Quantcast

Geradarė, kuri taiso žiauraus elgesio su gyvūnais pasekmes

Kaunietė Genovaitė Steponaitienė negali ramia širdimi praeiti pro benamį gyvūną, nes yra įsitikinusi, kad tokiu jis tapo dėl žmogaus kaltės, o ne savo noru. Žodžiu, moteris stengiasi taisyti žmogaus žiauraus elgesio su gyvūnais pasekmes.

Rudė iš serviso

Kol Genovaitė pasakojo jos keturkojų įnamių istorijas, jie be paliovos šmirinėjo po kambarį, siekdami atkreipti į save šeimininkės dėmesį. Drąsesni, kaip, pavyzdžiui, į taksę panaši kalytė Rudė ir persų veislės bruožų turinti katytė Persė, stengėsi būti arti Genovaitės ar net ant jos kelių. Maža to, Rudė mėgino kelti šeimininkei pavydo dėl bendravimo su svečiais scenas – stengėsi trukdyti pokalbį, siekdama atkreipti dėmesį į save: tai dėjo letenėles ant šeimininkės krūtinės, tai garsiai sulodavo, žvelgdama jai akis. Kai Genovaitė ją sudrausmindavo, kalytė likdavo labai nepatenkinta. Bet neilgam, matyt, išliko automobilių servisą saugojusio šuns reakcija į nepažįstamus žmones.

"Rudę – ji buvo tokiu vardu vadinama servise, kuriame gyveno, – parsivežiau namo, kai jai buvo pusantrų metų. Teko labai kruopščiai kalytę maudyti, nes buvo tepaluota. Kol ją maudžiau, kalytė laižė mano rankas. Tai mane labai sugraudino… Kai paleidau ją iš vonios, išgaravo bute kaip kamparas. Pagaliai suradau miegamajame – buvo įšokusi į lovą ir įsitaisiusi po antklode. Matyt, vaikystėje, kol neatsidūrė autoservise, buvo taip įpratusi. Neprieštaravau Rudei – juk ne rožėmis buvo klotas jos gyvenimas. Ji tuo puikiai pasinaudojo – miegam kartu iki šiol", – juokėsi Genovaitė.

Senolis Murkis ir jaunasis Ąžuolas

18-metis gražus, stambus dūmo spalvos katinas interviu su jo šeimininke metu sirguliavo – gulėjo liūdnomis akimis nejudėdamas  minkštame savo guolyje.

"Murkis peršalo, bebudėdamas mūsų daugiabučio namo kieme. Koks jo budėjimo tikslas? – perklausė Genovaitė. – Ogi jis įsivaizduoja esąs šio kiemo komendantas – neįleidžia jokių svetimų benamių kačių. Tiesą sakant, juk ir pats buvo benamis, kai aš jį, alkaną ir sušalusį, parsinešiau iš kiemo namo. Paskui, praėjus maždaug dešimčiai metų, prieina prie manęs vyriškis iš gretimo daugiabučio namo ir sako, kad aš jo katiną auginu. Labai nustebau. Pasirodo, tam žmogui Murkį, visai dar jauną katinėlį, padovanojo brolis, parvežęs jį iš sodų bendrijos. Vyriškis nenorėjo katinėlio laikyti namie – šėrė retsykiais pro daugiabučio namo langą. Mažajam nelaimėliui, matyt, toks gyvenimas nepatiko. Juolab kad artėjo žiema. Tai aš jį ir priglaudžiau. Ir štai Murkis sulaukė mano bute 18-ojo savo gimtadienio. Tikiuosi, jis įveiks dabartinę savo slogą ir kosulį – juk vaistų gauna", – patikino Genovaitė.

Padovanotų gražuolį naujakurį

Po budėjimo kieme Murkis įprastai grįžta pietų metu. Jis ramiai praeina pro visas bute gyvenančias kates ir naujakurį – jauną gražų, išdidų, į Sibiro mėlynąjį panašų, katiną Ąžuolą. Kaip jis čia atsirado? Kaip ir kiti Genovaitės globotiniai – iš gatvės, iš kiemo. Kas galėjo išmesti tokį gražuolį?

"Nežinau, kas galėjo taip pasielgti su tokiu, mano galva, kilmingu gyvūnu. Pastebėjau jį vaikštinėjantį pirmyn – atgal šalia mūsų namo, neilgoje liepų alėjoje. Priėjau prie jo ir pasakiau: "Matau, neturi šeimininko. Jei nori, eik su manimi." Jis nusekė man iš paskos į penktą daugiabučio namo aukštą. Virtuvėje jį pavaišinau kačių ėdalu. Užkandęs jis nuėjo apžiūrėti buto. Katino uodega liudijo, kad jam čia patiko, tačiau jis po kambarių apžiūros atsitūpė prie išėjimo durų ir pasiprašė išleisti. Išleidau. Kitą dieną grįžusi iš darbo radau Ąžuolą gulintį ant kilimėlio, prie buto durų. Supratau, kad nori gyventi pas mane.

Bute visi mano priglaustieji sutiko Ąžuolą palankiai, išskyrus katę Matildą. Jai kažkodėl nepatiko šis inteligentiškos išvaizdos naujakurys. Ji kiekvieną kartą, kai tik Ąžuolas pasirodo kambaryje – jis gyvena įstiklintame balkone, – Matilda sutinka jį garsia ir pikta katiniška kalba, o šis nelieka skolingas. Abu smarkiai plaka uodegomis ir garsiai barasi. Bijodama, kad nekiltų peštynės, išnešu Ąžuolą į balkoną, o Matildą sugėdinu, bet ji, matyt, neturi gėdos jausmo, nes jį iškart praranda, vos tik pasirodo Ąžuolas. Jis kartais slepiasi virtuvėje, užšokdamas ant aukščiausios spintelės viršaus ir iš ten stebėdamas putojančią Matildą. Būčiau laimingą, jei galėčiau kam nors padovanoti šį jauną gražų sterilizuotą katiną", – neslėpė Genovaitė vilties.

Apie Matildą ir Mortą

Kačių, kaip ir žmonių gyvenime, elgesį lemia vaikystės patirtys. Genutės nuomone, Matilda, matyt, pajuto, kad Ąžuolas atėjo čionai ne iš gatvės – jis tikrai naminis katinas. Tad nekilminga buvusi benamė katė sumanė "pamokyti patricijų", kuris, begėdis, įsikūręs bute, pradėjo skriaustį pačią mažiausią ir jauniausią katytę Mortą. O gal Matildos agresija kilo iš jos vaikystės prisiminimų? Juk ją, visai mažulytę, mėtė žemyn aukštyn vaikai, vienas stovėdamas ant žemės, o kitas – namo antro aukšto balkone. Lemiamu momentu prie vaikų atsidūrė Genovaitės anūkė, kuri atėmė iš vaikų žaislu paverstą gyvūną ir atnešė močiutei. Čia Matilda, greičiausiai, pasijuto patekusi į tikrą rojų…

Na, o vos vienų metukų Morta atsirado čia, išgelbėta mažulytė iš po automobilio kapoto. Mat ją ten aptiko Genutė, išgirdusi gailų gyvūnėlio verksmą. Nors Morta turi karališką vardą, tačiau ištraukta iš po kapoto atrodė kaip angliakasė. Po privalomų tokiais atvejais maudynių išryškėjo jos baltas drabužėlis, nusėtas juodomis dėmelėmis. Matyt, nuo mažų dienų badavusi ir kovojusi už vietą kieme, Morta iki šiol negali pamiršti badmečio ir nepraleidžia jokios progos revizuoti grįžusios iš parduotuvės šeimininkės krepšio, nugvelbti kokį kąsnelį nuo netyčia palikto ant stalo maisto. Iš kitos pusės, pasak Genutės, Morta moko tvarkos – nepalikti maisto ant stalo, o parsineštąjį padėti į šaldytuvą. Beje, Morta turi ypatingą žymę – neregėtą eglutės raštą ant nugaros ir ant uodegos. O gal kas norėtų auginti Mortelę?

Meilutė Persė

Ši rusvos spalvos daili katytė neatsitiktinai vadinama Perse – ji turi persų veislės kačių bruožų ir gali didžiuotis persikų spalvos kailiu. "Jos meilumas tiesiog neįtikimas. Gal ji dėkinga už tai, kad aš ją, gyvenusią autobusų stotelės paviljone, parsinešiau namo ir čia apgyvendinau?" – pateikė retorinį klausimą Genovaitė, glostydama prie jos šono prisiglaudusią Persę. Ši mažutė daili katytė, pamaloninta šeimininkės, netrukus įsitaisė ant jos krūtinės, kur pasijuto dar labiau saugi ir mylima.

Visi Genovaitės globojami gyvūnai turi atskirus guolius ir jų nepainioja. Augintiniai draugiškai – juk visi buvę beglobiai – elgiasi virtuvėje, kur yra maitinami iš kelių kasdien plaunamų indelių. Jokių susistumdymų dėl ėdalo tarp gyvūnų nebūna. Ir jokių eilių prie kelių tualetui skirtų dėžučių. Tik Ąžuolui maistas patiekiamas į balkoną, kur jis ir miega. "Ne, kaimynai neturi man jokių priekaištų. Katės gyvena tik bute, išskyrus senolį Murkį, o Rudė niekada netriukšmauja, kai manęs nėra namuose", – tikino pašnekovė.

Rudė ir varna

Kai Genovaitė, baigdama pasakoti savo išgelbėtų nuo pražūties gyvūnų istorijas, apsivilko paltą, Rudė suprato, kad bus vedama lauk. Nuėjusios į Draugystės parką, viena atsisėdo ant suoliuko, kita atsitūpė šalia jo. Genovaitė pradėjo lesinti paukščius. Tarp jų buvo ir prie tokių vaišių įpratusi varna. Kol ji atsargiai, pasisukusi šonu pasišokinėdama artėjo prie batono trupinių, Rudė, įpratusi prie kasdienės paukščių lesinimo rutinos, nekreipė į sparnuočius jokio dėmesio. Net ir į varną, kuri buvo tiek įpratusi prie Genutės ir jos dosnumo, kad imdavo maistą tiesiai iš jos rankų. Taip atsitiko ir šį kartą.

Varna, prisikimšusi pilną snapą maisto, jau rengėsi pakilti nuo žemės, bet paskutinę minutę kažkodėl apsigalvojo – prisigretinusi prie į kitą pusę žiūrėjusios Rudės, kepštelėjo snapu jos uodegos galiuką ir tik tada patenkinta nuskrido. Rudės reakcija buvo žaibiška – na, palauk! – bet pavėluota. Gal todėl, kad visi Genovaitės augintiniai, kažkada patyrę badą, šaltį, žmonių nemeilę, nesitiki agresijos iš tokių pat bėdžių. Tegul ir skraidančių.



NAUJAUSI KOMENTARAI

M

M portretas
Ačiū, jums, Genovaite! Stiprios sveikatos jums ir jūsų mažiesiems draugams!

Valerija

Valerija portretas
Atmink kad vieniems nueinant ,kitiems ateinant ,kad tik tu nepapultum į tą receptą ,pagarba ,tai moteris iš didžiosios raidės ,stiprybės ir sveikatos jums ir augintiniams

Paskutiniam

Paskutiniam portretas
komentatoriui tai tik pasiūlyti dar gerą padažą pasidaryti, kad pačiam skanu būtų. O ši moteris - šventa, nes "tai, ką padarei mano mažąjam - padarei man". Sveikatos Jums, miela ponia. Pagaliau, yra ir kita priežąstis, dėl ko žmonės rūpinasi gyvūnais: nes su jais daug lengviau ir maloniau negu su kai kuriais žmonėmis.
VISI KOMENTARAI 7

Galerijos

Daugiau straipsnių