Deila, nutiesusi tiltą į tylos pasaulį

Kaune gyvenanti ir čia dar tik kremtanti gyvūnų prižiūrėtojos mokslus Viktorija Laurinavičiūtė, bene viena pirmųjų Lietuvoje siekia padėti kurčnebyliams susikalbėti su savo keturkojais augintiniais.

Pažintis Ąžuolyne

Visi esame girdėję apie kaniterapiją – kai šuo suaktyvina žmogaus motyvaciją sveikti, tampa pagalbine jo reabilitacijos priemone. Pavyzdžiui, šuo greičiau nei tėvai ar medikai išmokys sutrikusios raidos vaiką skirti spalvas, pripratins jį garsiai skaityti knygutę ir kt. Tiesa, toks šuo dirba drauge su kinologu ir gydytoju reabilitologu. Tačiau šis pasakojimas ne apie tai, o apie šunis ir kurčnebylius.

Kauno ąžuolyne pastebėjau merginą, kuri bendravo su savo šunimi vien gestų pagalba. Susidomėjusi tokia neįprasta žmogaus ir šuns bendryste, užkalbinau keturkojo šeimininkę. Pasirodo, mergina nėra nebylė ar negirdinti – bendrauti su šunimi gestų kalba ją paakino pažintis su kurčnebylių šeima.

"Aš pernai atvykau iš pajūrio mokytis į Kauną, į Karaliaus Mindaugo profesinio rengimo centrą – noriu tapti gyvūnų priežiūros specialiste. Tikiuosi įgyti specifinių žinių ir gebėjimų", – nuoširdžiai kalbėjo Viktorija. Žinoma, pirmame kurse įgytas dar nedidelis žinių bagažas, tačiau apie Viktorijos gebėjimus jau galima kalbėti. Juolab kad beveik nieko negirdėti apie Lietuvoje teikiamą pagalba kurčnebyliams, norintiems "susikalbėti" su savo šunimis. Tai, pasak Viktorijos, Lietuvoje dar nearti dirvonai.

Supažindino šuo

Sakysite, kas čia tokio kurčnebyliui gyventi su šunimi, tačiau pabandykite be žodžių paprašyti šuns atnešti vieną ar kitą daiktą, prisiglausti, pasisveikinti ir pan. Vargu ar tai jums pavyks, jei šuo negebės suprasti gestų kalbos. Būtent tai yra kurčnebylio bendravimo su šunimi raktas – šuo turi suprasti gestų kalbą ir būtent tai yra viena iš priežasčių, kodėl Viktorija, beje, puikiai girdinti, matanti ir kalbanti, mokosi gestų kalbos.

"Aš neatsimenu savęs be gyvūnų namuose. Matot, augau Kretingos pakraštyje, kur buvo įprasta laikyti vištas, kitus naminius sparnuočius, paršelį, šunį, katę, triušiukus. Tačiau mano asmeninis šuo Deila – Sibiro haskio ir Aliaskos malamuto mišrūnė atsirado prieš ketverius metus. Jos tėvas – Aliaskos malamutas, o mama – haskė. Aliaskos malamutas buvo kurčnebylių šuo. Aš susipažinau su Deilos tėvo šeimininkais, nes norėjau išlaikyti kalytės ryšį su jos tėvu. Ši pažintis su kurčnebylių šeima turėjo įtakos man dresuojant Deilą. Per kelerius metus pasiekiau šiokių tokių laimėjimų: ne tik pati pramokau gestų kalbos abėcėlės – gebu sudėti pavienius žodžius, – bet ir pamokiau Deilą suprasti kai kuriuos gestus", – kalbėjo Viktorija, visaip mėgindama numaldyti kalytės mandagumo pliūpsnį – Deila vis kišo leteną pasisveikinti ir neslėpė, kad norėtų būti už tai pavaišinta.

Moka pabučiuoti

"Kartą kavinėje, kuri priima ir šunis, prie staliuko atsisėdo viena mergina ir, norėdama užmegzti ryšį su Deila, žaismingai ištarė "sėdėt". Tačiau kalytė nekreipė dėmesio į tokią komandą, nors akimirksniu sureagavo į "sėdėt" reiškiantį mano rankos gestą – atsitūpė. Paaiškinau merginai, kad šis šuo supranta tik gestus, nes mokomas suprasti kurčnebylių kalbą. Mergina labai nustebo – sakė nežinojusi, kad šunį galima išmokyti suprasti gestų kalbą. Juk net girdintys ir kalbantys žmonės pasimeta, atsitiktinai susidūrę gatvėje su kurčnebyliu. Mat, nesuprasdamas jo gestų, nepagalvoja, pavyzdžiui, apie paprasčiausią bendravimo būdą – žodžių rašymą ant popierius ar telefono, kurį turime kiekvienas rankinėje ar kišenėje, ekrane", – samprotavo pašnekovė.

Viktorija džiaugėsi, kad ketverių metų Deila turi Aliaskos malamuto kraujo, nes pastarosios veislės kalės lengviau, nei Sibiro haskių atstovės, dresuojamos, labiau kreipia dėmesį į žmogų, geba sukurti ryšį su juo. Mergina netrukus pademonstravo visus Deilos gebėjimus suprasti gestų kalba perduodamas komandas. Tai tikrai buvo nuostabu. Kaip ir netikėtas susitikimas su kurčnebylių šeima Laisvės alėjoje – Deila, į kurią atkreipė dėmesį kurčnebylys berniukas, parodė, kad supranta jo geranoriškumą, norą susipažinti – priėjo prie kurčnebylio berniuko ir padavė jam leteną. Berniuko ir jo tėvų nuostabai nebuvo pabaigos… Paskui jie parašė Viktorijai laišką, kuriame teigė, kad pirmą kartą matė šunį, kuris atsitūpęs žiūri į akis ir laukia jam suprantamo gesto. Beje, Deila supranta ir vykdo net devynias savo šeimininkės komandas gestų kalba. Viena mieliausių Viktorijai – "Pabučiuok", kas, atrodo, labai patinka ir Deilai.

Deilos paskyra instagrame

"Labai esu patenkinta ramiu Deilos būdu. Jos galimybės mokytis dar neišsemtos. Juolab kad dresūros pagrindų mes mokysimės Profesinio rengimo centre tik kitais mokslo metais. Tai bus man didelė paspirtis, dresuojant Deilą. Dabar aš intuityviai mokau ją vykdyti komandas, duodamas gestais. Tie gestai nėra mano sugalvoti – tai gestų kalbos žodžiai. Beje, išmokti šią kalbą nėra lengva", – pripažino Viktorija, svajojanti apie laiką, kai galės pakviesti į kursus kurčnebylius su savo šunimis, kad pastarieji išmoktų suprasti ir vykdyti šeimininkų komandas. Tam tikslui mergina sukūrė Deilos paskyrą instagrame. Viktorija siekia tokiu būdu suburti grupę žmonių, sveikųjų ir kurčnebylių, kurie dalintųsi informacija apie gestų kalbą – vieni jos mokytų, kiti – mokytųsi. Viktorija perteiktų savo patirtį, kaip mokyti šunį gestų kalbos, kaip atpažinti šunų negalavimus ir pan.

"Tai ilgas ir kruopštus, tačiau labai reikalingas darbas. Ypač jis reikalingas kurčnebyliams. Jis reikalingas ir mums, nebe sugebantiems rasti laiko artimiau bendrauti. Kurčnebyliai yra išlaikę ypač artimą ryšį. Kalbėdamiesi jie žiūri vienas kitam į akis, lūpas, o ne skambina telefonu, kaip kad dažniausiai darome mes. Na, žinoma, kol kas aš aiškinu kurčnebyliams, mokau juos, rašydama instagrame, tačiau tikiuosi ateis laikas, kai galėsiu tai daryti gestų kalba", – viltingai kalbėjo Viktorija.

Džiaugiasi Deilos sėkme

Viktorija dėkinga kurčnebyliams už artimo bendravimo pamokas, o Deilai – už jiems, kurčnebyliams, teikiamą džiaugsmą, už tai, kad šuo tapo tiltu į tylos pasaulį. Į pasaulį, kurio duris pravėrė ir jį priartino būtent Deila.

Mergina džiaugiasi, kad jos pasirinktu keliu eina ir dar viena Viktorija, auginanti malamutą ir mokinanti jį suprasti gestų kalbą. Įdomu, kad šių bendraminčių merginų šunys irgi tapo neišskiriamais draugais, o kurčnebyliai, kurių šuo yra Deilos tėvas, taip pat jau gali bendrauti su savo šunimi gestų kalba. Deilos tėvas jau atsisuka į šeimininką, kai šis paspaudžia vieną iš dresūros priemonių – nedidelį garsą skleidžiančio prietaiso mygtuką. Tada šuns šeimininkas gali judesiu duoti gyvūnui, nenuleidžiančiam nuo jo akių, reikiamą komandą.

Beje, Deila reklamuoja savo šeimininkės mokymosi įstaigą, važinėdama su Viktorija į susitikimus su moksleiviais įvairiose mokyklose. Grįžta iš tokių susitikimų, sulaukusi didžiulio dėmesio, vaikų glamonių. Neatsisako Deila dalyvauti ir Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre rengiamose fotosesijose. Ir visur Deila sulaukia dėmesio, šypsenų, palankumo, o tai, kaip pripažino Viktorija, puikus jai atlygis už protingos mišrūnės mokymą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Justina

Justina portretas
Žmonės, kurie kalba gestų kalba, nėra „kurčnebyliai“. Kurčnebyliai yra asmenys, kurie negirdi ir nevartoja jokios kalbos formos. Klausos negalią turintys asmenys yra kurtieji. Žurnalistai turėtų pasitikrinti, prieš rašydami.

šlykštynės

šlykštynės portretas
Šunų pauodegio laižytojai...

1 ir 2

1 ir 2 portretas
geriau jau šunį bučiuoti nei tokius kaip jūs...
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių