Istorijos vingiai

„2500 žingsnių po teatro erdves“ – tokiu pavadinimu į ekskursiją kauniečius viliojo Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT). Jos metu lankytojai galėjo ne tik pamatyti įvairiausias teatro kerteles, bet ir išgirsti, kaip klostėsi teatro istorija.

„Kauno diena“ prisijungė prie ekskursijos, kurią vedė NKDT administratorius Adas Pliopa. Jis ekskursiją pradėjo nuo trumpo stabtelėjimo Mažojoje salėje, kuri atverta 2006-ais metais. Čia kauniečius supažindino ir su teatro kūrimosi ištakomis.

„1920-tų metų gruodžio 19 dieną yra oficiali mūsų gimimo diena. Kai Kaunas tapo Laikinąja sostine, čia įsikūrė pirmais šalies profesionalusis teatras. Visos geriausios trupės įsikūrė Kaune ir taip prasidėjo teatro istorija“, – įžangą į ne visiems girdėtus faktus padarė gidas.

Jis nurodė, kad iš pradžių dramos teatras veikė Kauno valstybinio muzikinio teatro erdvėse ir jas dalijosi su operos solistais, kurie taip pat ten rengė savo spektaklius. Po kurio laiko teatras persikėlė į dabartinį pastatą.

Dvasia keliauja po teatrą ir kartais čia ne visai jauku, nes erdvės didelės ir nežinai, kada gali ją sutikti.

„Anksčiau čia veikė kino teatras „Metropolitain“. Tai buvo pirmasis toks modernus teatras, būtent pritaikytas kinui, nes dažnai kinas būdavo rodomas įvairiose salėse“, – sakė A.Pliopa.

Jis pastebėjo, jog dėl Klaipėdos krašto istorijos, kino teatrui nelabai sekėsi, artėjo link bankroto. Teatro administratorius pasakojo, kad tuometinis savininkas dėl politinių sumetimų pabėgo iš Kauno, o žmona, likusi viena, nusižudė.

„Todėl teatre turime gyventoją. Daug metų apie tai yra kalbama, kad teatro darbuotojai yra su juo susitikę ar užfiksavę. Dvasia keliauja po teatrą ir kartais čia ne visai jauku, nes erdvės didelės ir nežinai, kada gali ją sutikti“, – apie teatro vaiduoklį intrigavo gidas.

Toliau jis tęsė, jog apie 1936 metus Kauno burmistras norėjo teatrą išpirkti, tačiau tuometis naujais savininkas užsiprašė labai didelės sumos, už tiek būtų buvę paprasčiau pastatyti naują pastatą, tad teatre kurį laiką vis apsigyvendavo naujas kino teatras, kol galiausiai 1940-ais, pastatas buvo nacionalizuotas ir čia įkurtas Jaunojo žiūrovo teatras, o 1959-ais, įvykdžius teatro reformą, čia įsikūrė ir dramos teatras, tapęs garsiausių aktorių ir režisierių kalve.

„Atėjus sovietmečiui, teatras turėjo pradžią tyliajai rezistencijai. Režisieriai nevengė naudoti Ezopo kalbos, kuomet kalbama dviprasmybėmis ir scenoje netiesiogiai pasišaipydavo iš politikos bei santvarkos“, – apie tai, kaip teatras formavo visuomenės nuomonę, kalbėjo A.Pliopa.

Pagrindinės salės

NKDT turi įvairių salių, kurios išnaudojamos teatrinei veiklai. Priklausomai nuo spektaklio, išnaudojamos įvairios pastato erdvės. Kai kuriomis teatras gali ypatingai pasidžiaugti.

„Mažoji salė buvo pirmoji salė, atidaryta po 2004-ais metais prasidėjusios teatro rekonstrukcijos. Ši salė turi 101 vietą. Ji patogi tuo, kad joje gali visada vykti renginiai, nepriklausomai, ar užimtos kitos salės ar mūsų kiemelis“, – apie gerą salės išplanavimą ir garso izoliaciją kalbėjo A.Pliopa.

Iš šios salės visa grupė patraukė pro bene gražiausią NKDT erdvę – paukščių taką. Pro jį galima patekti į terasą, o pro langus pamatyti Kauno panoramą. Ant šios erdvės stiklų užklijuoti plėšriųjų paukščių lipdukai, kurie apsaugo tikrus sparnuočius nuo atsitrenkimo į stiklą.

Būtent nuo paukščių tako atsiveria pagrindinių teatro salių stogai. Matosi Didžiosios salės aukštis, galima pažvelgti į kamerinių salių kiemelį, kur seniau veikė „Vilko“ kailių siuvykla. Ją perkėlus į kitą vietą, atsilaisvino erdvės. Tuo metu NKDT nuolat parduodavo visus bilietus, todėl tuometis vadovas buvo nusprendęs, kad Kaunui reikia naujo teatro, todėl buvo paruošti detalieji planai ir ruoštasi beeik visus pastatus, kurie ribojasi su Laisvės alėja ir Gedimino gatve, nugriauti ir ten statyti naują didelį teatrą, tačiau po Nepriklausomybės šie planai sustojo, statybos neprasidėjo, tačiau teatrui vis tiek buvo perleista dalis patalpų, kur galėjo įsikurti mažesnės salės ar tarnybinės patalpos.

Gidas iš aukštai nurodė ir kur yra Tavernos, Parketinė ir kamerinė salės. Nuo paukščių tako atsiveria ir pagrindinės salės bokštas.

„Didžiosios scenos bokštas yra net 7 aukštų. Viršuje yra įmontuota įranga, kuri gali kelti daugiau nei 40 tonų. Paprastai tokių svorių nekeliame, nes dauguma dekoracijų sveria apie 20 tonų, bet scenos galimybės iš tiesų yra didžiulės“, – ekskursijos dalyviams pasakojo teatro administratorius.

Pažintis su erdvėmis tęsėsi toliau. Dideliu liftu, kuriuo paprastai vežamos dekoracijos, visa grupė nusileido kelis aukštus žemyn, patekome į Rūtos salę. Jai tokį vardą išrinko visas teatro kolektyvas, pagerbdamas aktorę Rūtą Staliniūnaitę.

Šalia durų lankytojus pasitiko NKDT simbolis – rūtos šakelė, kuri prieš rekonstrukciją puošė teatrą. Šis ženklas dabar buvo iškirptas ir padarytas paveikslu. Pačioje salėje taip pat yra panaudotų ir kitų elementų, kurie teatre gyvavo prieš rekonstrukciją. Štai kėdės seniau buvo Didžiojoje salėje, tačiau buvo dabar perdarytos ir pritaikytos prie Rūtos salės.

„Šios salės siena jungiasi su Dižiąja scena, todėl vienu metu negali vykt spektakliai“, – pažymėjo A.Pliopa.

Pasidairę po Rūtos salę, įžengėme į dar vieną teatrui svarbią erdvę – repeticijų salę, kurios dydis prilygsta Didžiosios salės scenai. Visa erdvė sužymėta kvadratiniais metrais tam, kad aktoriai galėtų priprasti prie atstumų.

Kaip gimsta dekoracijos?

Šį kartą ekskursijos dalyviai negalėjo žvilgtelėti į grimerines, nes jose aktoriai ruošėsi spektakliams, tačiau pamatė vietą, kur gimsta dalis dekoracijų.

„Prieš kiekvieną spektaklį į dekoracijų cechą bei siuvyklą ateina režisierius, scenografas ir dailininkas. Dažniausia scenografas atsineša eskizus bei maketą, kaip jis įsivaizduoja sceną ir visas dekoracijas“, – apie žiūrovams nematomą darbą pasakojo A.Pliopa.

Dekoracijos gaminamos keliose erdvėse. Pirmiausia formą suteikia šaltkalviai ar staliai, o vėliau viską papuošia dekoratoriai. Ceche grindys taip pat sužymėtos kvadratiniais metrais. Tai leidžia darbuotojams žinoti, kokio dydžio bus dekoracijos.

Kartais tenka piešti ant didelių drobės ar kitų medžiagų užuolaidų, tad ceche yra specialūs laipteliai, leidžiantys į milžinišką piešinį pasižiūrėti iš aukščiau. Kaip tikino darbuotojai, tuomet matosi visas vaizdas, o ne atskiros detalės, todėl labai palengvina viską daryti tam, kad žiūrovui galutinis rezultatas būtų kuo geresnis.

Šioje teatro dalyje veikia ir siuvykla, ir dažykla, į kurią keliauja įvairios dekoracijų detalės. Sutikta dekoratorė tikino, kad tenka darbuotis su įvairiausiomis medžiagomis, ieškoti netikėtų sprendimų ir formų, tačiau sudėtingiausia dirbti tuomet, kai spektaklio kūrėjai nori rezultato, bet neįsivaizduoja, kaip jis turi atrodyti.

„Priklausomai nuo spektaklio, kostiumų kūrimas gali trukti nuo mėnesio iki pusės metų. Kai kurie atneša labai detalius eskizus, nurodo, kur kokios spalvos turi būti. Tačiau pasitaiko atvejų, kuomet scenografas turi viziją, bet neduoda jokio brėžinio, būna sudėtinga suprasti, ko jis nori. Būna, kad padarom penkis šešis pavyzdžius, bet niekas netinka. Būna, kad ir mėnesį užtrunkam vien paieškoms, siekiant išsiaiškinti, iš kokių medžiagų ir kaip daryti“, – darbo subtilybėmis pasidalijo dekoratorė, rodydama, iš ko spektakliui padarytos knygos, žirgai bei kiti daiktai.

Lankytojų nuotaikos

Po NKDT erdves 2,5 tūkst. žingsnių nužingsniavę kauniečiai džiaugėsi galimybe pažvelgti į tearto užkulisius. Paties teatro atstovai tikino, kad nuolat auga susidomėjimas pamatyti tas teatro vietas, kurios įprastai lieka žiūrovams nematomos.

„Man tikrai buvo įdomu, nes daugelio dalykų neteko matyti. Mane sudomino teatro istorija, nes ji tikrai labai turtinga, o vadovėliuose to beveik nėra arba neturim laiko jos ieškoti. Atėjome į ekskursiją su dviem šeimomis, trimis vaikais, tai ir jiems patiko“, – sakė Marius. Jo sūnus patvirtino, kad teatre kartais apsilanko, tad ir šį kartą buvo smagu pamatyti, kaip buvo kuriami spektakliai, kuriuos jis jau matė.

Mane sudomino teatro istorija, nes ji tikrai labai turtinga, o vadovėliuose to beveik nėra arba neturim laiko jos ieškoti.

Kita dalyvė taip pat negailėjo komplimentų dėl įdomiai pateiktos teatro istorijos. „Aš nebuvau girdėjusi istorijos, o čia labai smulkiai viską papasakojo, kada kokie spektakliai vyko, kokie režisieriai kūrė. Ir į pačias dirbtuves nesam anksčiau užėję, tad tikrai verta pamatyti“, – po ekskursijos sakė kaunietė Ieva.

NKDT administratorius A.Pliopa „Kauno dienai“ minėjo, jog teatro užkampius nori pamatyti vis daugiau žmonių. Lankytojai domisi teatro gyvenimu ne tik spektaklių metu, bet jiems įdomu ir tai, kaip ruošiamas pats vaidinimas.

„Labai populiarios ekskursijos, jų turime tikrai nemažai. Turime kultūros krepšelį ir ekskursijos taip pat jame yra, todėl poreikis pamatyti teatro erdves tik auga. Nuo rudens iki Naujų metų pravedėm tiek ekskursijų, kiek seniau pravesdavome per metus. Vieną grupę sudaro apie 30 žmonių, o per mėnesį būna 10-20 ekskursijų. Iš tiesų, jiems įdomūs užkulisiai, kuriuose kuriamas stebuklas“, – patvirtino A.Pliopa.