Du lietaus vaikus auginanti mama: autizmas – tai mūsų šeimos gyvenimas

Kaunietės Linos Grikienės šeima augina du lietaus vaikus. Gražus pavadinimas ne iš piršto laužtas. Jis siejamas su tuo, kad dauguma  vaikų autistų nepaprastai mėgsta žaisti su vandeniu. Pagrindiniam mūsų pokalbio herojui Augustui – aštuoneri. Jo sesytei Ievai, turinčiai lengvesnę autizmo sutrikimo formą, greitai bus ketveri.

Vieno recepto nėra

"Dažnai žmonės vaikus autistus įsivaizduoja labai vienpusiškai, nesuprasdami, kokie jie yra skirtingi, – pasakoja mama Lina. – Todėl nėra vieno bendro recepto nei kaip juos auklėti, nei ugdyti. Nepatikėsite, bet vienoje mokykloje gali mokytis trys vaikai autistai ir visiems jiems reikės skirtingos pagalbos. Mūsų šeimoje gyvena du vaikai su skirtingais raidos sutrikimais, ir mums, tėvams, reikia išlaviruoti tarp jų taikant skirtingas namų taisykles ir ugdymo metodus."

Laimučio Brundzos nuotr.

Lina sakosi nenorinti likti anonime. Prašo nurodyti ir vardą, ir pavardę. Jai – 30 metų, dirba bendrosios praktikos slaugytoja. Vyresnėliui Augustui jau daugiau nei prieš penkerius metus nustatyta vaikystės autizmo diagnozė. Būtent ji ir skatina drąsią moterį netylėti. "Tai mūsų šeimos gyvenimas", – sako Lina, dažnai dalyvaujanti diskusijose, seminaruose ta tema, lankanti Lietuvos autizmo asociacijos "Lietaus vaikai" renginius.

"Diagnozę – autizmo spektro sutrikimas – sužinojome, kai Augustas ėjo trečius metus. Pastebėjome, kad sūnaus kalba vystėsi tol, kol jam sukako dveji metukai. Paskui garsažodžių pastebimai mažėjo, o akių kontaktas tapo vis retesnis... Berniukas domėjosi tik tuo, kas jam buvo įdomu, o mūsų pasaulio naujovės – nauja gėlė senelių kieme ar naujas žaislas – jo nedomindavo. Apie trečius metus suvokimas dar labiau suprastėjo. Sūnelis ėmė nebesuprasti daugelio dalykų. Prasidėjo iššūkiai darželyje", – prisimena nerimo laiką.

Netrūko ir iššūkių šeimai, nors egzistencinių problemų faktas apie diagnozę nesukėlė. "Kokį Augustuką nusivežėme į raidos centrą, tokį namo ir parsivežėme – tą patį savo mylimą vaiką!" – sako Lina, tąkart vis dėlto suvokusi, kad gyvenimas keisis.

"Norėjome, kad jis įsileistų mus į tą savo kitokį pasaulį, – sako moteris ir siūlo įsivaizduoti vaiką akvariume, esantį už stiklo. – Jis ten gyvena, visai šalia mūsų, bet… už stiklo. Tad iš pradžių reikia stengtis pasisveikinti per stiklą, pabelsti, sulaukti jo atsako, o tik tuomet įeiti į vidų ar pasikviesti vaiką trumpam išeiti iš savo akvariumo ir pabūti drauge. Stiklas, laikui bėgant, plonėja, kol galų gale tampa visai permatomu burbulu."

Išdrįso kalbėtis

Deja, burbulas visada išlieka. Lina primena, kad autizmas duotas visam gyvenimui. Tai tarsi žmogaus asmenybės dalis, kurią privalome gerbti. Gydyti nuo autizmo ar bandyti vaiką keisti, pasak jos, būtų tas pats, kas sunaikinti patį žmogų. Jo esmę.

Ji nori ir linki, kad Augustas išliktų toks, koks yra, tik išmoktų labiau prisitaikyti – kaip ir mes visi gyvenime mokomės prisitaikyti prie kitų žmonių, socialinių normų.

Vis dėlto visuomenė dar labai atsargiai pripažįsta ir supranta kitokius žmones. "Ne kartą dėl to buvau įskaudinta. Juk vaikų žaidimų aikštelėje mano vaikas niekuo nesiskiria nuo kitų: jis žaidžia su smėliu, čiuožia nuo čiuožyklos, mėto kamuolį… Na, gal jis leidžia keistus garsus ar dėlioja akmenukus, kas kitiems vaikams beveik neatrodo keista. Jie kartais ateina manęs paklausti, kodėl tas berniukas nekalba. Bet jokiu būdu nesišalina jo kaip kai kurie suaugusieji", – dalijasi Lina.

Vaikams paaiškindavo, kad jos sūnelis nekalba, bet bendrauja mintimis, ir pridurdavo, kad Augustas mielai pažaistų su jais gaudynių. Dažnai tokio atsakymo jiems kuo puikiausiai užtekdavo. Tik jau ne tėvams. "Pasitrauk toliau, nežaisk su tuo berniuku: jis nesveikas, jis serga…" – girdėdavo ne kartą iš piršto išlaužtas tiesas.

Lina pamena, kad su dar mažu sūnumi būdavo sunku apsipirkti dideliuose prekybos centruose. Berniukas dažnai susinervindavo. "Sykį Augusto reakcija buvo tokia stipri, kad nieko nebegalėjau padaryti. Tada paleidau jo ranką, o Augustas tiesiog atsigulė ant žemės ir pradėjo žiūrėti į dideles spindinčias prekybos centro lempas. Kas man beliko – tik… atsigulti šalia jo. Taip ir gulėjome abu, kol jis nusiramino. Užteko vos poros minučių. Tada abu atsistojome ir ramiai baigėme rinktis pirkinius. Supratau, kad Augustas tiesiog norėjo pasižiūrėti į lempas. Tuomet pamaniau: juk mes patys mėgstame žiūrėti į debesis danguje. Niekas mums to nedraudžia. Tai kodėl gi mano sūnelis negalėtų domėtis lempomis?" – svarsto mama.

Lina prisimena, kad tąkart žmonės prekybos centro salėje žiūrėjo į juos keistokai. Laimei, abu su vyru stengiasi nekreipti dėmesio į kitų žmonių komentarus ar replikas: "Mes žinome, kad mūsų šeimos gyvenimas yra kitoks, ir to užtenka."

Bėgant metams Lina privertė save kalbėti autizmo tema – nuo to gyvenimas tapo daug lengvesnis. Dabar, atėjusi su sūnumi į naują vietą (įstaigą ar polikliniką) ir matydama laukiamajame daug žmonių arba kitų Augustą jaudinančių sensorinių dirgiklių, moteris jau išdrįsta paprašyti darbuotojų pagalbos. "Mano sūnus turi autizmo spektro sutrikimą ir jam dabar sunkoka, gal galite mums padėti?" – užtenka paklausti, ir atsiranda vis daugiau žmonių, norinčių ir suprantančių, kaip padėti.

O ir tie nesuprantantys noriai stengiasi būti naudingi ir klausia, kaip galėtų palengvinti mūsų buvimą čia ir dabar. "Kažkada, – pamena Lina, – kai laukėme triukšmingame laukiamajame, mudu su Augustu net gavome atskirą kabinetą, kad ramiai galėtume pasėdėti."

Tėvai pereina visas susitaikymo su vaiko negalia fazes – pyktį, liūdesį, derybas, taip tą patį kelią turi įveikti ir kiti artimieji. Ir visi su tuo susidoroja skirtingai.

Apie tai, kas žudo

Ar aplinkiniai jos ir šeimos gailisi? Lina tik nusišypso: "Pas mus dar priimta galvoti, jei žmogus yra neįgalus arba turi neįgalų vaiką, tai jo būtinai reikia gailėti. Nes jis juk, matote, nelaimingas, vargšas. Labai džiaugiuosi tais artimaisiais ir draugais, kurie neleido man pasijusti nepatogiai, kurie nežiūrėjo į mus užjaučiančiai, o tiesiog buvo šalia. Nes tas gailestis, kurį matydavau kitų žvilgsniuose, kartais būdavo baisesnis už atstūmimą ar nesupratimą. Jis žudydavo."

Lina stebisi, kodėl žmonėms taip sunku suprasti, kad jų šeima gyvena laimingą, nuostabų gyvenimą. Moteriai smagu, kai draugai, artimieji džiaugiasi jų šeimos laime, nes tada ir sunkumus ištverti kur kas lengviau. "O tie, kuriems buvo per daug mūsų gaila, – šypsosi pašnekovė, – tiesiog atsitraukė."

Bet Linos šeima neužsidarė tarp keturių sienų. Jauni tėvai stengėsi gyventi taip, kaip visi. Tik daryti tai sau patogiais būdais. Tarkim, šventėse dalyvauti tik tiek, kiek tai patogu ir linksma. Nebūti niekur iš pareigos, o savo laisvalaikį, atostogas planuoti patogiose ir jiems saugiose erdvėse.

Mamytė džiaugiasi, kad gyvenimas su ypatingu vaiku ne tik atima, bet ir daug duoda. Jis moko gyventi kitaip. Sūnus bręsta ir keičiasi, ugdymo ir supratingesnės visuomenės dėka jis auga laisvas, savarankiškas.

Laimučio Brundzos nuotr.

"Kaune yra puiki mokykla vaikams su autizmo spektro sutrikimais ir net keletas dienos centrų, kurie ne tik ugdo patį vaiką, bet ir suteikia šeimos nariams galimybę dirbti galų gale skirti laiko sau. O neužsidaryti namuose be galo svarbu: tai žudo pasitikėjimą savimi ir savo vaiku", – įvardija svarbiausią priežastį.

Vienas kitam – užuovėja

Auginant specialiųjų poreikių turintį vaiką dažnai pagalbos reikia ne tik jam, bet ir tėvams. Lina be galo dėkinga savo vyrui, kuris buvo ir yra jos didžiausias pagalbos ramstis.

"Žinau, kad nemažai moterų lieka auginti vaikus vienos, bet man pasisekė: reikiamu metu mano vyras stojo kaip užuovėja. O kai jam buvo sunku – tokia pat užuovėja tapau aš. Taip palaikydami vienas kitą ir gyvename. Reikia suprasti, kad kaip tėvai pereina visas susitaikymo su vaiko negalia fazes – pyktį, liūdesį, derybas, taip tą patį kelią turi įveikti ir kiti artimieji. Ir visi su tuo susidoroja skirtingai. Puikiai mačiau, kad ši žinia skaudžiai paveikė mano ir vyro tėvus, kitus artimuosius, bet jie visi stengėsi suprasti ir mus palaikyti", – pasakoja apie visų susitelkimą.

Iš pradžių, susidūrus su diagnoze "autizmas", moteriai viskas atrodė keista ir nesuprantama. Bet vėliau – skaitant, klausinėjant, lankant seminarus ir mokymus – pasidarė lengviau kvėpuoti. Išsiplėtė draugų ratas.

"Socialiniuose tinkluose yra keletas didelių grupių, – sako Lina, – kur galima rasti atsakymus į beveik visus klausimus. Na, pavyzdžiui: kas pažįstate kirpėją, galinčią apkirpti vaiką namuose ar automobilyje, kur rasti gerą odontologą, kuris skirtų keletą užsiėmimų vaiko pratinimui sėdėti odontologo kėdėje? Manau, kad tik drąsių, bendraujančių tėvų ir "Lietaus vaikų" asociacijos narių dėka autizmas Lietuvoje jau nebėra tabu."

Negraužia savęs

Kai žmogus suserga, dažniausiai jam iškyla klausimas, kodėl man? Už ką? Lina sakosi nebuvusi išimtis, bet neužsižaidusi ieškodama atsakymų į filosofinius klausimus.

"Nesu iš tų tėvų, kurie ilgai ieško autizmo priežasčių. Man svarbiau gyventi šia diena ir šią dieną padėti savo vaikui ir savo šeimai, – tikina Lina. – O dėl to "kodėl"? Na… vieni sako, kad ypatingus vaikus Dievas atsiunčia į tas šeimas, kurios gali jiems padėti; kiti aiškina, kad tai savotiškas atpildas už mūsų nuodėmes. Dar minima genetika, skiepų padariniai, aplinka. Bet mums su vyru tokie paaiškinimai situacijos nekeičia. Tai mūsų vaikas, mes jį mylime nepriklausomai nuo to, koks jis atrodo kitiems. Augustas yra visuomenės dalis nepriklausomai nuo to, nori ta visuomenė jo ar nenori."

Lina pasakoja, kad sūnelis su dukryte turi savitą bendravimo formą. Jie ir pešasi kaip brolis su sese, ir žaidžia kartu. O didžiausias iššūkis jai, mamai, yra laiko ir aplinkos planavimas. Moteris juokiasi, kad dabar tai jau išeina natūraliai – juodu su vyru visada turi planą A, B, netgi C ir dar porą atsarginių…

Vakare, po darbų, abu mėgsta ne pulti prie televizoriaus, o pasikalbėti – kaip praėjo diena, ar gerai sekėsi, kas kur nutiko, kaip vaikas reagavo į vieną ar kitą smulkmeną. Tokie pokalbiai padeda pasiruošti kitoms situacijoms.

"Jei vykstame į koncertą, visada esame suplanavę, kokia tvarka ir kur rengsimės, kur sėdėsime. Ir jau būtinų būtiniausiai – ką darysime, jei situacija keisis. Kai esame pakviesti į svečius, dažnai užduodame draugams iš pirmo žvilgsnio kvailai skambančių klausimų – ar yra tvora, ar yra tvenkinys, o laužas, šašlykinė? Kur ir kaip miegosime? Prioritetai visada yra saugumas ir gera savijauta. Mes mėgaujamės gyvenimu ir stengiamės būti laimingi kaip visi šio pasaulio žmones", – nudžiugina tvirta nuostata.

Tiesiog gyvenkite

Paklausta, ko palinkėtų mamytėms, išgirdusioms diagnozę "jūsų vaikui – autizmo spektro raidos sutrikimas", Lina atsako drąsindama.

"Dažnai tenka bendrauti su tėvais, kurie dar tik pradeda šį ilgą kelią. Visuose juose matau save pradinėje stadijoje. Akyse – baimė, sutrikimas, kai paleidžia tave su popierėliu rankoje ant kurio parašytas kodas, ir viskas. Tuo metu tu negirdi nieko – jokių raminimų, jokių rekomendacijų. Girdi labiau tai, kas skaudina ar baugina. Tu paniškai imi ieškoti informacijos. Skaitai, bet nieko neperskaitai arba nesupranti, ką perskaitei. Nes visur skirtingai patariama. Galų gale pradedi ieškoti stebuklingo vaisto ar papildo, burtininko, kuris išgydytų tavo vaiką, o jo nėra. Bet ar galima kaltinti tėvus, kad jų pasaulis laikinai sugriuvo?!" – retoriškai klausia daug patirties su vaiku autistu įgijusi mama.

Ji tiesiog pataria atsikvėpti, apsikabinti savo vaiką ir duoti sau laiko atsistoti ant kojų. Paskui – tiesiog gyventi, kvėpuoti ir po truputį susipažinti su savo vaiku tokiu, koks jis yra.


Komentaras

Dalia Vėlavičienė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikos gydytoja vaikų ir paauglių psichiatrė

Autizmo spektro sutrikimas (ASS) yra raidos sutrikimas, kurio paplitimas per pastaruosius du dešimtmečius žymiai išaugo ir nuolat didėja. ASS paplitimo vidurkis yra 0,62–0,70 proc., kai kurios studijos netgi nurodo 1–2 proc. Tai iš dalies lemia geresnis visuomenės informuotumas ir sąmoningumas. Taip pat – pasikeitę diagnostiniai kriterijai, diagnostiniai testai, jaunesnis diagnozuojamų asmenų amžius, didėjantys rizikos veiksniai.

Higienos instituto duomenimis, Lietuvoje asmenų iki septyniolikos metų, kuriems ambulatorinėse ar stacionarinėse sveikatos priežiūros įstaigose užregistruotas bent vienas įvairiapusės raidos sutrikimo susirgimas, skaičius 100 tūkst. gyv. nuo 2014 m. iki 2018 m. išaugo 1,7 karto. Absoliutus skaičius padidėjo nuo 1 158 (2014 m.) iki 1 896 (2018 m.).

ASS išsivystyti įtakos turi daugelis veiksnių, bet nė vienas iš jų nėra lemiamas ar būtinas. ASS yra vienodai pasiskirstęs visuose socioekonominiuose sluoksniuose. Šis sutrikimas keturis penkis kartus dažniau pasireiškia berniukams nei mergaitėms. Kita vertus, mergaitėms neretai atpažįstamas vėliau arba gali likti visai nepastebėtas.

Tarkim, vaikystėje buvę, tačiau žymesnių problemų nekėlę socialinio elgesio ypatumai išryškėja paauglystės laikotarpiu, kai reikalingos didesnės socialinės kompetencijos.

Kuo stipriau išreikšti ASS simptomai, tuo anksčiau patvirtinama diagnozė. Patikimai diagnozuojama vaikui esant aštuoniolikos mėnesių. Jau iki metų tėvai gali pastebėti kitokį, nei įprasta to amžiaus kūdikiui, atsaką į aplinką ir elgesį (kalbinamas jis nereaguoja žvilgsniu ar šypsena ir atrodo, lyg negirdėtų), savireguliacijos sutrikimus (jautrumas aplinkos dirgikliams, miego problemos, maitinimo sunkumai). ASS atveju kognityvinės funkcijos (žmogaus gebėjimas gauti, perdirbti, išlaikyti ir atgaminti tam tikrą informaciją) gali būti labai skirtingos – nuo sunkaus protinio atsilikimo iki labai aukšto intelekto su išskirtiniais gabumais tam tikroje, neretai siauroje srityje.

Kuo anksčiau atpažįstamas ASS, tuo greičiau atsiranda galimybė pradėti taikyti specializuotą pagalbą, kuri turi didelę įtaką tolesniam vaiko psichosocialiniam vystymuisi ir jo integracijai į visuomenę. Labai svarbu, kad tiek tėvai, tiek bendrosios praktikos gydytojai ar kiti su vaikais dirbantys specialistai žinotų autizmo simptomus ir mokėtų juos atpažinti. Tai paskatintų tėvus kuo anksčiau kreiptis į specialistus diagnozei patikslinti. Vis dėlto visame pasaulyje autizmas diagnozuojamas vėliau, nei rekomenduojama, ypač lengvesnės jo formos.

Šiuo metu nėra intervencijos ar medikamento, išgydančio autizmą, bet kuo anksčiau pradedama teikti specializuota pagalba, tuo labiau tikėtinas geresnis socialinių įgūdžių išmokimas, geresnis socialinis funkcionavimas.

Mūsų dienomis taikoma į vaiką nukreipta terapija: aplinkos struktūravimas vizualiniu principu; vaiko atsiliekančių funkcijų skatinimas; bendravimo ir socialinių įgūdžių ugdymas; nepageidaujamo ir netinkamo elgesio mažinimas. Taip pat – intervencijų sistema, nukreipta į pagrindinių autizmo simptomų valdymą, elgesio problemų sprendimą, vaiko ugdymą. Vaikas mokomas bendrauti žodžiais ar bet kuria kita bendravimo priemone, pvz.: gestais, paveikslėliais, simboliais, naudojamos vaizdinės dienotvarkės. Taikomos įvairios metodikos – taikomoji elgesio analizė, autizmą ir komunikacijos sutrikimus turinčių vaikų terapinis ugdymas, Denverio modelis mažiems vaikams. Neatsiejama ir pagalba šeimai – šeimos narių konsultavimas, aktyvus šeimos narių įtraukimas į vaiko terapijos programą, šeimos narių tarpusavio supratimo ir bendravimo skatinimas.


Komentaras

Kristina Košel-Patil, LAA "Lietaus vaikai" pirmininkė

Lietuvos autizmo asociacija "Lietaus vaikai" buvo įkurta 2013 m., kai daugiau nei 30 šeimų iš visos Lietuvos nusprendė, kad tik drauge įmanoma kažką pakeisti, t. y. situaciją autizmo srityje.

Mūsų bendruomenė, spėjame, yra viena iš sparčiausiai augančių Lietuvoje. Vien tik praėjusiais metais autistų šeimos ir specialistai susivienijo į dar tris "Lietaus vaikų" asociacijos padalinius Šiauliuose, Mažeikiuose, Alytuje. Oficiali statistika rodo, kad naujai diagnozuotų atvejų daugėja. 2017 m. ASS (autizmo spektro sutrikimo) diagnozė buvo nustatyta beveik 300 vaikų. Nereikia pamiršti ir fakto, kad ne visos šeimos nori nustatyti vaikui autizmo diagnozę oficialiai. Yra prašančių parašyti kitą diagnozę, nes su kitokiais kodais jų vaikai gauna daugiau pagalbos. Maža to, mūsų šalyje yra ir nediagnozuotų suaugusiųjų, turinčių šį sutrikimą. Dalis jų keičia diagnozę vien dėl to, kad turėtų teisę į kompensuojamuosius vaistus. Mūsų spėjimu, Lietuvoje gyvena apie 7 tūkst. žmonių, vienaip ar kitaip paliestų šio sutrikimo, nors oficialūs skaičiai kalba ką kita.

Kai gimsta vaikas autistas, jis šeimoje pakeičia viską. Pats vaikas, jo tėvai ir kiti šeimos nariai susiduria su daugybe iššūkių – nevaldomu vaiko elgesiu, savęs žalojimu, išrankumu maistui, nemiga, pasipriešinimu pokyčiams. Dažnai spręsti šių problemų šeima paliekama viena. Liūdna, kad Lietuvos sveikatos sistema iki šiol neturi nė vienos visiškai adaptuotos autizmo diagnostikos priemonės (Kauno klinikos turėtų užbaigti ADOS testo adaptaciją 2020 m.). Šiuo metu mūsų gydymo įstaigos tegali pasiūlyti ankstyvos reabilitacijos kursą (ambulatoriškai arba stacionariniai iki trijų savaičių, dažniausiai vieną kartą per metus). Ši pagalba siūloma tik vaikams iki septynerių metų. Lietuvoje nėra autistiško vaiko stebėjimo sistemos.

Šeimos kreipiasi į rajonų švietimo tarnybas ir gauna rekomendacijas, kokių specialistų pagalbą (ir kaip dažnai) turėtų gauti vaikas. Deja, tai tik rekomendacijos. Realiai įstaiga, kurią lanko vaikas, gali neturėti nė vieno tinkamo specialisto. Tėvams nuolat tenka stoti į mūšį vien tam, kad jų vaikams būtų suteikta pagalba.

Daugumą mūsų švietimo sistemos darbuotojų per savo darbo praktiką apie autizmo spektro sutrikimus ir ypatingą darbą su tokiais vaikais nieko nėra girdėję arba girdėję labai mažai. Autizmo diagnozė Lietuvoje jau gyvuoja 20 metų, bet dauguma ugdymo įstaigų nėra pasiruošusios pasiūlyti ir užtikrinti kokybiško ugdymo autistiškam vaikui.

Ne geriau ir socialinėje srityje. Ten didžiausia pagalba, kurią gali gauti specialių poreikių turinčios šeimos, – tai neįgalumo ir specialiųjų poreikių išmokos. Dažniausiai šias lėšas šeimos skiria privačių paslaugų teikėjams. Deja, kartais tie pinigai gali būti ir vienintelis šeimos pajamų šaltinis. Žinau nemažai atvejų, kai vaikas turi stipriai išreikštą autizmo sutrikimą ir negali išbūti visą dieną ugdymo įstaigoje, o jį, pavyzdžiui, augina tik vienas iš tėvų.

Didelė paspirtis autistus auginančioms šeimoms yra specialūs dienos centrai (jų yra kai kuriuose Lietuvos miestuose), kurie priima vaikus ir gali pasiūlyti ilgalaikes, kokybiškas ir kompleksiškas paslaugas. Tai suteikia tėvams galimybę išlikti darbo rinkoje ir gauti paslaugas savo vaikams už prieinamą kainą.

Vakaruose šeimos, kurios augina vaikus su autizmo spektro raidos sutrikimais, gauna atokvėpio paslaugą savo namuose arba įstaigoje. Tai duoda galimybę tėvams pasirūpinti ir savo sveikata, šiek tiek atsikvėpti, aplankyti gimines, artimuosius. Lietuvoje ši paslauga yra teikiama labai mažai kur. Be to, jos kaina – apie 800–900 eurų per mėnesį – nėra prieinama daugeliui šeimų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Autistus turi uždaryti į beprotnamį ir laikyti visą gyvenimą, arba tiesiog pakarti. Tokie išsigimėliai ne tik kenkia savo tėvelių sveikatai, bet ir aplinkinių.

Iš portretas
Kur tokių komentatorių atsiranda neįsivaizduoju. . Jų pačių debiliškumo laipsniui nustatyti reikia atskiro mokslo!

Gabriele

Gabriele portretas
Vaikai ta liga susirgo nuo skiepu.
VISI KOMENTARAI 29
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių