– Projekto „Neom“ idėja, atrodo, sužavėjo pasaulį – ekologiškas, sveikatą ir atsinaujinančiuosius energijos šaltinius propaguojantis miestas. Ką apie tai manote jūs?

– Visų pirma, tai – graži vizualizacija, kuri neturi realiai urbanistikai reikalingų dedamųjų. Novatoriškų miestų idėjos kuriamos identifikavus tam tikrą tos šalies ar regiono problemą ir reguliariai atsižvelgiant į gyventojų pastabas, tačiau dykumoje aš matyčiau labai daug linijinio miesto alternatyvų. Nors transporto, taršos problema yra aktuali nemažam skaičiui miestų, ar ji išties aktuali dykumoje? Ar buvo pamatyta, kad tai – dažniausiai sutinkamas iššūkis, todėl ir tapo pirmuoju pasirinkimu?

Projekto „Neom“ vizualizacijose taip pat matau šiokią tokią prieštarą: kalbama apie gamtos prieinamumą, tačiau visa erdvė kuriama viduje, ji labai intravertiška. Stiklinis fasadas, besitęsiantis iš vakarų į rytus, atrodo, sukurtas saulės šviesai sugaudyti ir tam, kad gamintų energiją. Tačiau kodėl tai – vienintelė priemonė? Kodėl nenaudojamos, pavyzdžiui, besisukančios saulės ir vėjo turbinos? Kaip tokioje linijoje gyvens žmonės? Matau socialinį ir psichologinį pavojų, mat tai bus panašu į gyvenimą daugiabutyje, tik šis daugiabutis – prabangus.

– Kuo vertikalus miestas yra išmanesnis už tradicinius, horizontalioje plokštumoje išdėstytus miestus? Ar gyvenimas stiklinėje sienoje „The Line“ (liet. linija) – revoliucinė urbanistikos idėja?

– Linijinio miesto idėja nenauja – ispanų urbanistas Arturo Soria y Mata 19 a. pabaigoje projektavo linijinį miestą prie Madrido. Tai buvo tramvajaus linija, jungianti sostinės priemiesčius; stotelės, šalia kurių gyvenamosios erdvės, mokyklos, darželiai, ir didelė dalis žaliųjų plotų. Tuo metu viešasis transportas nebuvo taip gerai išvystytas kaip dabar, o 19 a. miestų gatvėse vyko viskas – prekyba, aplink važinėjo arklių vežimai. Tuo metu linijinio miesto idėja sprendė tam tikras transporto, socialines problemas, siekė, kad gamta būtų prieinama kiekvienam gyventojui.

Tačiau dėl projekto „Neom“ esu skeptiškas – tai panašu į Dubajuje esančią dirbtinai supiltą Džumeiros Palmės (Palm Jumeirah) salą: gražiai atrodo, tačiau urbanistinio atradimo šis statinys, mano akimis, nepadarė.

Vaizdas: K.Zaleckis futuristinių užmojų projektu neskuba džiaugtis. KTU nuotr.

– Vienas iš projekto tikslų – lengva prieiga prie gamtos ir žmogaus nepaliesto, natūralaus kraštovaizdžio, išvengiant infrastuktūros paliekamų pėdsakų. Kaip, Jūsų nuomone, kuriamas ryšys su gamta linijiniame mieste?

– Dirbtinai žmogaus sukurta aplinka, kad ir kokia ji būtų, negali atstoti realiai gamtai būdingų savybių. Yra nemažai mokslo šakų, kurios nagrinėja, kaip impulsai iš gamtos pasiekia žmogaus smegenis ir kokią naudą joms duoda. Dirbtinei aplinkai šių impulsų imitacija ir lieka imitacija, todėl aplinka atrodo monotoniška, nors tatytojas ir stengėsi.

Galima sodinti medelius ant namo stogo, tačiau tai neatstos parko. Nors ir džiaugiamasi įvairiais želdininkystės sprendimais stiklinėje sienoje, jie niekada neatstos gamtos. Aš šio projekto sėkmę įsivaizduočiau tuo atveju, jei įvykus apokalipsei aplinka taptų nebegyvenama ir stiklinė siena, kurios viduryje auga augalai, saugotų gyventojus nuo pavojaus.

– Viename iš vaizdo klipų, publikuotų projekto oficialiuosiuose socialiniuose tinkluose, matomas Niujorko Manheteno rajono planas, kuris skambant muzikai sutraukiamas į vieną liniją, taip parodant, kaip atrodytų Manheteno sala miestą pakeitus stikline linija. Ar linijinio miesto sąvoką galima pritaikyti ilgamečiams miestams, pavyzdžiui, Lietuvoje?

– Manau, istorinius miestus ar rajonus naikinant ir keičiant linijiniais miestais mes daugiau prarastume, nei išloštume. Miestas yra kaip organizmas, turintis tam tikras ribas. Keičiant vieną ir kitą dalyką, miestas gali adaptuotis, tačiau yra konkrečių objektų, kuriuos naikinant miestas negali klestėti. Esu ne kartą lankęsis Chanijoje, Kretoje, kurios senamiestis yra ganėtinai ankštas, tačiau žavus. Siauros gatvelės ir verdantis gyvenimas užtikrina socialinį kontaktą, tačiau tam tikrame plote išsidėstę pastatai suteikia erdvės pojūtį. Šių jausmų nebeliktų viską sudėjus į vieną dangoraižį.

Kitas faktorius – paveldas. Jei eliminuojame paveldą, tai tas pats, kaip miestui sirgti Alzheimerio liga: nebėra tęstinumo, evoliucijos pavyzdžių. KTU atlikti tyrimai rodo, kad kultūros paveldas veikia aplink esančio nekilnojamojo turto kainas: nors paveldo saugomuose pastatuose žmonės gyventi nenori, tačiau matyti juos pro langą pageidauja bene kiekvienas. Projektas „Neom“ Lietuvoje būtų revoliucija, kuri sugriautų nusistovėjusius kultūros pavyzdžius ir neaišku, ar atneštų kažką geresnio. Siekdami išspręsti transporto, užterštumo problemą, galėtume integruoti kitus sprendimus, atitinkančius tradicijas ir paveldo pavyzdžius, ir išspręsti šiuos klausimus be linijinio miesto.

Nors Lietuvos urbanisto Jurgio Vanago idėja apie Vilniaus ir Kauno dvipolį buvo sugalvota būtent mūsų šaliai ir yra panaši į liniją, tačiau aš jos nevadinčiau linijinio miesto projektu griežtąją jo prasme. Tuo metu buvo kalbama apie regioninio centro poreikį, dviejų miestų kaip dviejų polių logiką, tačiau linija jungė du taškus, o numatytoji struktūra nebuvo tokia intravertiška. Jei Vilniaus ir Kauno idėja būtų išsivysčiusi, tikėtina, ji būtų atvira ir gyvenamosios struktūros į ją įsilietų natūraliai.