"Atmosferos ir nuotaikos prasme, dešimtasis dešimtmetis prasidėjo apie 1988-uosius, o baigėsi XXI a. pradžioje. Šiuo laikotarpiu prasiplėtė meno ribos, atsirado reikšmingų jungčių tarp skirtingų disciplinų. O žiūrovo interpretacija tapo lygiai taip pat svarbi kaip ir pats kūrinys", – pastebi buvęs "Post Ars" narys, skulptorius Robertas Antinis.

Atkurti, kas prarasta

Kalbėdamas apie 1990-uosius, R.Antinis pirmiausiai prisiminė anuomet visoje šalyje prasidėjusį paminklų vajų. Pasak jo, vienu metu kilo net kelios lygiagrečios bangos.

Jei kūrinys sukurtas stereotipiškai, pagal visas taisykles, ar jį iš tikrųjų galima vadinti menu? Manau, kad menas turi būti šiek tiek kvailystė.

"Patriotiškai nusiteikę piliečiai ėmė vis dažniau užsakyti naujus paminklus. Tačiau jie pageidavo ne šiuolaikiškai atrodančių, o senąja tradicija kurtų darbų, nes patriotizmą siejo būtent su šia išraiška. Atsirado ir tokių, kurie paminklus vogdavo dėl metalo, juos pjaustydavo ir parduodavo supirkėjams. O trečiajai bangai priklausę žmonės ėmėsi tarpukario monumentų atstatymo. Tad dažnas paminklas šiandien turi ne tik savo pastatymo, bet ir suniokojimo bei atstatymo istoriją", – pasakojo pašnekovas.

Pats skulptorius dalyvavo atstatant ne vieną jo tėvo, R.Antinio vyresniojo, sukurtą paminklą. Vienas jų – nepriklausomybės paminklas Rokiškyje. Iškilęs dar 1928-aisiais, jis vaizduoja Vaidilą su kanklėmis, už kurio stovi karys Gedimino stulpais puoštu skydu. Kitoje monumento pusėje – lietuvaitės skulptūra, laikanti aukštai iškėlusi saulę, ant kurios puikuojasi senasis baltų ugnies ženklas. Vėliau šį simbolį pasisavino fašistai. Tačiau tuo metu, kai R.Antinis vyresnysis statė paminklą, saulės ženklas turėjo visai kitokią prasmę, nei galima įžvelgti šiandien.

Nepriklausomybės paminklui Rokiškyje pavyko išlikti per visus karo ir pokario metus. Vis dėlto, atsargumo dėlei saulės simbolis buvo užtinkuotas. O pats monumentas apsodintas medžiais, kad nepatrauktų sovietų dėmesio. 1989 m. rokiškėnų prašymu R.Antinis tėvo paminklą atkūrė tokį, koks jis buvo. Tiesa, sulaukta ir priešiškumo fašistiniam simboliui. Kai kurie manė, kad svastika turėtų ir likti užtinkuota.

1991-aisiais R.Antinis taip pat atstatė tėvo kurtą paminklą Širvintose. 1927 m. monumentas buvo pastatytas siekiant pagerbti žuvusiuosius Lietuvos nepriklausomybės kovose. Tačiau pokariu paminklas buvo visiškai sunaikintas.

"Kai į mane kreipėsi širvintiškiai, paklausiau – gal yra likę kokių buvusio paminklo liekanų? Tačiau nebuvo nė menkiausio ženklo, kaip jis atrodė tarpukariu, išskyrus porą fotografijų. Paprašiau, kad gyventojai vis tiek paieškotų kokių nors užuominų, – pasakojo R.Antinis. – Kai nuvažiavau į miestelį, radau jį visą išraustą. Pasirodo, keletas žmonių tikino žinantys, kur yra užkastas paminklas. Tad visur buvo prikasta daug duobių. Man tie grioviai, kuriuose ieškota nuversto ir suniokoto tėvo paminklo, buvo ne ką mažiau išraiškingi už patį kūrinį." Deja, senasis paminklas taip ir nebuvo rastas, tad sukurta visiškai nauja jo kopija.

Budėjo naktį

Į painią istoriją pakliuvo ir R.Antinio vyresniojo nepriklausomybės paminklas Biržuose. Vietinių "Birute" vadinamas paminklas iškilo dar 1931 m., tačiau pokario metais buvo nugriautas ir užkastas toje vietoje, kurioje stovėjo.

Šalia jo buvo laidojami sovietų kariai, taip pat pastatytas obeliskas su penkiakampe žvaigžde. 1988-aisiais suniokotas paminklas pagaliau atkastas. Iš pradžių jis buvo nuvežtas į gelžbetonio gamyklos teritoriją, vėliau padėtas Biržų komunalinio ūkio įmonės patvoryje. 1990-aisiais miesto centre buvo pastatyta R.Antinio sukurta tėvo paminklo kopija.

"Išlikusius originalo fragmentus norėta sugrąžinti į buvusią vietą. Tačiau joje šiandien yra rusų kareivių kapai, tad paminklo ant jų statyti negalima. Biržuose iki šiol verda ginčai dėl to, kaip reikėtų pasielgti. Nors istorine ir paminklosaugine prasme originalus paminklas turi stovėti savo vietoje, priimti tokį sprendimą kliudo moralinės ir teisinės kliūtys", – pasakojo R.Antinis. Tad originalaus nepriklausomybės paminklo fragmentai ilgą laiką stovėjo miesto centre, pridengti stogine. Vėliau nuspręsta jį vis dėlto perkelti į rusų karių kapines, tačiau eksponuoti kitoje vietoje.

Pirmaisiais atkurtos valstybės dešimtmečiais nepriklausomybės siekiui skirti paminklai buvo ne tik masiškai atstatomi, bet ir kuriami nauji. Dalies jų autorystė priklauso R.Antiniui. Vienas iš tokių – "Kryžius-medis" (1991), iškilęs 1941 m. Birželio sukilimo aukų kapų vietoje Ramybės parke, Kaune.

Neeilinį paminklo statymo procesą skulptorius prisimena iki šiol. "Tuo metu iš Lietuvos teritorijos dar nebuvo išvesti sovietų kariai. Tad statant paminklą dienomis ir naktimis prie jo budėjo Šaulių sąjungos nariai, jaunalietuviai ir kiti patriotiškai nusiteikę jaunuoliai. Bijojome, kad paminklas nebūtų susprogdintas, kadangi laikai buvo neramūs. Koks entuziazmas! Neskaičiuodami valandų, jauni kauniečiai saugojo valstybės istorijai svarbų simbolį", – tautiečių pilietiškumu didžiuojasi menininkas.

Paradoksalu, bet dažniausiai ne žiūrovams, o kitiems menininkams užkliūdavo kanonų neatitinkantys grupės narių kūriniai.

Nerimo būta ir per paminklo atidarymą. "Aktoriui Kęstučiui Geniui skaitant uždegančius eilėraščius, netoliese pastebėjome dvi stovinčias mašinas, ant kurių šonų buvo rusiški užrašai "liudi" (liet. žmonės). Visi supratome, kad brezentu uždengtose mašinose sėdi rusų kareiviai. Nežinojome – galbūt jie tuoj iššoks iš automobilių ir mus puls. Tuo pačiu metu gavome pranešimą, kad Vilniuje užimami valstybiniai pastatai. Laimei, Ramybės parke nieko neįvyko. Tačiau automobiliai stovėjo visą tą laiką, kol susirinkusieji skaitė sveikinimo kalbas", – neramias paminklo atidengimo aplinkybes prisiminė R.Antinis.

Supurtė meno sceną

Dešimtojo dešimtmečio meno laukas glaudžiai susijęs ir su besikuriančiomis drąsių menininkų grupėmis. Žiūrovus ir sovietinių kanonų besilaikančius kūrėjus jos provokavo Lietuvos meno scenai neįprastais sprendimais. Viena iš tokių grupių – 1989-aisiais susikūrusi "Post Ars", kurios branduolį sudarė menininkai Aleksas Andriuškevičius, Česlovas Lukenskas, Gintaras Zinkevičius ir R.Antinis.

Devintojo dešimtmečio viduryje susipažinę kūrėjai nusprendė sujungti tarpukario dailininkų grupės "Ars" indėlį į šalies dailę su šiandienos iššūkiais. Siekta praplėsti žanro ribas, suteikti jam aktualumo ir pagaliau išvesti Lietuvos meną iš naivaus pasipriešinimo sovietų ideologijai į šiuolaikiškumą. Tuo metu akcijos ir instaliacijos mūsų šalyje buvo nežinomas reiškinys, tad "Post Ars" kūryba publiką neretai šokiruodavo. Paradoksalu, bet dažniausiai ne žiūrovams, o kitiems menininkams užkliūdavo kanonų neatitinkantys grupės narių kūriniai.

Meno bendruomenė dar tiesiog nebuvo pasiruošusi vykstantiems pokyčiams ir iššūkiams. "Nemažai kultūros lauko veikėjų aiškiai deklaruodavo savo lietuvybę, griežtai pasisakydavo prieš sovietų režimą. Ironiška, bet tie antisovietininkai į meną gebėjo žiūrėti tik per sovietinių kanonų prizmę. Paveikti sovietinių dėstytojų ir tų laikų ideologijos, jie patys nesuprasdavo, kiek sovietmečio savo viduje iš tikrųjų nešiojasi. Tad nėra ko stebėtis, kad kiek kitokios, nei įprasta meno formos juos trikdė ir vertė jaustis nejaukiai", – aiškino R.Antinis.

Pirmoji "Post Ars" grupės paroda įvyko 1990-ųjų vasarį Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerijoje. Jos atidarymo metu galerijos kiemelyje įvyko performansas. Skambėjo varpai, muzikantai kiekvienas savo melodijas grojo pučiamaisiais ir būgnais. Ant kėdės sėdintis žmogus buvo uždengtas tamsiu audeklu. Tuo metu menininkai kūjais daužė sukabintus metalinius žiedus ir grandines. O baltai apsirengęs vyras, įsikandęs obuolį, laipteliais užlipo viršun.

Įėję į galeriją, lankytojai pirmiausia išvysdavo vienas prieš kitą esančius A.Andriuškevičiaus kūrinius "XXX" ir "Radiatorius".

"XXX" sudarė vertikaliomis linijomis prie sienos prikalti 90 duonos kepalų. O "Radiatorių" – ilga eile ant kartono lakštų suklijuotos slidės. Parodoje taip pat buvo eksponuojami R.Antinio darbai "Atidengimas" ir "Epitafijos".

"Atidengimą" sudarė ant kūgiu supilto smėlio sudėliotos formos iš stiklo ir popieriaus, primenančios žmogaus profilį. Kūrinys "Epitafijos" – tai ant grindų išdėliotos dvi figūros iš vatos, prispaustos stiklo lakštu. Po stiklu smėlyje buvo matomi vieliniai R.Antinio vyresniojo profiliai. Vis dėlto didžiausio dėmesio sulaukė Č.Lukensko "Persižvaigždžiavimas" – penkiakampės žvaigždės, kurių dalis buvo pagamintos iš ant nuožulnių plokštumų sudėliotų kiaulių galvų. Kūriniai sukėlė Kauno menininkų ir žurnalistų pasipiktinimą, tad paroda uždaryta po trijų dienų. Tiesa, jos uždarymą paskatino ir kiaulių galvų skleidžiamas aitrus kvapas.

Į instaliacijas ir performansus kreivai buvo žiūrėta visus 1990-uosius. Juos kūrę menininkai neretai vadinti tiesiog bepročiais. "Džiaugiuosi, kad dabar tų bepročių atsiranda vis daugiau. Juk jei kūrinys sukurtas stereotipiškai, pagal visas taisykles, ar jį iš tikrųjų galima vadinti menu? Manau, kad menas turi būti šiek tiek kvailystė. Galų gale, galima prisiminti tiek daug vizionieriškus atradimus padariusių genijų pavyzdžių. Aplinkiniai juos vadino kvailiais, nes tiesiog nesuprato", – atkreipė dėmesį R.Antinis.

Dešimtajame dešimtmetyje įdomesnes menines išraiškas mėgusius kūrėjus vietiniai žurnalistai nevengę pašaipiai vadinti "Vakarų pamėgdžiotojais". Buvo juokiamasi, kad "išlindę iš užpečkio" mūsų šalies menininkai bando imituoti Vakarų kūrėjus.

"Tačiau pačiuose Vakaruose viskas vyko priešingai. Menotyrininkai ir dailininkai domėjosi, kad dedasi buvusiose sovietinio bloko šalyse. Jiems tai buvo šviežia, įdomu ir neįprasta – kaip iš tokio uždaro pasaulio išėję kūrėjai bando parodyti save", – pastebėjo skulptorius.

R.Antinis įsitikinęs: trintis tarp kanonų besilaikančių ir šiuolaikiškai mąstančių menininkų visada buvo ir greičiausiai liks ateityje. Vis dėlto ją galima laikyti tikra vertybe, kadangi didelė tolerancija ne visada veda į įdomias diskusijas. "Kolegos Vakaruose prisipažino, kad jiems sukelti ažiotažą ar situaciją, kai šalia kūrinio vyksta protestai, praktiškai neįmanoma. Tų šalių publikai visiškai suprantama, kad kūrinys privalo turėti naują išraišką, būti kitoniškas, neįprastas. Būdami aukštesnės meninės kultūros, jie suvokia, kad naujai sukurtas menininko darbas neišvengiamai bus kuo nors kitoks. Tačiau tokia tolerancija atima visą prieštaravimų ir ginčų įdomumą", – svarsto pašnekovas.

Ginčai dėl R.Kalantos

Su žmonių sąmonėje įsigalėjusiais sovietiniais kanonais skulptorius susidūrė ir kurdamas Romui Kalantai skirtą paminklą "Aukos laukas" (architektas Saulius Juškys, 2002). Miesto sode iškilęs memorialas yra horizontalus, plokščias, kalbantis simbolių, o ne realizmo kalba. Tačiau dešimtojo dešimtmečio pabaigoje žmonių sąmonei buvo dar sunku priimti, kad paminklas nebūtinai turi būti didaktinis, atvaizduojantis realius įvykius.

Dešimtajame dešimtmetyje viskas ėmė keistis, buvo suprasta, kad kūrinio suvokėjas gali tapti svarbesnis už tą verkiančią motiną.

"Labiausiai man įsiminė monumento atidengimo akimirka. Susirinkusieji akimis vis ieškojo "Degančio berniuko". Kai kurie netgi pradėjo dairytis į viršų, galvodami, kad galbūt sumanėme paminklą nuleisti iš dangaus. Koks buvo nusivylimas, kai nieko neįvyko! Dauguma nesuprato, kodėl R.Kalantai skirtas memorialas nėra aukštas, erdvinis. Tad vėliau pasigirdo reikalavimų jį pakeisti. Viena moteriškė netgi kelerius metus budėdavo prie paminklo su plakatu "Noriu stačio" – supraskite, paminklo", – kuriozinę situaciją prisiminė skulptorius. Skundais buvo užversta visa Kultūros ministerija, tačiau paminklas R.Kalantos susideginimo vietą žymi iki šiol.

R.Antinis pastebėjo, kad kuo valstybė yra labiau linkusi į diktatūrą, tuo joje stovintys paminklai didesni, deklaratyvesni. Sovietų Sąjungoje ar Šiaurės Korėjoje sunku įsivaizduoti memorialą, kuriame būtų leista laisvai pasireikšti kūrėjo fantazijai ir kūrybiniam polėkiui.

"Ironiška, bet save didžiais lietuviais vadinantys piliečiai neretai vadovaujasi sovietiniais kriterijais. Įsivaizduota, kad R.Kalantos atminimas gali būti įamžintas tik kelių metrų aukščio didaktiniu memorialu", – juokėsi pašnekovas.

Didžiulė nuostaba kilo ir 2002-aisiais, atidengus R.Antinio, kartu su architektu V.Miliūnu, kurtą memorialinę lentą Kauno technologijos universitete. Lentoje, skirtoje akademinės bendruomenės nariams, žuvusiems per Lietuvos okupaciją, buvo septynios duobės. Publika tokio sprendimo nesuprato – kaipgi atminimo lenta gali būti ne tik lygi, bet įvairių formų? Tad darbas vieno profesoriaus buvo netgi išvadintas idiotišku.

"Sovietinės dogmatiškos skulptūros smulkmeniškai vaizduodavo, kaip žuvo kareivis, kaip jo motina rauda. Nelikdavo nė menkiausios erdvės žiūrovo interpretacijai. Tačiau dešimtajame dešimtmetyje viskas ėmė keistis, buvo suprasta, kad kūrinio suvokėjas gali tapti svarbesnis už tą verkiančią motiną, – sako skulptorius. – Sovietiniais laikais taip pat visiškai nebuvo aišku, kas yra kontekstas. Tas pats paminklas būdavo štampuojamas 20 kartų po visą SSRS. Tik vėliau suvokta, kad objektas, tampantis kūriniu, gali įgauti vertę tik esant konkrečiai situacijai."

Dėl to, anot kūrėjo, dešimtojo dešimtmečio menas nuo ankstesnių laikotarpių labiausiai skyrėsi pastangomis atsikratyti deklaratyvumo ir politinių manifestų. Kaip nuostabų to laikotarpio darbą R.Antinis įvardija skulptoriaus Gitenio Umbraso kūrinį "Atminties siena" (2000). Vilniuje, ant buvusio Gestapo ir KGB pastato sienų plokščių, menininkas iškalė sušaudytų kovotojų už Lietuvos laisvę vardus, pavardes, gimimo ir mirties datas. "Išties sunku surasti paminklą, kuris būtų reikšmingesnis. Tačiau G.Umbrasas tarytum neįnešė jokios naujos formos į statinį. Jis tiesiog pastato istoriją ir žmonių likimus išreiškė žodžiais. Vis dėlto, šia išraiška jis pasakė labai daug", – tiki pašnekovas.