– Noriu paklausti tavęs vieno esminio klausimo – kokia tavo spektaklio tema?

– Temą labai gerai atskleidžia vienos iš fėjų tekstas: „Nemirtingumas yra bitė“. Jaunas mokslininkas Aleksandras ieško nemirtingumo paslapties Broseljandės miške ir ją suranda, susiliejęs su gamta.

– Teatras yra tarytum bokštas, iš kurio kūrėjas kalba. Dažnai girdžiu du žodžių junginius: teatras vaikams ir vaikiškas spektaklis. Ar tau šie terminai tapatūs?

– Netapatūs. Vaikiškas, manau, gali apibrėžti spektaklio kokybę, jo mintis, autentiškumą, daugybę dalykų. Turbūt reikėtų kalbėti apie konkrečius spektaklius, vaikiškumo sinonimu gali būti ir primityvumas ar paprastumas, ir kartais tai didelis gėris. O teatrą vaikams suprantu kaip pasakojimą ką tik į pasaulį atėjusiam žmogui. Teatras vaikams nėra lengvas uždavinys, vaikų vaizduotė lakesnė, sceninė išmonė juos veikia betarpiškiau nei suaugusį žmogų.

– Aš to klausiu, nes kartais, stebint spektaklius vaikams, pastebiu infantiliai perteikiamą naratyvą. Ar spektaklis vaikams privalo kalbėti apie švarius, tyrus dalykus – vertybes, ar jis privalo pateikti kažką nešvaraus, ką suteršė žmonija, siūlyti vaikams analizuoti problemas?

– Esu statęs pasakų vaikams, visuomet stengiuosi ieškoti pilnakraujo teatro. Teatras vaikams neprivalo vengti įdomių temų. Manau, kad yra daug bevertės produkcijos vaikams, norisi bent teatre kalbėti apie vertingas ir svarbias mintis. Mūsų pagrindinis veikėjas išgyvena baimę, meilę, ekstazės kupinas, racionaliai nesuvokiamas patirtis. Manau visai suprantama, kad kai kurių patirčių jis gyvenime dar nespėjo patirti, bet matydamas veikėjų pasirinkimus jis analizuos.

– Ar pastebi sunkumo kurti lygmenį tarp spektaklio vaikams ir suaugusiems?

– Manau, kad visas teatras, kūryba yra paieška. Gal teoriniame lygmenyje įmanoma kurti pagal pastovius, sau pažinius principus ar dėsnius, bet praktikoje kiekviena diena yra paieška.

– O kaip aktoriai? Jie lengvai pasiduoda kitokiai teatro kalbai? Kalbai vaikams?

– Kūrybinė energija atneša ir juoką, ir stebėjimąsi vienas kitu. Kartais tai nutinka netikėčiausiais momentais. Manau, kad stebuklinis pasakojimas tai – išties geros sąlygos aktorinei vaizduotei. Aktoriai turi didelę sceninę patirtį, jie labai profesionalūs, matyti juos repeticijų metu žaidžiančius, tikrai didelė malonė.

– Man, ruošiantis šitam pokalbiui ir skaitant pjesę už akių užkliuvo žodis „herbariumas“. Tai sudėtingas žodis, aš neklausiu ar vaikai žinos, ką tas žodis reiškia, nes tikiu, jog jiems kažkas tai paaiškins. Aš noriu paklausti kas herbariumas yra tau pačiam ir kodėl jis toks svarbus? Nes man pirma mintis tai uždarymas, pasiėmimas sau.

– Pagrindinis veikėjas sprendžia šią temą, jis klausia savęs, ar jis privalo viską aplinkui laužyti ir rinkti, kad patenkintų savo, kaip mokslininko, interesą. Mūsų pasakojime, nemirtingumas tai išmintis, dovanota gamtos, už pastangas ją pažinti, su ja susilieti.

– Pasaulis pastoviai diskutuoja apie globalinio atšilimo keliamas negandas. Ar nebaisu, kad vaikai yra per toli nuo gamtos niokojimo temos?

– Šiandienos pasaulyje vaikai yra labiausiai į globalinio atšilimo problemą reaguojanti visuomenės dalis.

– Kaip manote, ką visiškai filosofiniu lygmeniu spektaklyje atras vaikas?Na, pavyzdžiui dabar įsivaizduok save, žiūrintį vaiko akimis šį spektaklį, ką atrastum?

– Labai įdomų mokslininką, jo aistrą tirti, beribį užsidegimą pažinti, jo pirmuosius džiaugsmus, paslapties pasaulį, tuos keistus padarėlius, ilgesį, meilę, laimę. Norėčiau atrasti tokią simpatiją ir meilę tiems fantastiniams gyvūnėliams ir jų pasauliui. Norėčiau atrasti trauką. Ypač norėčiau, kad vaikai atrastų interesą tyrinėti gamtą ir būti nustebinti jos įvairovės ir grožio.

– Ar yra kažkoks noras, kas turėtų įvykti po spektaklio tarp tėvų ir vaikų?

– Pokalbis. Tikiuosi, kad jis įvyks. Ir manau, kad jis bus labai keistas, su daugybe nepaaiškinamų klausimų tiek tėvams, tiek vaikams.

„Mano fėjų herbariumas“ pagal Benjamino Lacombe ir Sebastieno Perezo knygą – vienos dalies spektaklis visai šeimai. Režisierius Povilas Makauskas. Inscenizacijos autorė Daiva Čepauskaitė. Kostiumų dailininkė Dominyka Kačonaitė. Vaizdo projekcijų dailininkė (grafika) Alisa Rūta Stravinskaitė. Vaizdo projekcijų dailininkė (animacija) Oliwia Szanajca-Kossakowska. Kompozitorė Gabija Gaigalaitė. Vaidina: Saulius Čiučelis, Martyna Gedvilaitė, Eglė Grigaliūnaitė, Inga Mikutavičiūtė, Fausta Semionovaitė, Albinas Budnikas, Edgaras Žemaitis, Gintautas Bejeris. Premjera: 2019 m. gruodžio 7, 8, 19 dienomis.