70-metė senjorė sportiškumu ir ištverme stebina jaunuolius

70-metė Lukrecija Augustaitytė puikia sveikata ir fiziniu aktyvumu lenkia net trigubai jaunesnius žmones. Kaunietė rengia sveikos gyvensenos stovyklas įvairioms amžiaus grupėms, dalyvauja iššūkių kupinuose žygiuose, žiemą maudosi eketėje.

"Baimė yra didžiausias mūsų priešas. Tai ji mus įtikina, kad negalime, nemokame, nesugebėsime. Tą balselį savo galvoje reikia įveikti, ir atsivers neregėtų galimybių", – tikina sveikuolė.

– Aplinkinius stebinate ir žavite puikia savijauta ir aktyvumu. Įdomu – ar jūsų tokie geri genai, ar tai yra sportiško gyvenimo padarinys?

– Manau, kad pasisekė ir dėl genų, nes nuo ankstyvos vaikystės jaučiau nenumaldomą troškimą judėti. Sportavau nuo mažens, vėliau mokiausi sporto mokykloje, įstojau į Kūno kultūros institutą. Pabaigusi mokslus, dirbau trenere. Kolegoms visada mėgau kartoti: kokia nuostabi mūsų profesija – sveikatiname save ir kitus, o mums už tai moka! Noras aktyviai gyventi išliko iki šiol. Priklausau Lietuvos sveikuolių sąjungai, kuri mane skatina judėti pirmyn. Visada mėgau ieškoti iššūkių, adrenalino, eiti ne paprastu, bet sudėtingesniu keliu. Pagalvojau – jei kiti taip gali, kodėl gi man nebandžius?

Visi gražiausi dalykai mūsų gyvenime nutinka, kai surizikuojame pasielgti taip, kaip norėtume, bet niekada nedrįsome.

Anksčiau kiekvieną rytą Nemuno saloje matydavau besimankštinantį senolį. Jis už mane gerokai vyresnis, tad mąstydavau: Dieve, duok man sėkmės, kad ir aš, sulaukusi jo metų, neaptingčiau. Jis man buvo tikras pavyzdys. O šiandien aplinkiniai tikina, kad aš jiems esu pavyzdys. Tikrai džiaugiuosi, galėdama pasidalyti savo patirtimi. Deja, dalis senjorų pasiduoda apatijai. Jie jaučiasi nebereikalingi visuomenei – ta tuštuma juos skandina, atsiranda nerimas ir skausmingas neišvengiamos būties pabaigos laukimas. O kai gyveni aktyviai ir jauti savo veiklos prasmę, bėgantys metais visai negąsdina, išnyksta visos blogos mintys.

– Šiuolaikinėje visuomenėje gajus jaunystės kultas. Vyresni žmonės save neretai jau nurašo ir pasitraukia iš aktyvaus gyvenimo. Tačiau galbūt tai požiūrio klausimas? Jei išėjęs į pensiją žmogus nusprendžia, kad jis dabar jau visiškas senolis, galbūt tokiu ir pavirs?

– Be abejo. Dažnai pastebiu, kad senjorai save nuvertina ir galvoja, kad nieko nebegali. Tačiau mūsų rengiamose stovyklose jie įsitikina, kad turi daug jėgų, tereikia save paskatinti veiksmui. Šios stovyklos vadinasi "Mes galim". Tai žinutė pasąmonei, kad žmogus suvoktų, kiek galios iš tikrųjų turi. Mūsų organizmas yra išties unikalus – nesvarbu, tau dvidešimt ar penkiasdešimt, visada galima pabudinti savo kūną ir leisti jam veikti. Neretai vyresni dalyviai pripažįsta nemanę, kad tokio amžiaus gali taip įdomiai ir produktyviai gyventi, linksmintis.

Žinoma, iš pradžių būna daug baimės. Senjorai jaudinasi, kad nesugebės, nepadarys. Bet jie greitai pajunta, kad kūnas bunda, ir atsikrato savo baimių. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad baimė užspaudžia viską. Ji sustingdo tiek protą, tiek kūną. Visi gražiausi dalykai mūsų gyvenime nutinka, kai mes surizikuojame pasielgti taip, kaip norėtume, bet niekada nedrįsome. Žmonės labiausiai bijo, ką pagalvos kiti. Mąstome – jei būdama vyresnio amžiaus, sugalvosiu pabėgioti, aplinkiniai juoksis. Tačiau reikia galvoti apie savo gyvenimą, jaudintis dėl tokių dalykų – beprasmiška.

– Kartu su kolega Simonu Dailide vedate Laukinio jaunimo stovyklą, kai ištisas septynias dienas praleidžiama gamtoje. Ar pavyksta užmegzti ryšį su jaunais žmonėmis? Galbūt šiuolaikiniam jaunimui savaitė be kompiuterio ir išmaniųjų ekranų yra tikras iššūkis?

– Atvykti kviečiame 12–18 metų jaunuolius, kurie neberanda kalbos su tėvais ar tiesiog nuo visko pavargo. Savaitę gyvename išties laukinėmis sąlygomis – gamtoje, be jokių komforto sąlygų, netgi be palapinių. Vaikams tenka daug ko išmokti, patirti ir prisitaikyti. Šioje stovykloje pamačiau, kaip žmogus gali rasti džiaugsmo paprasčiausiuose dalykuose. Ežeru plaukėme didžiule valtimi, kurioje telpa aštuoniolika žmonių, intensyviai irklavome. Tris dienas mus ištisai maudė lietus. Buvo sunku susikurti laužą, atrodė, kad liūtis niekada nesibaigs. Pamatę, kad jaunuoliams tikrai labai sunku, autobusiuku nuvežėme juos į miško vietą, kurioje yra pavėsinės. Kaip jie nudžiugo! Juk bus galima miegoti po stalu ant smėlio ar po mediniu suoliuku. Įsivaizduojate šiuolaikinius paauglius, besidžiaugiančius tokiais dalykais? Tai buvo tikras, nesuvaidintas džiaugsmas.

Šių laikų jaunimas yra įnikęs į kompiuterius, įpratęs prie kitokio gyvenimo būdo. Tad atvykdami jie nelabai įsivaizduoja, kas čia per stovykla. Supratę, kad nebus jokio komforto, tikrai išsigąsta. Stovyklose iš tikrųjų tenka pavargti, reikia tris dienas žygiuoti, keliamės ir į naktinius žygius. Dirbame vos ne kaip kariuomenėje. Sakau jiems: vaikai, aš pensininkė, bet einu laiminga, nesiskundžiu, o jūs dejuojate. Tad ką darysite, sulaukę mano metų? Tačiau jie galiausiai apsipranta ir įgyja tikrai daug gyvenimiškos patirties. Būna labai smagu, kai niurgzliai, kurie viso žygio metu bambėjo, paskui mums dėkoja, parašo, kad tai buvo nuostabi patirtis. Visi sunkumai praeina, bet palieka patyrimą, išugdo savarankiškumą. Matome, kad ši patirtis jaunuoliams patinka, nes jie vėliau tampa savanoriais mūsų kitose stovyklose.

Įkvepia: L.Augustaitytė tikina, kad pabudinti savo kūną galima esant bet kokio amžiaus. Asmeninio archyvo nuotr.

– Karantinas visus uždarė į namus ir privertė aptingti. O jūs ar kasdien einate pajudėti į gamtą, bėgiojate?

– Norėčiau pastebėti, kad koronaviruso kontekste esama pernelyg daug gąsdinimo. Žmonės bijo netgi į lauką išeiti ar su rogutėmis pačiuožinėti nuo kalniuko. Judėjimas stiprina imuninę sistemą, todėl labai sveika aktyviai leisti laiką gamtoje. Aišku, laikantis saugumo. Aš pati kiekvieną rytą bėgu į gamtą. Suprantama, dabartinėmis oro sąlygomis taip aktyviai nebėgioju, kaip anksčiau. Gyvenu Kauno centre, tad išbėgdavau pro "Žalgirio" arenos laiptus ir paupiu šaudavau tiesiai iki Panemunės. Turiu savo vietelę, kurioje išsimaudydavau. Dabar gausu sniego, kai kur apledėję, tad mano ritmas truputį pasikeitė. Nusprendžiau daugiau slidinėti – tai nuostabus sportas, nes juda visas kūnas.

Į gamtą mėgstu išeiti ryte, auštant. Pamačius fantastiškos purpurinės spalvos saulę, apima puikus jausmas. Labai svarbu išmokti grožėtis, pastebėti nuostabų dangų, medžius. Ryte bėgu pro geležinkelio tiltą, o šalia putoja vanduo – matau, verda gyvybė. Tad ir aš turiu bėgti į priekį. Visada sakau: negali bėgti – eik, negali eiti – šliaužk. Šeštadieniais su buvusiais Sveikatos mokyklos dalyviais maudomės Nemune. Kol kas gamtinės sąlygos dar leidžia įlipti į vandenį, tad naudojamės galimybe. Šaltos maudynės yra labai smagios ir sveikos. Išlipę iš vandens jaučiamės puikiai.

– Nesimaudančiam eketėje tai skamba gana baugiai. Juk labai šalta!

– Išnėrus apima nuostabus jausmas! Tačiau noriu pabrėžti, kad reikia nerti iki galo. Ne visi tam pasiryžta, bet būtina sušlapinti patį viršugalvį. Toje vietoje yra šimtas bioenerginių kanalų, kurie sieja visą kūną, visus pagrindinius organus. Todėl būtina į vandenį pasinerti visam. Tai trunka trumpai, tada išlendi, apsitrini. Jokio rankšluosčio nereikia, rankos – mūsų rankšluosčiai. Tikrai nesijaučia jokio kūno sukaustymo, nebent mintyse. Jei baimė užpuola, tada jauti, kad šalta. Tačiau užtenka sau pasakyti – nurimk, viskas gerai. Smegenys išgirs tavo ramų balsą. Be abejo, pradžia būna bauginanti, bet paskui kūno ląstelės įpranta. Ypač smagu jausti, kad nugalėjai save.

Šiandien jaunuoliai serga tokiomis ligomis, kurios anksčiau būdavo būdingos tik vyresnio amžiaus žmonėms. Mūsų gyvenimo būdas ir darbas prie kompiuterio, deja, sveikatą keičia ne į gerąją pusę.

Mūsų smegenys iš tikrųjų yra labai gudrios ir prisitaikančios. Jeigu kiekvieną vakarą sėdžiu ir žiūriu serialus, kūnas sustingsta. Tada smegenys duoda signalą – sumažinkime mūsų šeimininkui kojų kraujo apytaką, nes jam jos nereikalingos. Todėl, valandėlę pasėdėjus, reikia bent trumpam pakilti. Tai galioja ir jaunimui. Šiandien jaunuoliai serga tokiomis ligomis, kurios anksčiau būdavo būdingos tik vyresnio amžiaus žmonėms. Mūsų gyvenimo būdas ir darbas prie kompiuterio, deja, sveikatą keičia ne į gerąją pusę. Todėl reikia labai susirūpinti – kaip aš gyvenu, dėl ko gyvenu?

– Ar pačiai kartais kyla noras nusižengti sveiko gyvenimo taisyklėms – suvalgyti lėkštę nesveiko maisto ar pratingėti visą dieną prie televizoriaus?

– Pagundoms esu atspari. Nevilioja nei saldžios bandelės, nei pyragai. Kita vertus, natūralu, kad būna visko. Ypač po stovyklos, kai grįžti pavargęs, daug energijos atidavęs. Juk šimtui žmonių skaitei paskaitas, rengei mankštas, ėjai į žygius. Tad normalu, kad šiek tiek padrybsai su katyte šalia, pažiūri televizorių. Visiems reikia ramybės, pabūti su savimi. Negali ištisai šūkauti, bėgioti ir aktyviai visur dalyvauti.

Kilus kokiam nors nedoram norui, nesu labai griežta. Sakoma, kad žmogus gimsta džiaugsmui. Tad ir aš kartais panyru į ne visai sveikus dalykus, tačiau taip būna retai. Natūralu kartais palepinti save, bet tai neturi tapti kasdieniu įpročiu. Esant šiandienėms galimybėms, galime švęsti kasdien. Antys, vištos ir tortai nuolat pūpso prekybos centruose, tad juos galima valgyti nuolat. Vis dėlto reikia skirti šiokias dienas nuo šventinių. Taip galima atrasti tikrąjį džiaugsmą, išlavinti skonio receptorius. O perteklius kūną tik dusina.

– Kartais žmonės sportuoja vien dėl rezultato – stengiasi kuo daugiau padaryti atsispaudimų, pritūpimų. Tačiau galbūt svarbiausia, kad judėjimas teiktų malonumą? Tada ir nepersitempsi, ir sveikatai bus naudinga?

– Paprastai siekti geresnių rezultatų būdinga jaunimui. Pati anksčiau buvau profesionali sportininkė, tad man reikėjo siekti rezultatų, nugalėti. Dabar sportuoju dėl malonumo. Meditacinis, lengvas bėgimas padeda atsiverti protui, panaikinti įtampą. Bėgdama jaučiu kūno lengvumą ir kartu gaunu fizinio krūvio. O kai žmonės azartiškai bėga ir šniokščia kaip garvežiai, žiūriu su šypsena, man jų truputį gaila. Galvoju – na, ir kur tu nubėgsi? Tad taip, svarbu pajausti pasitenkinimą. Tačiau profesionalus sportas, aišku, yra kas kita. Čia svarbūs rezultatai. O žmonės, kurie nori tiesiog būti sveiki ir fiziškai aktyvūs, tai turėtų daryti ramiau.

– Nerimas ir emocinė įtampa – šių dienų rykštė. Galbūt išspręsti problemą galėtų judėjimas?

– Tikrai taip. Judėjimas ir sportas leidžia pamatyti platesnį horizontą, tačiau kiekvienas turime savo didžiausią priešą – tingulį. Kol gulime lovoje, įbedę nosį į pagalvę, lauke ūžiantis vėjas ar krentantis lietus gali atrodyti neįveikiama kliūtis. Protas ima tyliai šnibždėti: kur tu eisi? Peršalsi, susirgsi, sušlapsi, prapulsi. Tačiau dantis sukandęs išeini ir pamatai, kad nieko baisaus. Apskritai, nėra blogo oro – tik nevykusi apranga. Save suvaldyti svarbu ir kitose gyvenimiškose situacijose, kai reikia nusiraminti, išspręsti konfliktinę situaciją, priimti logišką sprendimą. Visos žmogiškos silpnybės yra natūralios. Visi jaučiame ir baimę, ir savisaugos instinktą. Tačiau ši baimė kartais trukdo judėti pirmyn, tad ją reikia įveikti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

kaunas

kaunas portretas
VALIO! Protingas pasirinkimas ir poziuris i zmogaus galimybes ,sveikata,,ir grozi,BRAVO SVEIKUOLIAI ...tai ,ka gero gavo moteris is ten toli [i kur nenoretume grizti]]] ,bet buvo ten ir gero -zmonishko,;;bravo SVEIKUOLE

tikrai

tikrai portretas
pagarba sveikuolei.Todėl ir nuotaika gera,kad kasdien juda.Ir nereikia rėkt,kad "pencija" maža ar didelė.Išeit ir kasdien apsukt ratuką apie namus, vis didinat nueitą atstumą keliais žingsniais -bent nuotaika pagerės.

Spaliukas

Spaliukas portretas
Visu pirma suzinokit kokia jos pencija? Tada lyginkit musu ubagyna su tikrai uztikrinta senatve......
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių