Tapytojo paveiksluose spalvos, formos, potėpiai, prisilietimai, išsiliejimai, persidengimai iš tikrųjų skamba, ir šios garsinės linijos, įvairiomis įstrižainėmis judėdamos ekspozicijos erdvėje, kartais primena abstraktų triukšmą, kartais – tylą, šliaužiančią minkštais paviršiais, kartais – grėsmingą aukštų dažnių ritmą, o kartais – net kažką panašaus į gilių, tamsių vandenų kuždesius.

Skambantys paveikslai veržiasi iš drobės ar popieriaus formato plokštumų turėdami tikslą būti išnešioti ir išbarstyti juos mačiusiųjų žiūrovų žvilgsnių, kad juose esanti gyvybė surastų sau naujas buveines ir tapyba tęstųsi.

Su tapytoju V.Dubausku kalbame apie pirmą kartą Kaune surengtą personalinę parodą, šiame mieste praleistus studijų metus, sutiktas asmenybes, įgytas patirtis.

– Norėtųsi pradėti nuo parodos pavadinimo – "Dozė". Tai – paties gyvenimo ir jo varomosios jėgos – kūrybos dozė, siekiant jų tarpusavio pusiausvyros? Ar, priešingai, dozė to, kas kyla iš vidaus, susimaišydamas su aplinkos įtakomis, sukrečia vidinį pasaulį, sujaukia sielą ir skatina išsikrauti tapyboje?

– Nekuriu tiesiogiai iš natūros. Idėjos, įvykiai, jausmai – viduje kaupiasi ilgą laiką. O vėliau dozė viso to nugula ant drobių. Kartais labai greitai, o kartais – gerokai vėliau. Rengdamas ekspoziciją, į Kauną atsivežiau daug daugiau darbų, bet tik tam tikra dozė mano tapybos pasiekė žiūrovus. Kauno paveikslų galerija yra puiki vieta tapybai eksponuoti: erdvios salės, natūralus apšvietimas. Nors ši paroda dėl karantino buvo atidėta, tačiau ji atidaryta – pačią pirmą jo atšaukimo dieną!

Pusryčiai ant žolės. Orgija

– Tai pirmoji personalinė paroda, kurią surengėte Kaune, kur studijuodamas praleidote ketverius savo jaunystės metus. Kokį save iš to laiko prisimenate?

– Man buvo šešiolika metų, kai iš Šiaulių atvažiavau į Kauną studijuoti stiklo menininko amato, o gavosi taip, kad galvą sujaukė tapyba, kuria labai susidomėjau. Didelę įtaką padarė į Stepo Žuko technikumą (dabar Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas, aut. past.) dirbti atėjęs jaunas dėstytojas Alfonsas Vilpišauskas. Jis paskatino gilintis į tarpukario dailę, "Ars" grupę, domėtis Antanu Samuoliu, Viktoru Vizgirda, Antanu Gudaičiu. Taip per kelis metus susibūrė bendraminčių būrelis. Mes tapėme, važiavome į parodas, kalbėjomės apie meną, gyvenome kartu nuomojamuose kambariuose. Tai buvo nuostabūs jaunystės laikai.

– Su kokiais atsiminimais jums siejasi Kaunas? Ar jaučiate šiam miestui sentimentus? Ar tai tiesiog stotelė jūsų kelyje?

– Miestas nustebino savo istorija, tarpukario architektūra, Senamiesčiu, muziejais. Kauniečiai išsiskyrė kitokiu mentalitetu nei šiauliečiai ir čia buvo mažiau rusiškai šnekančių žmonių nei Vilniuje ar Klaipėdoje. Labai pamėgau Kauno dramos teatrą (dabar Nacionalinis Kauno dramos teatras, aut. past.), kur tuomet pradėjo dirbti Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius. Tuo metu Laisvės alėjoje galėjai susitikti gyvas legendas: Liudą Truikį, Robertą Antinį (vyr.), Kazį Šimonį, Antaną Martinaitį, Ričardą Povilą Vaitiekūną.

Išdavikas.

– Parodą skiriate draugams, kolegoms, dėstytojams. Kokios Kaune sutiktos asmenybės jums svarbios? Kokias iš jų išmoktas pamokas prisimenate iki šiol?

– Parodą skiriu anapilin išėjusiems draugams: Rimvydui Jankauskui-Kampui, Alfonsui Vilpišauskui, Mykolui Šalkauskui, Arūnui Vaitkūnui ir menininkams Kęstučiui Navakui, Vidmantui Bartuliui. Šie žmonės ir darė man didžiausią įtaką. Pagalvojus apie juos, iš karto aišku: menas bus amžinai. Tapyba nemiršta.

Savo kūrybos neskirstau į laikotarpius. Tapau visą gyvenimą.

– Parodos anotacijoje užsimenate ir apie buvusį Stepo Žuko technikumą (dabar – Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas, aut. past.), kuriame studijavote. Dažnam kauniečiui tai – istoriškai svarbi – Kauno meno mokyklos – vieta, tačiau iš užmaršties ji neprikelia jokių asmeninių prisiminimų. Tačiau jūs čia praleidote studijų metus. Kuo ši vieta žavėjo? Ar čia pakako laisvės ieškoti ir atrasti save?

– Kauno meno mokyklos aura buvo ir liko iki šiol. Vieta fantastiška, graži, patogi, pritaikyta žmonėms, menui, klasiškai įkomponuota aplinkoje. Visa tai tarsi saugojo nuo sovietinio marazmo, jautėmės lyg būtume po apsauginiu kupolu.

– Ar teko šioje vietoje lankytis baigus studijas? Ar ji vis dar šarminga, charakteringa, sauganti prisiminimus? O gal – neatpažįstamai pasikeitusi?

– Paskutinį kartą čia lankiausi prieš aštuonerius metus. Viskas lyg ir taip pat, bet kartu – kitaip. Labai pasikeitė gatvės, esančios aplink, pastatyta daug naujų namų. Studijų laikais čia galėjai pasijusti lyg A.Smetonos Lietuvoje – aplink medinė architektūra, minimalūs patogumai, skurdas, žodžiu, "Brazilka".

– Prisimindamas save, dar studijuojantį ar tik tik baigusį studijas, ir žvelgdamas į dabar kuriančius jaunosios kartos tapytojus, ar įžvelgiate panašumų, o galbūt – atrandate tik skirtumus?

– Mes visi ieškojome savo kelio, unikalios raiškos tapyboje. Domėjomės Vakarų Europos, Amerikos kultūromis. Tada daug informacijos nebuvo, todėl bet koks žurnalas ar bukletas būdavo išstudijuojamas nuo pradžios iki galo. Per naktį traukiniu važiuodavome į tuometinį Leningradą (dabar Sankt Peterburgas, aut. past.), kad pasižiūrėtume atvežtines parodas ir atgal sugrįždavome pilnais krepšiais dažų. Dabar to nebėra. Jaunimas turi daugybę galimybių mokytis, stažuotis, keliauti. Tai puiku.

Berlynas.

– Parodoje eksponuojate pastarųjų kelių metų kūrinius: paveikslus ant drobės ir popieriaus. Kuo šis laikotarpis jums svarbus? Kokį jus jis atskleidžia tapybos darbuose?

– Savo kūrybos neskirstau į laikotarpius. Tapau visą gyvenimą. Kūrinių neanalizuoju – tegu tą daro menotyrininkai. Literatūra, naratyvas mano tapyboje egzistuoja tik kūrinių pavadinimuose. Gal jie ir leis žiūrovui suprasti mano tapybą, bet interpretuoti ją savaip, su laiku atrasti naujus kodus ir klodus. Abstraktus menas yra universalus.

– Ar tai tiesiog sutapimas, kad Kaune praleidote ketverius studijų metus ir dabar parodoje eksponuojate paskutinių kelerių metų paveikslus? O galbūt galima būtų ieškoti paralelės tarp praeities ir dabarties (kurias abi apibrėžia keletos metų laikotarpis)?

– Kaune eksponuoju pastarųjų trejų metų darbus ir tam turėjo įtakos gauta Lietuvos kultūros tarybos stipendija. Ši parama labai svarbi, nes suteikė laisvę pasileisti į kūrybos maratoną. Man tai didžiausias malonumas.

Jaunystėje neturėjau studijos ir dabar jos neturiu. Nuomojuosi tai šen, tai ten, o vasaromis tapau sodybos daržinėje. Tad niekas nepasikeitė.

Iš parodos anotacijos

Naujausioje parodoje V.Dubauskas eksponuoja dar niekur nerodytus paskutinių ketverių metų darbus – tapybą ant drobės ir popieriaus.

Ši paroda provokuoja diskutuoti apie tapybos aktualumą ir šiuolaikiškumą, apskritai apie skirtingų kartų tapytojų kūrybos patirtį ir prioritetus. Tačiau kartu tai ir V.Dubausko meilės prisipažinimas Kaunui. Ją tapytojas sako skiriantis "savo draugams, kursiokams, dėstytojams, A.Samuoliui, Kampui, Alfai, buvusiam Stepo Žuko technikumui".

Tapytojas gimė 1958 m. Šiauliuose. 1974–1978 m. mokėsi Kauno S.Žuko taikomosios dailės technikume, 1979–1985 m. studijavo Vilniaus valstybiniame dailės institute. Nuo 1990 m. Lietuvos dailininkų sąjungos ir grupės "Angis" narys. Menininkas nuo pat pradžių rinkosi didelių formatų paveikslus, norėdamas atsisakyti kameriškumo. Tapyboje jam svarbiausia – tapybiškumas, potėpio ir spalvos ekspresijos galia. V.Dubausko kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, MO muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

Kas? V. Dubausko paroda "Dozė"

Kur? Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? Veikia iki liepos 26 d.