Darbas prieglaudoje išmokė tikėti stebuklais

Visi esame galvoję apie svajonių darbą, tačiau ar daug žmonių galėtų darbą prieglaudoje vadinti svajone? "Man visada suspausdavo širdį matant benamius šunis, slapta svajojau prisidėti prie jų gelbėjimo", – sako trečius metus gyvūnų prieglaudoje "Penkta koja" dirbanti Lina Pauliukevičiūtė.

Draugai nuo vaikystės

Lina nuo mažens mylėjo šunis, dėl jų daug ašarų praliejo. "Vaikystėje esu praradusi daug į namus parsineštų šuniukų. Jie paprasčiausiai neišgyvendavo dėl virusinių ir kitų ligų, kadangi jų anksčiau niekas neskiepydavo", – sako tik dabar supratusi priežastį.

Ir šiandien kiekvieno šunelio netektis – skausminga, tačiau darbas prieglaudoje sustiprino. "Kažkiek atperku žmonių kaltę prieš gyvūnus", – atskleidžia savo motyvaciją dirbti šį darbą Lina.

Žinoma, keturkojai reikalauja daug kantrybės, bet jos užtenka ir prieglaudos gyventojams, ir jos pačios augintiniams. Jau turėdama du šunis, priglaudė dar vieną – emigruoti susiruošusios pažįstamos.

"Dar du šunis pasiėmiau iš prieglaudos, kiti du atsirado pas mane, kad į ją nepapultų. Taip pat pas mane nuolat būna koks nors laikinai globojamas šuo, kurį pratinu prie gyvenimo namuose, kad būtų lengviau prisitaikyti prie naujos šeimos, jai atsiradus", – vardija savo įnamius.

Laukia talkininkų

Lina visada norėjo prisijungti prie gyvūnų globos. "Prieglaudos veiklą socialinėje erdvėje sekiau nuo pat jos atsiradimo ir visada svajojau prie jų prisidėti. Pati pasisiūliau dirbti "Penktoje kojoje" – ne iš karto, bet priėmė", – džiaugiasi L.Pauliukevičiūtė.

Šis darbas – ne iš lengvųjų. Čia visada stinga papildomų rankų. "Esame keturios darbuotojos, kiekviena prižiūrime maždaug po penkiasdešimt šunų, – paaiškina Lina, kodėl taip laukiami savanoriai. – Be vedžiojimo, maitinimo ir valymo, yra daug kitų darbų – guosti liūdinčius gyvūnus, bandyti prisijaukinti bailiukus, raminti išsigandusius, o ligonius nuvesti į veterinaro kabinetą."

Linai darbas gyvūnų prieglaudoje teikia malonumą ir nedidelį uždarbį, prie kurio tenka prisidurti dirbant papildomai. "Kartais sunku suderinti, bet tenka", – sako Lina, neketinanti atsisakyti šios veiklos. "Darbas prieglaudoje man labai patinka, dirbsiu čia tol, kol tai teiks man malonumą. Gal per tą laiką benamių šunų pradės mažėti", – šypsosi Lina.

Ypač gaila senukų

Dirbant prieglaudoje lengviau įvertinti, koks žmonių požiūris į gyvūnus. "Gaila, kad benamių Lietuvoje kol kas nemažėja, nes dauguma žmonių rūpinasi tik savo gyvūnais, o kitų stengiasi nematyti. Žinoma, pasitaiko ir labai rūpestingų, kurie ir gelbėja juos, ir padeda", – teigia Lina.

Paklausus, kas šiame darbe sunkiausia, Lina nedvejoja: priimti atvežtus paklydėlius, kurie šeimininkams nebereikalingi. L.Pauliukevičiūtė pasakoja, kad skambučių į prieglaudą – daugybė. Visus gyvūnus, dėl kurių žmonės skambina, jie priima į prieglaudą, nors dėl vietos ir lėšų stokos kartais tai atrodo neįmanoma. Nepriimti neleidžia darbuotojų širdys.

Kalbant apie emocijas, Lina sako, kad, priimant naujoką į prieglaudą, jos būna dvejopos: "Jei pagautas valkataujantis šuo, išgelbėtas susiklosčius pavojingoms aplinkybėms, būna smagu, nes žinau, kad dabar jam bus geriau, tačiau jei šuo atiduodamas iš namų – liūdna. Pradedi pykti, nes matyti palikto šuns nerimą, jį guosti ir bandyti dar kartą įrodyti, kad žmonės yra geri, tenka mums", – pasakoja Lina.

Jai ypač gaila senukų, kurie savo paskutines gyvenimo dienas turi praleisti prieglaudoje.

Norėčiau, kad kiekvienas prieglaudos šuo sulauktų savo žmogaus, o tie žmonės, kurie neverti gyvūno, niekada neturėtų galimybės jo gauti.

Smagioji dalis – šeima

Lina neslepia, kad prieglaudoje turi simpatijų: "Vienus šunis mylime labiau, kiti mus myli labiau. Kol jie prieglaudoje, mes – jų šeimininkai. Turintys problemų šunys iš manęs dėmesio sulaukia daugiau. Įsimenu šunų charakterius, išvaizdą, kartais – net žmones, kuriems padovanotas vienas ar kitas šuo."

Lina sako, kad dažnai darbuotojos susibičiuliauja su naujaisiais šunų šeimininkais: "Susirašome – gauname nuotraukų su linkėjimais ir sveikinimų."

Smagiausia šiame darbe – kai į prieglaudą atvyksta žmonės, ieškantys augintinių. "Susiradau daug draugų, kurie pasiėmė šunį globoti šunį mano padedami", – šypsosi gyvūnų globėja. Taip pat ji pabrėžia, kad, prieš atiduodant gyvūną į naujus namus, su būsimaisiais šeimininkais visada pasikalba, bando įvertinti, ar šuo bus mylimas, ar juo gerai bus rūpinamasi.

"Kartais tenka pasakyti, kad šuns neduosime, nes manome, kad nesugebės juo pasirūpinti. Tuomet sulaukiame piktų komentarų, įžeidinėjimų, bet mums svarbiausia – gyvūnų teisės ir jų gerovė", – teigia L.Pauliukevičiūtė.

Lina prisipažįsta, kad darbas prieglaudoje teikia naudos ir jai: "Dirbdama prieglaudoje pradėjau labiau tikėti stebuklais ir, žinoma, prie jų prisidėti. Pamačiau, kiek daug žmonių tyliai daro gerus darbus."

Lina turi didžiulę svajonę: "Norėčiau, kad kiekvienas prieglaudos šuo sulauktų savo žmogaus, o tie žmonės, kurie neverti gyvūno, niekada neturėtų galimybės jo gauti."



NAUJAUSI KOMENTARAI

jo jo

jo jo portretas
Tarnaukite vergai prieglaudose, kad tų prieglaudų savininkai susikrautų didesnius pelnus.

ačiū

ačiū portretas
Šie žmonės verti pačios didžiausios pagarbos. Neseniai iš Penktos kojos ėmiau šuniuką, savanorė labai daug padėjo, nuolat palaikome ryšį. Manau, kad prieglaudos nusipelnė didesnio valdžios dėmesio, paramos. Ačiū geriems žmonėms, kurie ten dirba, net sakyčiau, ne dirba, o atiduoda save ir tiems, kurie remia finansiškai.

Alis Petkus...

Alis Petkus... portretas
prieglaudos turi būti finansuojamos valstybės-savivaldybės, nes tai yra viešas interesas... iš gyvūnų prieglaudos veiklos negali būti vykdoma privati, pelno siekianti veikla... tai yra labdaringa veikla, reikalinga visuomenei, todėl ji turi būti valstybinė...
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių