Quantcast

Garsiausiu Lietuvos „faru“ tituluojamas D. Mackela: darbas policijoje yra nuotykis

Žurnalistas Gražvydas Muižys kalbina kažkada vadintą garsiausiu Lietuvos faru, šiuo metu Lietuvos policijos mokyklos profesinės taktikos skyriaus specialistą Dalių Mackelą. Pokalbis apie karjeros pradžią, išgarsėjimą „Farų“ laidoje, policininkų požiūrį, apie senuosius mentų laikus ir pokyčius sistemoje.

– Kaip pats reaguodavote, kai buvote ir dabar net dar kartais pavadinamas garsiausiu Lietuvos faru?

– Sąžiningai, blogai reaguodavau. Kadangi tai etiketė, kurią priklijavo turbūt kūrybinės laidos. Žinomumas ateina per matomumą. Geriausi yra tie, kurie šią akimirką, šią sekundę važiuoja į iškvietimus, gelbėja žmones, pataria, guodžia, ieško pasiklydusių žmonių – jie yra geriausi.

– Puikiai žinome laikus, kai policija buvo mentai. Policijos įvaizdžio pakeitimas visuomenėje neatsiejamas nuo viešumo. Jūs nepabijojote filmuotis laidoje „Farai“, savo pavyzdžių rodėte, koks gali, koks turi ir koks yra šių dienų pareigūnas.

Dalius Mackela/Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Aš manau, kad indėlis buvo natūralus, žmonės turbūt turėjo savo stereotipus ir savas patirtis. Nepabijojimas buvo iššūkis tuo metu. Seniau policininko tema buvo tabu, vaikams, artimiesiems gėda pasakyti, kad vyras ar žmona dirba policijos sistemoje. Policininkas buvo mažiau vertinamas nei organizuotos grupuotės lyderis, nes jis ypatingas, o policininkas – menkysta. Šalia savęs mačiau begalę pareigūnų, kurie tyliai, ramiai dirbo ir susilaukia epitetų – mentai. Darbuotojai atiduoda visą savo gyvenimą, laiką dėl žmonių, kuriems reikia padėti. Pamaniau, kad žmonės turi žinoti, jog policininkai yra draugai, žmonės su jausmais, išgyvenimais. Jų pareiga padėti.

 Kartais žiniasklaida, išimtiniais atvejais, gali ir gerą darbą padaryti.

– Žiniasklaida, kūrybinės laidos padarė indelį. Pati policijos sistema nėra turtinga, kad samdytų, kaip Amerikoje, prodiusuojančias kampanijas, kad viešintų ir žmonės žinotų, jog policininkai nėra priešai, o draugai. Lietuvos policijos sistema nebuvo turtinga, bet kūrybinės grupės sutiko filmuoti ir rodyti.

– Neabejoju, kad ir iš savo kolegų susilaukdavote pašaipų ar kreivo žvilgsnio dėl savireklamos, žinomumo?

– Būdavo ir yra. Aš galvoju, kad nereikia gėdytis to, ką tu darai. Nereikia gėdytis, kad kartais nepavyksta gerai padaryti. Klysti yra žmogiška, bet jie laidoje parodo, kad policija atvažiuoja sudrausminti, padėti ir patarti.

– Jaunesniems žmonėms gal ir sunkiau įsivaizduoti, puikiai pamenu tuos laikus, kai policininkai neturėjo gero vardo – daug kyšininkavimo, smurtas, nesąžiningi žmonės. Kad keistųsi visuomenės požiūris, reikėjo tų nebijančių baltųjų varnų, kurios bandytų imtis pokyčių.

– Visada pradžia yra sunki. Kai atvažiuodavo kūrybinės grupės operatoriai, tai ekipažui, kuris buvo skiriamas dirbti su operatoriais, tai būdavo bausmė, nes reikės vežiotis operatorius, negalės atsipalaiduoti, būti savimi. Bet iš kitos pusės, tas viešumas ir padarė didelį bei gerą darbą. Aš tikiu, kad daugelį policijos pareigūnų net apsaugojo, nes žinai, jog filmuoja, reikės pasverti kiekvieną veiksmą, žodį. Tai kaip ugdymo įstaiga, kuri padeda ir ugdo. Prieš 20–30 metų žmogui prieiti prie policininko buvo tabu. Dabar vyksta į šventes, žmonės, vaikai fotografuojasi, nori įsėsti į automobilį. Ačiū visuomenei, kad ji priartėjo prie mūsų, kad mus priima, vertina. Šis laikotarpis, kai stovime prie blokpostų, gyventojai stovi po tris valandas tam, kad pasiektų savo namus, pirmasis penktadienis, kai uždaromi miestai, norėjosi kiekvieno žmogaus atsiprašyti, jog turėjo tiek ilgai laukti. Man asmeniškai nebuvo nė vieno pasipiktinusio, bet jie sako: vyrai, moterys, laikykitės, nesušalkite, mes su jumis. Nerealiai smagu, nes žmonės supranta, kad pareigūnas atlieka savo pareigą, jis tik nori padėti. Feisbuke, medijose žmonės pasipiktinę, bet realybėje su tuo nesusidūrėme. Mes vykdome atsakingų žmonių priimtus nutarimus.

– Prieš sausio 13-osios 30-metį pasiilgtas bendrystės jausmas. Žmonės susiskaldę į grupes, daug negražių epitetų. Norėtųsi daugiau patriotizmo.

– Ypač šis laikotarpis yra bendra nelaimė. Lietuviai gal ir nėra labai kaimyniški, bet, esant bėdai, mes mokame suglausti pečius. Prieš 30 metų ėjome į mitingus, man buvo gal penkiolika metų, ėjo visi, nesvarbu, kokios pareigos. Lietuviai moka pabusti, kada nori.

– 11–12 klasėje savanoriavote greitojoje pagalboje?

– 9 klasėje labai sunkiai sekėsi ir labai nenorėjau mokytis. Besimokant profesinėje mokykloje, pasiprašiau priimti į sanitarus – išplauti priterštą, kraujuotą greitosios pagalbos automobilį, laiku pažadinti vairuotoją, kad išvažiuotų į įvykį. Per tuos kelerius metus aš niekada daugiau nemačiau tiek mirčių – tas labai sukrėtė. Jauni, vyresni, mirtys, kurios neturėjo būti. Tai padėjo man stipriai susimąstyti. Darbas greitojoje buvo prevencija man, skydas nuo naktinių žygių su draugais. Skaudūs įvykiai privertė susimąstyti, kaip gyvenu aš, kokia prasmė, ką galiu nuveikti geriau. Plaudamas greitosios pagalbos automobilius, padėdamas jaučiausi naudingas. Gera patirtis, bet norėjosi kažko daugiau.

– Svarstymai atvedė į Tiberiados bendruomenę. Kas tai per bendruomenė?

– Tai katalikų vienuolynas Belgijoje, man į jį patarė važiuoti brolis. Patiko, kad ten yra vyrukai, kurie dirba ūkio darbus, buvo maldų, tvarka, disciplina, dienotvarkė, ypač patikdavo kavos pertraukėlės. Aš buvau pirmasis lietuvis. Man patiko žmonių požiūris į mane. Mokykloje sakydavo, kad iš mūsų nieko nebus, auga dantys kalėjimo duonai valgyti – mano draugai tuo patikėjo. Vienuolyne mane laikė žmogumi. Suteikdavo tam tikrų atsakomybių, pareigų. Po metų mintis realizuoti save niekur nedingo. Grįžęs į Lietuvą susitikau su draugais, pasikalbėjome, vienas draugas pajuokavo, kad į policiją eis, mane užkabino – kodėl gi ne? Nors žodis „policija“ tuo metu buvo pats nemėgstamiausias tarp mano draugų.

– Viskas prasideda nuo pirmo žingsnio, pakeli užpakalį nuo sofos.

– Kartais apsilankau reabilitacijos ligoninėse, žmonės, kurie jau nurašyti visuomenės, maksimaliai stengiasi prisikelti antram, trečiam, ketvirtam gyvenimui. Sugrįžti į šeimas, susigrąžinti vaikus, grįžti į visuomenę. Šie žmonės kartais įkvepia. Atrodo, beviltiškos situacijos, bet dėl jų pačių pastangų pavyksta.

– Jūsų noras, įprotis bendrauti su visuomenės atstumtaisiais niekur nedingo?

– Aš negalvočiau, kad jie nurašyti. Tai žmonės, kurie kelia kitiems šiokią tokią baimę. Padarei klaidą – iš tavęs nieko nebus, esi beviltiškas. Juk neteisybė, jie tokie patys žmonės. Už tai, ką jie padarė, moka didelę kainą, yra atskirti nuo artimųjų, nuo kasdienybės. Visuomenės požiūris, kad jiems taip ir reikia, žinokite, tų žmonių svajonių žlugdymas. Praeitais metais buvau nepilnamečių tardymo izoliatoriuje. Kartais galvoju, kad mes, būdami 15–16 metų, galėjome tiek blogo pridaryti, bet ar mes tikrai buvome blogi? Jie teisiami už labai sunkius nusikaltimus, dominuoja nužudymai, o jiems yra 16–17 metų. Per Kalėdas paprašiau surašyti ant lapukų jų svajones – jos nieko nesiskiria nuo mano vaikų svajonių. Labai paprastos, gyvenimiškos, nedidelės, bet labai tikros. Kokią teisę aš turiu dar kartą teisti tą žmogų?

– Sakoma kunigas, gydytojas, mokytojas iš pašaukimo. Policijos pareigūnas, jūsų atveju, ir profesija iš pašaukimo, gyvenimo būdas?

– Jei šešiolikos metų būčiau pagalvojęs, kad būsiu policininkas, būtų nupurtę. Tai tiesiog įvyko, tu pasirinkai tam tikrą profesiją su tam tikru pavadinimu, bet jautiesi kaip žuvis vandenyje. Ne aš profesijai reikalingas, bet ji man reikalinga. Gairės, kuriose galiu save realizuoti. Nuteistųjų, reabilitacijos centrų lankymas ne tiek dėl jų, kiek dėl manęs.

– Karjerą pradėjote patrulių rinktinėje?

– Iš pradžių trūko žmonių areštinėje, tai ten ir prasidėjo mano karjera. Dirbau kelis mėnesius, nes aplinkybės lėmė, kad pavyko pakeisti darbo pobūdį ir pradėti tarnybą patrulių rinktinėje. Tai buvo ne kabinetinis darbas, net ne automobilyje. Tai buvo pobausmė. Aštuonerius metus dirbau pėsčiuoju patruliu. Buvo maršrutų, kur atsisėsti nebūdavo kur. Šilainiuose ypač sušaldavome, eidavome į laiptinę susišildyti, padžiovinti pirštinių. Žmonės mus išvydavo iš laiptinės, nesuvokiama, o šiandien galbūt arbata pavaišintų. Ši patirtis stipriai brandino, visas darbas fizinis. Per šaltį sunkiai prakalbi. Nors darbas kaip bausmė, bet sutikau daug gerų žmonių, kurie kantriai ir ištvermingai dirbo. Jie buvo senieji mohikanai, negailėdavo nei savęs, nei laiko. Atsimenu, kad 2003 m. buvo paplitę gatvių plėšimai. Patruliuojant Krėvės prospekte matau už kelių šimtų metrų bėga jaunuolis, kažką laiko rankose. Pamatęs mus pradeda bėgti, natūralus instinktas vytis. Nežinome už ką, bet vejamės. Nepatogu, visos priemonės nesilaiko, jaučiu, kad nebepavysiu. Jis tolsta, o šalia stovi grupė vaikų, klausiu, ar gali paskolinti dviratį, su juo aš pavijau tą žmogų. Pasirodo jis atėmė rankinę iš žurnalistės. Mes vedame įtariamąjį, tik dar nežinome, iš ko jis pavogė. Kaip tik ateina nuliūdusi moteris, pasirodo parke iš jos atėmė rankinę, sudavė smūgį. Moteris negalėjo patikėti, kad rankinė jau pas mus. Net komisariato nepriėjo, o jos daiktai jau rasti. Tada išeiti į gatvę sutemus Kaune būdavo baugu.

Gal tokių kaip aš – baltų varnų – buvo mažuma, bet dabar džiaugiuosi, kad jų dauguma. Pasikeitė požiūris į žmones.

– Gan neblogai pamenu tuos metus. Pareigūnų buvo visokių. Kaip sekėsi neprarasti tikėjimo, kad atėjote padėti? Paprasčiau juk nusispjauti.

– Visada paprasčiau susitapatinti su mase ir daryti, kaip daro visi. Tekdavo ir susipykti, ir nesikalbėti su kolegomis. Gal tokių, kaip aš – baltų varnų, – buvo mažuma, tai dabar, džiaugiuosi, jų dauguma. Pasikeitė požiūris į žmones. Kadangi policijos nemylėjo, tai ir jie rinkosi nemylėti. Po truputį santykiai pagerėjo, žmonės suprato tą teigiamą pusę, policija padeda, jie tėra žmonės. Džiaugiuosi, kad ir policininkai suprato, kad esame tokie patys žmonės. Tikrai susilaukdavome grasinimu, kad šeimai kažkas nutiks arba karstaisi, kad išgelbėtum žmogaus gyvybę, kurio net nepažįsti.

– Kaip rasdavote kontaktą su žmonėmis, kurie ruošiasi paskutiniam žingsniui, priėję prarają, bedugnę? Kokius žodžius parinkdavote?

– Kategorijų būtų įvairių. Žmonės tiesiog renkasi imituoti savižudybę, kad sulauktų dėmesio. Klausi, ko trūksta, kas įvyko, kad siunčia dabar tokią žinutę. Dažnai žmonės kalba ir pasirodo tai vienintelis dalykas, ko jam reikėjo – pasikalbėti, įtikėti, kad kažkam rūpi. Kita žmonių kategorija pasirenka tai daryti tyliai, bet budrūs žmonės pastebi ir iškviečia policiją. Turi įsiklausyti, kiekvienas žmogus labai individualus, bandai išgirsti, klausyti. Kiekvienas pareigūnas, žmogus turi asmeninės patirties, gali patarti, diskutuoti.

– Ar užtenka dvasios tvirtybės tokiam darbui? Ar nereikia pačiam su savimi rimtai pakalbėti?

– Vidinių prieštaravimų nedaug. Jeigu tai darai ne pagal vadovėlį, o natūraliai iš vidaus. Darbas policijoje ir fiziškai, ir psichologiškai sunkus, žmonės verti pagarbos vien todėl, kad renkasi šią profesiją. Žinau žmonių, kurie psichologiškai save sunkino, rinko visus iššūkius, todėl pasitraukė iš sistemos. Tačiau darbas policijoje yra nuotykis. Va pensija tuoj, bet tuos metus norėtum vėl pakartoti.

– Kokie žmonės dabar ateina į policijos mokyklą?

 Jau penktus metus matau ateinančius jaunus žmonės. Labai įvairūs, su įvairia patirtimi. Visų siekis tas pats – ginti, saugoti, padėti. Mes bandome per pirmąsias pamokas išgauti iš jų, kokią naudą jie suteiks, kaip jie gali praturtinti sistemą. Atsakymai skiriasi, vienų siekiamybė dirbti nuolatinį darbą ir nesiekia karjeros, kiti sieks karjeros, kitų tikslai dar kitokie. Ateina jaunimas, kuris mato save kaip policijos pareigūnus. Pas mus viskas gan aišku, yra tam tikras fiksuotas atlyginimas, mokymosi metu bandome supažindinti su realijomis, kurios laukia.

– Kiek dabar uždirba ką tik baigęs policijos pareigūnas?

– Apie 700–800 eurų. Atlyginimą dar sudaro nakties metu dirbtas laikas, viršvalandžiai. Daugelis pasakys, kad už tiek gyvenime nedirbtų. Tiems, kurie sutinka dirbti už tiek, tai ir yra pašaukimas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Kaunas A.D.

Kaunas A.D. portretas
Saunuolis! Pavyzdys visiems pareigunams. Stiprybes, kantrybes ir dideliausios sekmes ugdant jaunaja karta!

Kauniečiai

Kauniečiai portretas
Tik šio Pareigūno dėka "įsitraukėm" žiūrėti farus ir laukdavom kiekvienos serijos! Ir tik jo dėka pradėjom tikėti policija (tekę susidurti su abejingais ir piktais). Ačiū ir sėkmės Jums toliau skleidžiat šviesą! Smagu matyti, kad vis daugiau jaunimo tampa pilietiški ir supratingi.

Žilvinas Ručys

Žilvinas Ručys portretas
antra straipsnį apie šitą bailį , parazitą dergiantį valstybės tarnautojo veidą . Jei šita kaunodiena būtu parašiusi straipsnį prieš gerą dešimtmetį , apie šitą parazitą ir kitus policijos bailius , į jų tarpą įeina ir darius žukauskas ir jo viršininkas . Tai gal šiai dienai būtu buvus kitokia policija . Bet kaunodiena ir lrytas myžtelėjo rašyti straipsnį .
VISI KOMENTARAI 15

Galerijos

Daugiau straipsnių