Skausmas kojoje

„Viskas įvyko labai netikėtai ir greitai. Rugsėjo mėnesį sūnus dirbo sode ir grįžęs pasakė, kad labai skauda koją virš kelio. Kadangi jis treniruojasi kovos menus, pasakiau: „Tau turbūt skauda raumenis, pavargai“. Jis lyg juokais tarė: „Turbūt per mažai sportuoju, kad dabar skauda raumenis“. Sūnus nėra iš tų, kurie skųstųsi, tad tuo mūsų kalba tada ir pasibaigė“, – pasakojo Eimanto mama Jolanta.

Tačiau po kelių dienų situacija ėmė blogėti – moteris sakė pastebėjusi, kad sūnus eidamas šlubuoja. Paklaustas, kas nutiko, septyniolikmetis neslėpė – nuo tada, kai dirbo sode, jam vis dar nemalšta kairės kojos skausmas.

„Apžiūrėjau – jokių išorinių pažeidimų nebuvo – koja nei ištinusi, nei paraudusi. Tačiau vienoje vietoje paspaudus Eimantas užsiminė, kad jam skauda labiau. Svarsčiau, kad gal trūko raumuo. Užsiregistravome pas gydytoją, bet kitą dieną sūnus man pasakė, kad negali atsitūpti. Tada iš karto nuvažiavome į Raudonąjį kryžių (LSMU Kauno ligoninės Priėmimo, skubios pagalbos ir traumų skyrius – aut. past.). Ten gydytoja padarė rentgeno nuotrauką, bet joje nieko blogo nematė – kaulų lūžių nebuvo, o minkštųjų audinių medikai negalėjo pamatyti. Gydytoja pasakė, kad parašys siuntimą į Kauno klinikas, nes ten yra geresnė aparatūra“, – kalbėjo Jolanta.

Negailestinga diagnozė

Nuvykus į Kauno klinikas vaikinui buvo padaryta dar viena kojos rentgeno nuotrauka, atliktas tyrimas ultragarsu ir pasiūlyta atlikti kompiuterinės tomografijos tyrimą. Pastarąjį pavyko padaryti sklandžiai, o paaiškėjus rezultatui mama su sūnumi buvo pakviesti į gydytojų kabinetą pokalbiui.

„Paklausė, kiek Eimantui metų, pasakėme, kad septyniolika, o kitą vasarą bus aštuoniolika. Kadangi sūnus – jau beveik pilnametis, medikai nusprendė jam girdint pasakyti įtariantys onkologiją, nes matė navikus, o dėl išsamesnių tyrimų patarta gultis į ligoninę. Eimantas buvo paguldytas į Vaikų skyrių Kauno klinikose. Spalio mėnesį jį operavo, atliko biopsiją ir išsiuntė mėginius į Vilnių. Rezultatų teko laukti ilgai, nes jie buvo išsiųsti į tyrimų centrą Olandijoje – medikai įtarė žaibiškai besiplečiantį naviką“, – atviravo pašnekovė.

Visą šį laiką laukiant žinios Jolanta sakė komunikavusi su sūnų gydžiusia onkologe. Ji patarė jaunam vaikinui atlikti magnetinį rezonansą. O po kelių dienų medikė esą pasakė, kad židinys kojoje plinta itin greitai.

„Olandų gydytojai patvirtino, kad tai yra onkologija – kairės kojos šlaunikaulio osteosarkoma. Atsiuntė gydymo planą, pagal kurį mes dabar gydomės – buvo dešimt chemoterapijų iki operacijos ir 20 chemoterapijų po operacijos. Penkias sūnus jau atlaikė. Aišku, į nurodytus terminus mes ne visada spėjame, nes blogi Eimanto kraujo tyrimų rodikliai užkerta kelią atlikti chemoterapiją. Dabar esame namuose, rytoj vėl kartosime kraujo tyrimus ir skambinsime onkologams. Jei tyrimai bus geri, greičiausiai rytoj vyksime į ligoninę dar vienai chemoterapijai“, – sakė Jolanta.

Prikaustytas prie lovos

Eimanto mama atvira – septyniolikmečio kasdienybė dabar slenka gulint lovoje. Vaikinas gali judėti tik su ramentais, tačiau tai – rizikinga – reikia saugoti koją, kad ji nelūžtų. Jei taip nutiktų, pasak moters, metastazės paplistų po visą jos sūnaus kūną, o tokiu atveju gydymas netektų prasmės.

Nuvežu jį į polikliniką, ten atlieka kraujo tyrimus ir sūnus vos gyvas grįžta namo. Jam reikia pagalbos, nes neturi jėgų.

„Jis vaikšto su ramentais, bet namuose tik iki tualeto – didžiąją dienos dalį sūnus praleidžia lovoje. Pati vairuoju, tai nuvežu jį į polikliniką, ten atlieka kraujo tyrimus ir sūnus vos gyvas grįžta namo. Jam reikia pagalbos, nes neturi jėgų. Per chemoterapijas ir po jų Eimantą dieną naktį nuolat pykina, kamuoja silpnumas. Prieš Naujuosius metus, atrodytų, nekaltai pradėjo bėgti iš nosies kraujas. Niekaip negalėjome jo sustabdyti, todėl išvykome į Kauno klinikas. Paaiškėjo, kad sūnaus organizme buvo visai mažai trombocitų. Medikai jų pripylė, kraujavimą sustabdė ir vakare sugrįžome namo“, – pasakojo kaunietė.

Tikisi stebuklo

Paklausta, ką Eimanto atveju prognozuoja gydytojai, Jolanta tarstelėjo, kad tokią diagnozę turintys žmonės turi apie 80 proc. šansą išgyventi penkerius metus. „Esu skaičiusi daug literatūros, kurioje parašyta, kad pasitaiko stebuklų, kad žmonės išgyvena dešimt dvidešimt metų. Tikime tuo stebuklu“, – jautriai kalbėjo septyniolikmečio mama.

Sausio pabaigoje, pridūrė ji, vaikinui turėtų būti atlikta dar viena operacija, o ateityje jų laukia mažiausiai trys. Moteris tarstelėjo, kad geresnei jo sūnaus būčiai reikalingos piniginės lėšos. „Gydymui, reabilitacijoms, vaistams... Nors, kai kurie vaistai yra kompensuojami, nežinia, kas laukia ateityje. Kadangi kelio sąnarys ir šlaunikaulis Eimantui gaminamas individualiai Vokietijoje, jo kaina – 15 tūkst. eurų. Gydytojas traumotologas mus informavo, kad tai apmokės ligonių kasos, bet kol kas esame nežinomybėje – reikės ar nereikės mokėti“, – sakė kaunietė.

Iki tol, kol sužinojo diagnozę, Eimantas mokėsi Kauno informacinių technologijų mokykloje, domėjosi elektronika, sportavo, tačiau dabar nebegali to daryti. Šiuo metu, kai jaučiasi tvirčiau, jis skaito knygas.

Žinia apie sūnaus nelaimę jau pasiekė nemažai žmonių, jų gerumas, graudinosi pašnekovė, Eimantą labai motyvuoja išlikti stipriam. „Jis be galo nori sportuoti. Visada klausia, kada vėl galės lankyti treniruotes. Šią minutę viskas tik mintyse, bet manau, kad viskas bus gerai, išgyvensime tą sunkų laikotarpį“, – vylėsi Jolanta.

Tekstą artimiausiu metu papildysime ir Kauno klinikų medikų komentaru.

Norintys ir galintys prisidėti prie Eimanto gerovės gali tai padaryti:

Gavėjas: Eimanto Zakšausko labdaros ir paramos fondas

Sąskaitos nr.: LT49 7300 0101 6599 9639

Paskirtis: parama