Išskirtinė asmenybė

D.Nasvytytė išsiskyrė ne tik modernia ir savita šokio stilistika, bet ir savo charakteriu ir išvaizda. Ji nebuvo tipiška lietuvaitė – tamsiais ilgais ir banguotais plaukais, akys turėjo šiek tiek azijietiško tipo požymių.

"Ji juokaudavo, kad turi totorių kraujo. Dar ji turėjo labai daug fizinės jėgos. Yra išlikusios jos vaikystės fotografijos, kuriose ji nusifotografavusi kartu su kitais šeimos nariais ir pusbroliais. Kiti vaikai atrodo nekantrūs, norintys greičiau pabėgti toliau žaisti, o ji susidomėjusi žiūri tiesiai į fotoobjektyvą. Ir kitose fotografijose galima pajusti jos didelę energiją ir jėgą", – pastebėjo pašnekovai.

Palyginti su kitomis pasaulio žymiausiomis to meto šokėjomis, D.Nasvytytė turėjo daugiau abstraktaus judesio formuluočių ir tai, kad jos ekspresija buvo pagrįsta natūralia jėga. Jos šokyje buvo galima įžvelgti vokiečių šokio bruožų, atkeliavusių iš vokiečių ekspresionistinio kino.

"Kai kas sako, kad ji per daug emocionali, tačiau negalima sakyti, kad tai buvo blogai. Savo principus skiepijo ir mokinėms, sakydama, kad judesys turi būti natūraliai organiškas, susietas su žmogaus jausmų ekspresija. Jai buvo svarbus santykis tarp ramybės ir judėjimo dinamikų. Šokis buvo neatsiejamas nuo kasdienio judėjimo, gyvenimo ir sveikatos, naudodavo jogos elementus, iš kurių svarbiausias buvo kvėpavimas", – pasakojo pašnekovai.

Būtinybė pamiršti praeitį

Paklausti, ką D.Nasvytytė yra pasakojusi apie Kauną ir Lietuvą, pašnekovai pabrėžė, kad Danutė niekada nekalbėjusi daug apie gyvenimą iki emigracijos, kadangi Australijoje tuo metu vyravo požiūris, jog emigrantai turi pamiršti savo praeitį.

"Turėjai susikurti naują identitetą ir tapti tikru australu – kalbėti angliškai ir rengtis kaip australas (moterys dėvėjo gėlėtas sukneles, vyrai – pilkus kostiumus ir pilkas skrybėles). Mes tai vadiname asimiliacijos politika. Danutė asimiliavosi siekdama išgyventi, kita vertus, ji galbūt kažkiek tikėjo visu tuo – kad tai jauna šalis, turinti daug jaunų ir stiprių žmonių, ir jei jie išmoks atitinkamų dalykų, jie bus dar stipresni ir taps puikia tauta. Ji taip pat siekė, kad jos šokio stilistika būtų įtraukta ir į švietimo sistemos edukacines programas. Ji darė tai, ką galėjo. Kai kas sako, kad ji galėjo tapti kur kas žymesnė, bet ne, ji negalėjo, nes buvo traumuota karo, su negrįžtamai pažeista sveikata. Danutė kaip šokėja daugiau pasiekė dirbdama nacionaliniu lygiu ankstyvosios veiklos etape. Bet Australijoje ji taip pat buvo laiminga ir vertino tai, ką turėjo, – galimybę užsiimti ta veikla, kuria tikėjo", – pasakojo E.Gertsakis.

Apie tai, kaip gyveno ir dirbo Kaune, D.Nasvytytė daug nepasakodavo, tačiau nuolat sakė, kad Australijoje ji nori daryti tai, ką buvo pradėjusi Lietuvoje. "Dirbdama ji atiduodavo visas jėgas ir niekada nepasiduodavo. Jos mokinės jai rašydavo laiškus dėkodamos, kad joms padėdavo, jos ją vadino madam Dana. Nors sunkiame gyvenime netrūko liūdesio ir nevilties, niekada neteko jos matyti piktos", – žymiosios šokėjos portretą papildė jos sūnus Sigitas.