Baikeriai: mus irgi erzina triukšmas

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

„Kauno dienos“ studijoje – vyrai, neįsivaizduojantys gyvenimo be plieninių žirgų. Tai Lietuvos baikerių kongreso vadovas Kazimieras Čeponis (K.Č.) ir Lietuvos motociklų sporto federacijos Mototurizmo komisijos pirmininkas Linas Pečiukaitis (L.P.).

Dešimtmečius vairuodami motociklus ir nuvažiavę jais šimtus tūkstančių kilometrų, baikeriai puikiai žino apie visuomenėje įsigalėjusias nuostatas ir mitus apie šią laisvalaikio pramogą. „Kauno dienos“ studijoje baikerius kalbino Gražvydas Muižys.

– Linas – Lietuvos motociklų sporto federacijos Mototurizmo komisijos pirmininkas.

L.P.: Mūsų komisija suburia mototuristus, kurie keliauja, dalijasi įspūdžiais, rengiame turistines keliones. Plėtojame mototurizmo veiklą.

Džiugina: pasak K.Čeponio ir L.Pečiukaičio, dažnai viešai aptariamos motociklininkų klaidos, bet pamirštama, kiek jie suteikia džiaugsmo miesto gyventojams. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

– Kazimierai, kokios jūsų oficialios pareigos motociklininkų pasaulyje?

K.Č.: Atstovauju klubui „Motobroliai“, Lietuvos baikerių kongresui ir esu asociacijos vadovas; asociacija vienija Lietuvos baikerių klubus.

– Kiek Lietuvoje yra klubų?

K.Č.: Daugiau kaip 40.

– Kiek Lietuvoje aktyviai veikloje dalyvaujančių motociklininkų?

K.Č.: Galima remtis įvairiais duomenimis. Vienas jų – kiek registruota transporto priemonių. Antras – kiek Lietuvoje žmonių turi vairuotojo pažymėjimo motociklininko kategoriją. Šie du skaičiai gali nesutapti. Transporto priemonių gali būti daugiau arba atvirkščiai. Lietuvoje registruota daugiau kaip 30 tūkst. transporto priemonių. Kiek turi motociklininko kategoriją, duomenų neturiu. Populiarėja A kategorijos egzaminų laikymas. Daug merginų laiko motociklo vairuotojų egzaminą. Šiemet įsigaliojo tvarka, kad B kategoriją turintys asmenys turi teisę, išklausę kursus, vairuoti 125 kub. cm motorinę transporto priemonę.

– Keliuose daugėja baikerių, bet mažėja motociklininkų kolonų.

K.Č.: Yra dvi labai skirtingos sąvokos, kas yra baikeris ir motociklininkas. Kas yra baikeris – dažnai filosofinis indentifikavimo klausimas. Tai subkultūrinis dalykas. Motociklininkų Lietuvoje daugėja. 2000–2010 m. motociklai buvo egzotika. Dabar tai vis mažiau egzotiška. Ekonomika auga ir žmonės gali sau leisti įsigyti papildomų transporto priemonių. Motociklininkų bendruomenė didėja, o paradai ir kitos šventės keičiasi. Tradicinius važiavimus per miestą sezono atidarymo ar uždarymo metu iš dalies nutraukė pandemija. Kaune buvo išskirtinė tradicija – moterys prie Stoties turgaus mėtydavo gėlių žiedus ant kelio, dovanodavo moterims motociklininkėms gėlių. Kolonos – organizacinis klausimas. Apskritai renginių daugėja, jie tobulėja, keičiasi jų formatas.

Pasakymas, kad iš niekur atsirado motociklas, neturi pagrindo, nes dažnai prie vairo žmonės lakuojasi nagus, dažosi, žiūri į telefoną ir nesidairo.

– Baikeriai nenori erzinti visuomenės? Linai, kiek metų vairuoji motociklą?

L.P.: Daugiau kaip 15–17 metų. Visada yra dvi medalio pusės. Tenka paskaityti spaudą ir komentarų apie koloną. Nematoma, kiek yra linksmų, mojuojančių žmonių. Ne visada matoma geroji pusė – kiek  suteikiame džiaugsmo miesto gyventojams.

K.Č.: Istoriškai susiklostė, kad sezonas uždaromas ir atidaromas tomis pačiomis dienomis. Lietuvoje sezonas atidaromas pirmą gegužės šeštadienį, o uždaromas – pirmą spalio šeštadienį. 30 metų laikomės tradicijos. Žiniasklaidoje visada platinamos panašios žinios. Pavasarį – tokia seka: pirmieji motociklininkai gatvėje, pirmasis nukrito, per sezono atidarymą užkimšo gatves, liepos mėnesį visi triukšmauja, rudenį per uždarymą – vėl užkimšo gatves. Retai pasirodo teigiamų straipsnių. Niekas neparodo laimingų mojuojančių vaikų, besifotografuojančių. Visada yra dvi pusės. Mes nenorime trukdyti miestui, norime jame gyventi. Svarstome, yra daug organizacinio darbo su policija, savivaldybe. Dirbame, kad gyventojai nesiskųstų.

Skirtingai: Kaunas neapmokestina mūsų stovėjimo, Vilniuje reikia susimokėti.

– Linai, važinėji po Europa. Ar skiriasi požiūris į motociklininkus kitose šalyse?

L.P.: Latvijoje ir Lenkijoje vairuotojai praleidžia motociklininkus, leidžia lenkti. Portugalija, Prancūzija, Italija neįsivaizduoja gyvenimo be dviejų ratų. Jei stovi spūstyje ir dviratė transporto priemonė gali lengvai apvažiuoti netrukdoma – laisvai važiuoja.

– Ar vairuotojai nepyksta?

L.P.: Manau, kad ir ten yra pykčio. Tačiau kai turistauji – neskaitai vietinės žiniasklaidos ir komentarų. Reikia vieniems kitus suprasti. Noriu pagirti automobilių vairuotojus – tikrai pasitraukia, praleidžia. Būna  atvejų, kai specialiai užblokuoja.

– Linai, koks skirtumas ir kokie padariniai pakliuvus į avarinę situaciją vairuojant automobilį ir motociklą?

L.P.: Visiems savaime suprantama, kad motociklininkų avarijų padariniai daug liūdnesni. Dabar daug kalbama apie paspirtukus – situacija analogiška. Dar nėra gerai išvystyta infrastruktūra, bet jie važiuoja tomis pačiomis gatvėmis. Paspirtukininkai važiuoja mažesniu greičiu, sudaro kliūtis eismo dalyviams. Motociklininkai važiuoja su motociklininkų drabužiais, apsaugomis, dviratininkai turi šalmą, o paspirtukininkai – nieko.

– Kazimierai, ar kelyje yra pagarba vieni kitiems?

K.Č.: Manau, tik 1990 m. filmuose galėjome matyti, kad vaikai gali sau leisti važiuoti į mokyklą ne dviračiu, o motorizuota transporto priemone. Mums tai atrodė lyg iš kito pasaulio. Dabar ir mes gyvename tame pasaulyje. Vaikai važiuoja motoroleriais, mažaisiais motociklais ar automobiliais į mokyklą. Tai rodo gerėjantį gyvenimą. Dieną daug mažų eismo dalyvių. Sąmoningumas labai svarbu. Mokyklose būdavo saugaus eismo pamokėlės, paaugliai privalo išlaikyti kursus. Vairuotojai, jau turintys pažymėjimus, labai dažnai pamiršta, kad turi būti sąmoningi ir nėra vieninteliai kelyje. Tai žmogiškas užmigimas. Privalome saugoti mažuosius eismo dalyvius. Dažnas prie vairo pamiršta žiūrėti į veidrodėlius. Pasakymas, kad iš niekur atsirado motociklas, neturi pagrindo, nes dažnai prie vairo žmonės lakuojasi nagus, dažosi, žiūri į telefoną ir nesidairo. Jaunieji motociklininkai privalo du kartus būti atidesni. Jie  pažeidžiamesni.

– Negalime atsakyti už kiekvieną vairuotoją. Linai, kur motociklų žavesys?

L.P.: Man motociklas leidžia važiuoti vienam. Gyvename priemiestyje. Vaikui į mokyklą Vilijampolėje autobusu reikėdavo išvažiuoti 6 val. ryto. Nupirkome automobilį – tai nepakeičiama transporto priemonė tėvams, kad jie galėtų dirbti ir nebūtų vaikų taksistais. Viešasis transportas neištobulintas, mes juo nesinaudojame. Visur stengiuosi važiuoti motociklu.

– Kodėl motociklu? Ar tai pigiau, patogiau, smagiau?

L.P.: Smagumas, kai dirbi, antraeilis dalykas. Taip patogiau. Tolimesnėje kelione gal ir automobiliu patogiau, nes gali pasiimti daugiau daiktų. Tačiau man daug tenka dirbti Vilniuje – nėra kitos transporto priemonės kaip motociklas. Sutaupau apie 20 minučių Kaune per kamščius, tas pats – ir Vilniuje. Realiai sutaupau į vieną pusę apie valandą. Mažesnė parkavimo problema.

Nunyko: tradicinius važiavimus per miestą sezono atidarymo ar uždarymo metu iš dalies nutraukė pandemija.

– Gajus požiūris, kad motociklu važiuojama tik laisvalaikiu.

K.Č.: Šiandien atliekame švietėjišką misiją. Esame lygiai tokie patys, kaip visi. Apie mus kalba kaip nuolat kažko norinčius ir keliančius problemų. Iš tikrųjų taip nėra. Automobiliu gali važiuoti, puikuotis, tobulinti, važiuoti į parodas arba tiesiog važinėti kasdien. Lygiai tas pats ir su motociklais. Skirtis, į kurią kategoriją žmonės patenka, labai vienoda. Kartais keista, kai bandoma pridėti klišių. Turėtume išaugti iš stereotipų formavimo, iš dešimtojo dešimtmečio. Kiekvienas miestas savaip tvarkosi. Kaunas neapmokestina mūsų stovėjimo, Vilniuje reikia susimokėti.

Noriu pagirti automobilių vairuotojus – tikrai pasitraukia, praleidžia. Būna  atvejų, kai specialiai užblokuoja.

– Kai kur net draudžiama važiuoti motociklu.

K.Č.: Taip. Mes prieiname prie klausimo, kaip jūs, gerbiama valdžia, priėmėte šį sprendimą? Kokiais remiatės argumentais? Kokie duomenys, skundai? Labai dažnai paaiškėja, kad, natūralu, valdžios institucijose nėra atskiro etato, kuris būtų motociklų ekspertas. Visi sako tą patį – mes neturime specialistų, neturėjome su kuo pasitarti. Tačiau Lietuvoje yra bendruomenių, kurios vienija motociklininkus. Tereikia diskusijos.

– Motociklai – normalios šiuolaikinės visuomenės keliavimo priemonės. Kur važiuoti jums draudžiama?

K.Č.: Klausimas gana platus. Yra kelios savivaldybės, priėmusios labai įdomių sprendimų. Neringos miesto savivaldybėje nėra draudimo įvažiuoti motociklams, tačiau po vienos žiemos nusprendė, kad reikia apmokestinti keturračių ir triračių motociklų įvežimą, nes piliečiai keturračiais žiemą išvažinėjo Kuršių nerijos mišką. To padarinys – apmokestinimas pavasarį. Reikia susimokėti 500 eurų. Galėjo sureaguoti policija ir visuomenei paaiškinti taisykles. Apmokestinti ir triračiai motociklai. Kuo nusikalto triračiai motociklai? Dažniausiai jais niekas į Kuršių neriją nevažiuoja. Kaip triračiai motociklai, kuriais vairuoja neįgalieji? Žinau daug žmonių, kurie, neturėdami kojos, būdami visiškai neįgalūs, vairuoja triračius motociklus. Kuršių nerijos mere, kuo nusikalto neįgalieji? Kodėl jie staiga turi mokėti 500 eurų? Niekas apie tai nesvarstė, negalvojo. Apie tai mes ir kalbame.

Kitas pavyzdys – Birštono miesto savivaldybė. Jie nusprendė, kad ribos motociklų eismą mieste. Šis draudimas atsirado pandemijos metu, kai visa Lietuva buvo uždaryta namuose. Atsimenu pirmą balandžio šiltą šeštadienį, kai suvažiavo gal 150 motociklų. Kažkas buvo nepatenkintas ir po dviejų savaičių atsirado motociklų eismo draudimas. Po diskusijos su savivaldybės atstovais jie šiek tiek pakoregavo tvarką; gatvių, kuriose draudžiama važiuoti, mažiau. Birštonas siekia būti pėsčiųjų miestu, ekologišku. Tačiau kaip su šia vizija susieti galingi automobiliai prie sanatorijų? Mes keliame klausimą apie vienodas taisykles. Jaunas Trakų meras nusprendė, kad reikia uždrausti važiuoti motociklams Karaimų gatve. Kai buvo paklausta, kodėl, jis teigė, kad Trakai turi viziją, jog ten turi būti pėsčiųjų zona. Triukšmas, motociklininkai kelia problemų. Paklausėme, kiek gavo skundų dėl triukšmo, pasirodo – nė vieno.

– Tačiau motociklai tikrai kelia triukšmą.

K.Č.: Visiškai teisingai. Triukšmas yra problema. Mes neneigiame, kad triukšmadariai erzina. Mus irgi erzina triukšmas. Jeigu kaimynystėje – triukšmadarys, egzistuoja įstatymai ir tvarkos, kaip elgtis.

– Ar reguliuojamas motociklų garso lygis?

K.Č.: Yra techniniai reikalavimai, kurie tikrinami techninės apžiūros metu. Kauno policija skelbė akciją, įsigytas garso matuoklis ir buvo galima patikrinti, ar transporto priemonė neviršija leistino garso. Šį prietaisą policija naudos patruliuodama.

L.P.: Lietuvos motociklų federacija yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartis. Vyko pokalbis su Trakų valdžia. Buvo išsakyta daug motyvų. Kai paklausėme, kodėl nebuvo kreiptasi į mus, gal būtume patarę, padiskutavę, gautas atsakymas, kad negali siųsti tokių pranešimų. Keistas požiūris. Reikia kalbėtis. Esu pervažiavęs beveik visus Europos miestus motociklu, kur yra senamiesčiai, istoriniai objektai, – visur daugiau sąlygų sudaroma motociklui nei keturratei transporto priemonei.

Skirtumai: motociklininkai važiuoja su motociklininkų drabužiais, apsaugais, dviratininkai turi šalmą, o paspirtukininkai – nieko.

– Tačiau problemų irgi yra.

K.Č.: Žinoma, yra. Mūsų bendruomenė turi triukšmadarių, kurių transporto priemonės nebūtinai tvarkingos. Tačiau, sutikę gatvėje, visada prieiname ir pasakome tai. Yra greičio viršijimo problema. Tačiau, žiūrint į statistiką, mes neišsiskiriame iš automobilių vairuotojų. Mūsų atvejų mažiau.

Bendruomenė turi savo problemų. Šviečiame visus. Daug gerų darbų daroma, kad pažeidėjų mažėtų, tačiau visų jų neeliminuosime. Visada atsiras tokių, kurie elgsis priešingai. Tačiau mūsų tikslas šiandien – neabsoliutinkime visų, nekategorizuokime. Kalbėkime apie sąmoningumą, švietimą, pagalbą vienas kitam.

– Linai, kokių esi gavęs apdovanojimų, įvertinimų?

L.P.: Mano rekordai ne visiems patinka. Rekordas – popieriaus lapas. Niekada nerizikuočiau nei savo, nei kitų saugumu. Per keturiolika dienų nuvažiavau 23 tūkst. km.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Patyręs

Patyręs portretas
Manau paradinės kolonos turėtų būti lydimos kelių policijos. Tai pabrėžtų renginio tvarkingumą, suderintumą su bendruoju eismo kontekstu ir ne-išsidirbinėjimą. Darni rikiuotė visuomet gražiai atrodo. Juk ne veltui mergaitės gėles meta!

Highlander

Highlander portretas
Kodėl paradai būna arba baikerių arba gėjų? Juos sieja nieko daugiau tik kompleksai (dėmesio trūkumas) - ir tie ir tie truks pliš nori visiems įbrukt savo gyvenimo būdą ir labai nori kad į juos kreiptų dėmesį bei pavaizduot kad jie kažkuo išskirtiniai. Pripažinkit bent jau sau - riaumojantis mocas skirtas tik kad kažkas atkreiptų dėmesį, piktintųsi.

kovenskas bachūras

kovenskas bachūras portretas
Važinėkit į sveikatą su tvarkingais duslintuvais, leidžiamu greičiu ir aš važinėjau jaunystėje, bet visi motociklistai važiavo normaliai, o ne lakstė užsidegus šviesoforui 120 ir didesniu greičiu sukeldami raketos pakilimo garsą.keliems kvartalams. Jūsų ponai organizacijos ir turi su tokiais nebrendymom kovoti
VISI KOMENTARAI 40
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių