Neeilinė galimybė

Kaskart eidami pro Muitinės g. 2-ojo namo langus ir juose besišlapinančius berniukus, kauniečiai ir miesto svečiai bando atspėti, ką jie slepia. Jei prabiltų, raudonos pastato plytos paslaptį atskleistų, o jas krapštančius smalsuolius perkeltų į XV a., kai čia buvo pastatytas pranciškonų vienuolynas ir ūkiniai pastatai, sudarę bendrą kompleksą su Vytauto Didžiojo bažnyčia.

XIX a., kaip rašoma įvairiuose istoriniuose šaltiniuose, šioje vietoje veikė ligoninė, o buvę vienuolyno pastatai įjungti į naujus korpusus. Sovietmečiu čia įkurta psichiatrijos ligoninė.

"Puikiai pamenu įstaigos pacientus, kurie pro grotas kaišiojo galvas ir praeivių prašė cigarečių. Būdavo, kad duodavau, o jei neturėdavau, pririnkdavau nuo žemės kancarų, kuriuos jie nusižiūrėdavo iš aukšto. Nuleisdavo virvele plastikinį indą, sukraudavau į jį laimikį, o tas akimirksniu pakildavo virš galvos", – kelių dešimčių metų senumo prisiminimais dalijosi kaunietė Diana, kone kasdien žingsniuojanti Muitinės gatve, kur dabar meną kuria Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakulteto studentai.

Anuomet neturėjusi tokios galimybės, prieš savaitę vidiniame fakulteto kiemelyje išvydusi atviras duris moteris nedrąsiai kyštelėjo nosį vidun. Didžiuliai jos nuostabai, viename antro aukšto koridorių sutiko ne studentus su teptukais ar molinomis prijuostėmis ir net ne darbininkus, kurių nestigo pirmajame aukšte, o seselę su dviem medikais. Vienas jų, kaip netrukus paaiškėjo, Aukštųjų medicinos kursų ir Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto vienas steigėjų Jurgis Žilinskas.

Stigo medikų

Pastarojo herojaus portretu prasidėjo kelionė laiku į Lietuvą, kai 1 tūkst. gyventojų teko vos vienas medikas. Iš viso jų buvo 285: 29 karo medikai, o likę – civilių gyventojų. Nemažai gydytojų mirė pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, kovodami su užkrečiamomis ligomis, daugiausia šiltine.

"Dalis ligoninių buvo uždaryta dėl specialistų stygiaus. Ši, esanti Kaune, buvo didžiausia Lietuvoje ir turėjo 200 lovų. Apskritai Kaunas tuo metu buvo turtingas ligoninių. Antroji, žydų, ligoninė turėjo 60 lovų. Kaip vargstančiai Lietuvai tai tikrai buvo neblogai", – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) prorektorė mokslui prof. dr. Vaiva Lesauskaitė persikėlė į Kauną, prisiėmusį laikinosios sostinės statusą.

Tuomet medikų ir nespėjusių baigti studijas iniciatyva imtas svarstyti aukštųjų medicinos studijų klausimas. Pirmieji šią mintį iškėlė karo gydytojai – 1919 m. liepos 3 d. laikraštyje "Lietuva" buvo paskelbtas jų koorporacijos "Fraternitas Lituanica" nutarimas dėl studentų medikų mokslo baigimo galimybių. Įvertinę sudėtingą to meto sveikatos priežiūros situaciją, gydytojų stoką, jie ragino valdžią surinkti duomenis apie nebaigusių medicinos studijų skaičių, sudaryti finansines galimybes tiems asmenims tęsti studijas užsienio šalių universitetuose arba organizuoti praktinių studijų procesą šalies ligoninėse.

Patirtis užsienyje nuvylė

Į korporacijos išsakytas pastabas buvo reaguojama žaibiškai – tų pačių metų spalį paskelbtas nutarimas dėl studentų, kuriems buvo skiriamos stipendijos studijoms užsienyje. Netrukus pasirodė ir pirmųjų stipendininkių, išvykusių į Berlyną, atsiliepimai.

"Štai, studentė Kalvaitytė rašo, kad medicinos praktikos žvilgsniu rusuose buvo geriau nei Vokietijoje. Lankyti klinikas ten reiškia klausyti klinikos paskaitų ir gal kokį kartą per semestrą paskaitos laike pastypsoti prie profesoriaus, atsakyti į keletą jo klausimų, o tai reiškia – pacientą ištirti. Ji pasišaipo ir iš vokiečių studentų, nežinančių, kurioje vietoje širdies viršūnę klausyti", – savas mokslo židinys, anot V.Lesauskaitės, tuo metu buvo būtinas kaip oras ir saulė.

1919 m. rugsėjį buvo pasiūlyta šešis ir daugiau semestrų baigusiems studentams leisti praktikuotis ligoninėse trejus metus, baigusiems aštuonis semestrus – dvejus metus, baigusiems dešimt semestrų – vienus metus. Numatyta, kad studentai, po praktikos išlaikę valstybinius egzaminus, galės dirbti gydytojo darbą.

Apskritai Kaunas tuo metu buvo turtingas ligoninių. Antroji, žydų, ligoninė turėjo 60 lovų.

"Rugsėjo 12-ąją sukvietę susirinkimą Kaune, vyresniųjų medicinos kursų studentai parengė rezoliucijas Sveikatos departamentui ir Kauno medicinos draugijai, prašydami įsteigti trečio ir ketvirto kursų studentams medikams, kurie studijavo mediciną kituose Rusijos imperijos miestuose, parengiamuosius gydytojų kursus", – istorijos puslapius toliau vertė V.Lesauskaitė.

Studentai akcentavo, kad baigti studijas užsienyje sudėtinga dėl lėšų stygiaus ir kalbos barjero. Be to, dirbdami ir besimokydami veikiančiose didesnėse ligoninėse būsimieji gydytojai esą būtų naudingesni.

Lektoriai dirbo nemokamai

Kauno medicinos draugija 1919 m. rugsėjo pradžioje aptarė tokių kursų galimybes, sutarė dėl dėstomų dalykų, numatė galimas lektorių kandidatūras ir jau po mėnesio nutarė pradėti užsiėmimus. 1919 m. spalio 15-ąją chirurgas Juozas Žemgulys studentus sukvietė į pirmąją kursų paskaitą – ligonių demonstraciją Kauno valstybinėje ligoninėje. Visai netrukus į veiklą įsiliejo ir daugiau medikų, medicinos studijų procesas vyko Karo ligoninėje ir Higienos institute.

1919 m. rudenį paraleliai vyko Švietimo ministerijos pasiūlymo steigti Aukštuosius kursus pagal universitetinę programą svarstymas, tačiau dėl tuometinių valstybės finansinių problemų vyriausybė šios iniciatyvos atsisakė. 1919 m. pabaigoje buvo įkurta Aukštųjų mokslų draugija. Draugijos veikloje aktyviai dalyvavo ir kitų mokslo sričių atstovai: matematikas Zigmas Žemaitis, zoologas Tadas Ivanauskas, teisininkas ir istorikas Augustinas Janulaitis, psichologas Jonas Vabalas-Gudaitis bei gamtininkas Liudas Vailionis.

Tai buvo visuomeninė organizacija, kuri 1920 m. pradžioje organizavo Aukštuosius kursus, steigdama humanitarinio profilio, gamtos ir tiksliųjų mokslų, medicinos ir technikos padalinius. Aukštųjų kursų iškilmingas atidarymas įvyko 1920-ųjų sausio 27 d. Aukštieji medicinos kursai tapo Aukštųjų kursų Medicinos skyriumi ir tęsė veiklą iki 1922 m. vasario 16 d., kai buvo atidarytas Lietuvos universiteto Medicinos fakultetas.

"Lietuvos augimo kelias truko beveik du dešimtmečius ir sudarė tvirtą pagrindą dabartiniam mūsų universitetui ir medicinos studijoms", – kelionę laiku baigė LSMU prorektorė mokslui prof. dr. V.Lesauskaitė.