukai – kitaip ir nesitikėjau, buvau tam pasiruošusi. Deja, nepasiruošiau neapykantai, su kuria galiu susidurti, skubėjimu ir atlaidumu, empatijos nebuvimu ir kaltės jausmui, kad išvis ten atvažiavau. Pogimdyvinės depresijos priežastys visuomenėje –analizuojamos? Gal iš pradžių paieškokime jos šaknų gimdymą prižiūrinčių specialistų elgesyje? Niekam nelinkiu tokios patirties.

Dar keli svarbūs pastebėjimai šioje istorijoje, kurių negaliu nepaminėti, bet ir nesutalpinu tekste:

1. Atvykusi į ligoninę, pasirašiau, kad nei prie manęs, nei prie dukters nesutinku, kad būtų prileidžiami studentai. Pirmomis dienomis po gimdymo daugiausiai juos ir mačiau. Tai anketą užpildyti atnešė savo moksliniam darbui, tai man vaistus jie leido, tai dukrai kraują iš kulniuko ėmė tyrimui.. Neiškentusi mandagiai paklausiau, ar joms galima tai daryti, jei aš pasirašiau nesutikimą. Atsakė, kad galima, tik negalima prieiti prie dokumentų ir informacijos. Gerai, nežinau, ar tai tiesa, bet po šio klausimo daugiau jų nebemačiau.

2. Iškart po gimdymo, ta pati moteris, kuri išvadino mus atostogautojais nėštumo metu, man davė pasirašyti, kad esu supažindinta su tuo, kaip prižiūrėti naujagimį ir galybe kitų punktų. Iškart po gimdymo. Rimtai? Jau nekalbu apie tai, kad manęs nesupažindino! Nei pasirašant, nei po to. Patys, klausinėdami gydytojų įvairių dalykų, po truputį papildėme jau turimas žinias, kaip gi jį geriau prižiūrėti.

3. Šeštadienį išeidama iš ligoninės gavau du išrašus – išsamų dukros ir lakonišką savo. Su keliomis varnelėmis, kad pagimdžiau pati, be nuskausminamųjų ir panašiai. Jokio įrašo apie simfiziolizę. Paprašėme, kad įrašytų. Gana nemaloniu veidu tai padarė įrašydami koduką į lapą, matyt, reiškiantį diagnozę. Kokio dydžio prasiskyrimas, koks taikytas gydymas, kokios rekomendacijos toliau – nieko – nei popierinio, nei elektroninio. O aš juk nepaeinu... Mane neįgaliojo vežimėliu turėjo nuvežti – kitaip nebūčiau pasiekusi durų. Ir jokio išrašo? Vis dėlto pareikalavau jo praėjus daugiau kaip mėnesiui po išėjimo iš ligoninės. Laimei, gavau. Ne sklandžiai, bet gavau.

4. Mes niekam ligoninėje nedavėme nė cento. Nemeluosiu, buvo minčių. Esame girdėję, kad tai iš esmės gali pakeisti situaciją. Tačiau su vyru niekada nesame to darę ir, laimei, susilaikėme iki paskutinės minutės.

5. Tai, kaip atsivėręs gimdos kaklelis, mane tikrino trys skirtingos gydytojos. Visos jos be jokio įspėjimo grūdo savo grubias rankas į mano jautriausią kūno dalį. Dvi iš jų man suklikus iš skausmo pakomentavo tą patį: „Ko čia staugi, taigi per čia vaikas išlįsti turės“. Ar tikrai gimdyklose nėra akimirkos žmogiškumui?

6. Dauguma skaudulių – skirti gimdymą priėmusiai gydytojai ginekologei. O gimdymą kaip košmarą prisimenu dėl gimdyme dalyvavusios akušerės. Įstaiga su pavardėmis supažindinta bus.

7. Šį tekstą rašau praėjus daugiau nei trims mėnesiams dėl dviejų priežasčių: 1. tik dabar sugebėjau susikaupti ir apie tai prabilti, kadangi iki šiol emocijos imdavo viršų; 2. nenoriu, kad mano reakcija į minėtą situaciją būtų „pateisinama“ dėl po gimdymo šokinėjančių hormonų, kaip buvo bandoma padaryti, man išeinant iš ligoninės – neva į paskutinį akušerės komentarą sureagavau per jautriai dėl hormonų savo organizme.

8. Minėtoje įstaigoje buvo ir nuostabaus, supratingo personalo. Prisiminimuose šmėžuoja vyriausiosios akušerės supratingas veidas, naktį mane priėmusios jaunos šviesiaplaukės akušerės padrąsinantys žodžiai.

Asociatyvi. / freepik.com nuotr.

Nepamenu vardo, bet buvo ypatingo profesionalumo vaikų gydytoja su, berods, šiek tiek slavišku akcentu. Buvo ginekologas vyras, kuris išsamiai ir kantriai atsakinėjo į klausimus, ir tądien kartu su juo dirbusi moteris, taip pat. Slaugė, kuri tą vienintelį kartą švelniai mane apiprausė ir globėjiškai elgėsi, veždama į kitą ligoninės galą padaryti rentgeno nuotrauką. Esu be galo jiems dėkinga. Kuo daugiau bus tokių kaip jūs, tuo daugiau vilties mūsų šalyje, kad pelėsių sveikatos sistemoje galiausiai nebeliks“.

Parašė skundą

Jautriame laiške apie įvykius vieną svarbiausių savo gyvenimo dienų – į pasaulį atkeliavus pirmagimei prabilusi jauna moteris sakė dėl medikų personalo elgesio pateikusi skundą LSMU Kauno ligoninės atstovams.

Tačiau žurnalistų paklausta, ar tikisi, kad pastarasis jos veiksmas duos rezultatą, pašnekovė tik tarstelėjo: „Optimistiniu variantu tikiuosi atsiprašymo, pasiaiškinimo ir konkrečių priemonių įgyvendinimo, kurių bus imtasi tam, kad kitos gimdyvės nesusidurtų su panašaus pobūdžio elgesiu“, – vylėsi ji.

Pasak moters, tam įgyvendinti yra būtini personalo mokymai, kuriuose būtų akcentuojamos etiško darbo elgesio subtilybės. Taip pat ir niuansai apie gimdyvių psichologinę būseną gimdymo metu, teikiant informaciją dėl per gimdymą reikalingo palaikymo svarbos bei akušerinio smurto žalos ar panašiai.

„Pastarojo prašiau ir savo skunde. Nors po istorijos paviešinimo gavau teisininkų pasiūlymų kreiptis dėl neturtinės žalos atlyginimo, vis dėlto tikslas – ne toks“, – akcentavo pašnekovė.

Kalbėdama apie kitą galimą variantą, jauna mama sakė, kad labiausiai nusiviltų gavusi šaltą gydymo įstaigos atsakymą, kuriame atstovai ne prisiimtų atsakomybę, o kaltę suverstų tuo metu susiklosčiusioms aplinkybėms.

Vykdo tyrimą

Apie nemalonų gimdyvei nutikusį incidentą portalo žurnalistai teiravosi LSMU Kauno ligoninės atstovų klausdami: Ar iš tiesų šioje gydymo įstaigoje dirbantis personalas galėjo šitaip grubiai elgtis su gimdyve? Kodėl? Kaip dažnai Kauno ligoninėje pasitaiko tokio pobūdžio atvejų? Taip pat domėtasi, ar dažnai gimdančioms moterims nustatoma simfiziolizė – dubens kaulų atsiskyrimas, kai atsiskyrimas – toks didelis kaip šiuo atveju – 29 cm.? Ar būtent dėl to moteris negalėjo pajudėti po gimdymo? Dėl kokios priežasties gimdyvėms leidžiamas „Oksitocinas“? Gal šis vaistas galėjo turėti įtakos reiškiniams po gimdymo?

Kaip patvirtindamas gimdyvės žodžius teigė gydymo įstaigos atstovas Saulius Tvirbutas, neseniai dėl šios situacijos buvo gautas tinkamos formos ir turinio skundas.

„Pradėjome tyrimą, todėl šiuo metu negalime teikti komentaro“, – sakė jis.