Detektorinį radijo imtuvą, kuriam nereikėjo nei baterijų, nei elektros, buvo galima įsigyti už 100 litų, o ausines – už 20. Tokia suma anuomet buvo labai didelė kaimo žmonėms, bet ne B.Karaliui. Todėl jo namuose sekmadieniais rinkdavosi vietos, Varlaukio ir Lybiškių geležinkelio stoties prieigose gyvenę žmonės pasiklausyti žinių, šventinių transliacijų, koncertų ir kitų laidų, kas anuomet buvo tikras stebuklas.

"Tas stebuklas nepatiko Varlaukio bažnyčios klebonui, kuris bardavo sekmadieniais parapijiečius, kad šie vietoje šv.Mišių eidavo pas Bronių Karalių klausytis radijo", – pasakojo R.E.Karaliūtė, beje, sovietmečiu baigusi televizijos režisūrą, bet pasirinkusi muzikos pedagogės kelią.

Padėjo kompozitoriaus šeima

Prasidėjus rusų okupacijai, R.E.Karaliūtės senelį ištiko infarktas ir jis mirė. Jo vienintelis sūnus Eugenijus, baigiantis karui, išėjo į Jurbarko miškus partizanauti. Kai pokariu sovietai pažadėjo amnestiją partizanams, E.Karalius, deja, tuo patikėjo. Tačiau ne todėl dešimčiai metų iškeliavo į Uchtos lagerį – jam ir jo būsimai žmonai Eugenijai Žiūraitytei 1946 m. buvo sufabrikuota byla dėl neva maisto kortelių vagystės iš parduotuvės ir spekuliacijos jomis.

Eugenijus ir Eugenija kalėjo skirtinguose Komijos lageriuose, iš kurių jie grįžo po Stalino mirties – 1954 m. Beje, E.Žiūraitytė – dirigento Algio Žiūraičio, vėliau išgarsėjusio Maskvoje, pusseserė.

Grįžę į Lietuvą, Eugenijus su Eugenija sukūrė šeimą ir, vargais negalais įsidarbinę Petrašiūnų elektrinėje, apsigyveno Kaune, Aukštuosiuose Šančiuose, pas Griauzdes. Mat abu Karaliai minėtoje elektrinėje susipažino su žinomo dirigento, pedagogo, kompozitoriaus Klemenso Griauzdės seserimi.

Darbo Petrašiūnų elektrinėje E.Karalius siekė neatsitiktinai. Mat jis buvo dirbęs lagerio elektrinėje. Triūsdamas Petrašiūnų elektrinėje, E.Karalius vakarais gilino energetikos žinias Kauno politechnikume. Garsusis energetikas Pranas Noreika praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje pakvietė sumanų jauną energetiką dirbti Elektrėnuose pradėjusioje veikti elektrinėje. Tad E.Karalius su žmona ir dukrele išsikraustė iš Kauno į Elektrėnus.

Klausė radijo, buriavo, piešė

"Elektrėnuose tėtis daug laiko skyrė savo pomėgiui buriuoti. Tuo jis užsiimdavo ir Kauno mariose, kai dirbo Petrašiūnų elektrinėje. Tėtis buvo tas buriuotojas, kuris šia aistra užkrėtė ir Algirdą Brazauską, o Elektrėnuose su bendraminčiais įkūrė jachtklubą. Kadangi nuo vaikystės nepaprastai gerai piešė, pats sukūrė ir jachtklubo ženkliuką, lipdė molinius medalius – namuose turiu ne vieną jų išsaugojusi. Net ir Lenino portretą jam buvo patikėta Elektrėnuose nupiešti", – šyptelėjo R.E.Karaliūtė.

E.Karaliaus aistra buriavimo sportui peraugo į profesionalų teisėjavimą – sovietmečiu jis tapo visasąjunginės kategorijos teisėju (taip vadinta aukščiausia anuometėje SSRS teisėjo kategorija) ir, laimėjęs konkursą, 1980 m. teisėjavo Maskvoje vykusioje olimpiadoje. Žinoma, liko ištikimas ir kitam savo pomėgiui – klausytis radijo.

"Tėčio darbo kabinetuose visuomet stovėjo didelis radijo aparatas. Net ir tada, kai karaliavo kompaktiški tranzistoriniai VEF aparatai. Ir mūsų namuose nuolat veikė radijas. Atsimenu, kaip tėtis namuose klausydavosi užsienio radijo stočių žinių – lietuviškai kalbėjusio "Amerikos balso", "Laisvės radijo", o rusiškai – "Svoboda", – prisiminė pašnekovė ir kartu pabrėžė, kad ir pati jaunystėje klausydavosi tų stočių, pasikišusi VEF po antklode, nes bijojo svetimų budrių ausų.

Fotografo sūnaus indėlis

E.Karalius mirė 2002 m., sulaukęs 78 metų. Iki pat gyvenimo pabaigos jis labai mėgo klausytis būtent Lietuvos radijo, kurio veidu šiemet jis tapo. E.Karaliaus žmona Eugenija, perkopusi 90 metų slenkstį, tegyvena drauge su dukros Rasos Eugenijos šeima Vaišvydavoje, tačiau jau mažai ką prisimena iš vyro pasakojimų apie jo vaikystę.

Nuotrauka įdomi ne tik dėl joje įamžinto herojaus gyvenimo istorijos, bet ir dėl fotografo Antano Mickaus, kurio sūnus Vytautas savo tėvo nuotraukų kolekciją padovanojo LCV archyvui.

Jurbarko rajono laikraštis "Šviesa" yra aprašęs Mickų istoriją. Kaimo kalvio šeimoje gimęs A.Mickus nuo gimimo buvo smalsus, turėjo didelį potraukį technikai, todėl nieko nuostabaus, kad Veliuonoje pasistatytame name apie 1928 m. įsirengė fotoateljė ir iki pat 1941-ųjų fiksavo ne tik Veliuonos, bet ir Raudonės, Seredžiaus apylinkėse veikusių šaulių, pavasarininkų, jaunalietuvių renginius, Gedimino paminklo atidengimo iškilmes ant Gedimino kapo kalno, Vytauto paminklo atidengimo ceremoniją miestelio aikštėje.