Spektaklis „Keturi“: užpildyti nesibaigiančią tuštumą

Antrus metus rengiamas tarptautinis scenos menų festivalis "ConTempo" griauna įprastus teatro apibrėžimus, leisdamas jį patirti Kauno miesto ir rajono viešose erdvėse. Festivalio finalinis renginys – jaunosios kartos režisierės Kamilės Gudmonaitės spektaklis "Keturi".

Kodėl anksčiau Nacionalinio Kauno dramos teatro erdvėje rodytas spektaklis tapo toks populiarus ir kokia nauja patirtis laukia žiūrovų? Apie tai – pokalbis su drąsiai nepatogiomis temomis kalbėti mėgstančia režisiere K.Gudmonaite.

– Spektaklis pastatytas pagal Viktoro Pelevino romaną "Čiapajevas ir Pustota". Jame šiuolaikinio teatro kalba kalbate apie tai, ką išgyvename kiekvienas, bet dauguma tai slepiame ar apsimetame, kad taip nėra. Apie vidinę tuštumą, kurią bandome užpildyti susikurdami įvairius tikslus ir tapatybes, tačiau iki galo to padaryti nepavyksta. Kas paskatino kalbėti šia tema?

– Amžinas žmonių ieškojimas būties esmės, pilnumo, pilnatvės, kalbant spektaklio žodžiais, "amžino kaifo", amžinai besitęsiančios palaimos, yra viena pagrindinių temų. Būtent todėl mes keisčiausiais būdais leidžiamės į visokias keliones. Spektaklio paradoksas tas, kad gyvenimo prasmės ieško žmonės, kurie yra nustumti į socialinį užribį – nusikaltėliai, narkomanai, slengu vadinami marozai, tie, kurie prasmės neva neieško. Todėl mums žiūrėti į juos yra ir baugu, ir juokinga. Tačiau jie lygiai taip pat įvairiais būdais ieško esmės. Kaip ir visuose mano spektakliuose, šiame taip pat labai svarbus yra ir tapatybės klausimas. Veikėjai kartu ieško savo tapatybės ir suranda netapatybę. Jie supranta, kiek ta jų pačių susikurta tapatybė, kaip forma ar pavidalas, yra siaubinga.

Spektaklis man labai artimas dėl keleto aspektų. Pirmiausia dėl veikėjų. Tai mūsų rajonuose gyvenę ir iki šiol tebegyvenantys jaunuoliai, vadinami gezais ar kt. žodžiais. Aš pati apie 1990-uosius augau rajone ir kiekvieną dieną tekdavo stebėti žiaurumo apraiškas, brutalų išlikimą, nemeilę. Man regis, šią patirtį, kaip posovietinį palikimą, turi daugelis. Tie, kurie užaugo daugiabučių namų rajonuose. Kitas dalykas, kas man labai artima, – dvasinės, vidinės paieškos. V.Pelevinas garsus tuo, kad sujungia brutalią posovietinę realybę su Rytų misticizmu. Man pačiai labai įdomi yra toji budizme egzistuojanti tapatybės neegzistavimo samprata. Spektaklyje susijungia dvi kategorijos: egzistencinės, dvasinės paieškos ir brutali, žiauri realybė. Ši sankirta spektaklyje yra tokia paradoksali, kad tampa juokinga. Kartu tai yra kaip kūno ir dvasios konfliktas.

– Paradoksalu ir tai, kad spektaklis pradžioje stipriai prajuokina, nes atpažįsti šių rajonuose gyvenančių vaikinų tipažus, kartu jie atrodo itin svetimi, tačiau vėliau jų išvaizda ir elgesys atsiduria antrame plane ir tarp jų ir savęs pajunti bendrumo pojūtį.

– Taip, tie vaikinai mums yra labai artimi, mes visi turime tą žiaurumo ir brutalumo dalį savyje ir lygiai taip pat ieškome. Pradžioje į juos žiūrime tarsi iš šono, net bijome jų, kažkas yra komiška, bet vėliau supranti, kad mes visi gyvename tame pačiame kalėjime. Ar tai žmonės, fiziškai sugrįžę iš kalėjimo, gyvenantys andergraundiniame narkotikų ir smurto pasaulyje, ar mes, gyvenantys socialiniame kalėjime. Šie vaikinai supranta savo gyvenimą kaip kalėjimą. Supranta, kad pomirtinis gyvenimas yra tik tarpinė vieta ir visą gyvenimą mes pereiname iš vienos zonos į kitą. O Dievas yra tarsi policininkas. Tai nelaisvė, buvimas kažkokiame savo paties įstatyme. Veikėjai bando pamažu iš to išsiveržti.

Susijungia dvi kategorijos: egzistencinės, dvasinės paieškos ir brutali, žiauri realybė. Ši sankirta spektaklyje yra tokia paradoksali, kad tampa juokinga.

– Aktoriai personažus įkūnija itin tikroviškai, tarsi iš tiesų būtų tapę šiais treninguotais vyrukais. Kiek, kurdami spektaklį, realybėje tyrėte šiuos žmones ir jų socialinę aplinką?

– Gilinomės itin daug. Mes mėgstame iš tiesų pagyventi tame gyvenime, kurį siūlo statomas spektaklis. Tai buvo ilgas ir įdomus procesas, kai kiekvienas aktorių savyje atrado ir išlaisvino tą dalį, kuri yra juose. Kai kuriuose paauglystės etapuose jie turėjo tokių draugų ir būdavo tokiose kompanijose. Dalyvaudavo net ir muštynėse. Šiandien atrodo, kad ta praeitis nebeegzistuoja, bet iš tikrųjų mus visus yra paveikę šios brutalumo patirtys. Aktoriams tiesiog reikėjo prisiminti tą dalį savęs. Apskritai aktoriai Mantas Zemleckas, Gytis Laskovas ir Danas Kamarauskas labai mėgsta tyrinėti gyvenimą. Statant šį spektaklį, jie lankydavosi tam tikrose Kauno vietose, susipažino su tokiais žmonėmis, patyrė ir naktinių susitikimų su policija. Buvo visokių nuotykių, visi buvom stipriai panirę į šį procesą. Tai aktoriai, kuriuos labai myliu ir su kuriais norisi kurti.

– Ko gero, "ConTempo" festivalyje, vaidinant tikroje automobilių stovėjimo aikštelėje, turėtų pavykti dar labiau nutrinti ribą tarp teatro ir tikrovės?

– Pirminė spektaklio idėja ir buvo jį pastatyti fabrike ar kitoje apleistoje vietoje, bet galiausiai buvo nuspręsta perkelti į teatrą. Labai džiugu, kad savotiškai spektaklis sugrįžta į pirminius namus. Spektaklio scenografijoje siekėme sukurti angarą, garažą, erdvę, kurioje galėtų vykti šių veikėjų gyvenimas, dabar jis iš tikrųjų persikelia ten. Stovėjimo aikštelė – tarsi tarpinė vieta, vieta, kurią pravažiuojame, sustojame laikinai, o kelionė yra svarbi spektaklio metafora: jame vyksta kelionė nuo psichodelinių grybų, vidinė kelionė, kelionė su seniai nevažiuojančia mašina, kelionė į save. Spektaklis jau yra prisitaikęs prie teatro, kur yra apšvietimo galimybės ir kiti subtilūs niuansai, tačiau čia mes to atsisakome ir susitelkiame į kitus elementus. Tai bus kitoks spektaklis. Tai ir mums patiems labai įdomus eksperimentas. Manau, kad ir tiems, kurie jau matė šį spektaklį, taip pat bus nauja patirtis.

– Jūsų kuriami spektakliai turi stiprų edukacinį ar net gydomąjį poveikį – iš jų išėjęs savyje junti įvykusią vidinę transformaciją. Kaip "Keturi" paveikė jus pačią ir aktorius?

– Kiekvienas mano spektaklis turi kažkokią gydymosi ar gydymo tendenciją. Pati ši frazė – teatras, kuris gydo, – man skamba labai banaliai, norisi reanimuoti gydančio teatro banalumą, bet iš tiesų kiekvienas spektaklis transformuoja, visų pirma, mane pačią. Visada renkuosi tas temas, kurios yra aktualios man asmeniškai: kai kyla klausimų, kažkas yra neišspręsta, neiškomunikuota, kažką noriu suprasti savo pačios viduje. Visą šį laikotarpį, kai dirbu teatre, pasirinktas temas pirmiausia tyrinėju savyje ir kiekvienas spektaklis tampa mano pačios virsmu. Aktoriai, be jokios abejonės, būna įtraukti į šį procesą ir taip pat daugiau ar mažiau susitinka su savimi, susitinka vis su kitu savo gyvenimo aspektu. "Keturi" yra taip giliai įėjęs spektaklis, kad jis ir jo veikėjai sugrįžta jų pačių gyvenimuose, pritraukia panašius žmones, temas. Tai labai įdomus fenomenas. Galų gale nuo tada, kai sužinai apie "amžiną kaifą", negali nustoti jo ieškojęs...

– Esate minėjusi, kad susilaukiate nemažai žiūrovų atsiliepimų. Pavyzdžiui, po naujausio spektaklio "Panika" sulaukėte laiškų iš vyrų, kurie jums dėkojo už suteiktą galimybę atsiverti. "Keturi" premjera įvyko prieš keletą metų. Kokių per šį laiką žiūrovų reakcijų susilaukėte?

– Susilaukėme daug labai įvairių reakcijų, laiškų, iš kurių galima daryti išvadą, kad spektaklis rezonuoja su mūsų karta. Kaip ir spektaklio veikėjai, mes lygiai taip pat ieškome to "amžino kaifo", kuris niekaip neužsipildo tamsiuose klubuose, skambant technomuzikai, vartojant narkotikus ir susiduriant su visokiais kitais išoriniais aspektais. Tai yra mūsų kartos spektaklis apie mus pačius, ieškančius savo tapatybės tarp blokinių namų rajonų, gimusius laisvėje, bet klausiančius, kas ta laisvė yra ir kaip ją reikėtų suprasti, o gal visa tai vis dar yra kalėjimas? Kas yra mūsų identitetas ir ar jis apskritai yra? Man atrodo, mes visi bandome užpildyti nesibaigiančią tuštumą viduje, kuri niekaip neužsipildo.

– Kadangi spektakliuose ieškote atsakymų į jums pačiai opius klausimus, ką patartumėte jaunam žmogui, susidūrusiam su krize ar krūtinėje pajutusiam atsivėrusią bet kokią tapatybę susiurbiančią juodąją skylę?

– Labai dažnai psichologinės ligos ir krizės žmones atskiria nuo pasaulio, atsiranda pojūtis, kad tavęs niekas nesupranta, kad tai vyksta tik tau vienam. Šis jausmas – baisus, sekinantis. Norėčiau tiems žmonėms pasakyti, kad šiame kelyje jie nėra vieni. Visi mes per tai einame, tik nekalbame. Kartais gali atrodyti, kad štai – visi taip puikiai tvarkosi su savo gyvenimais, kuria naujus santykius, išsigydo depresiją, keliauja, gauna naujų įžvalgų ir viską supranta, tačiau tai tikrai nereiškia, kad taip yra iš tiesų. Gal tie žmonės labiau norėtų, kad taip būtų. Norėčiau palinkėti tai išbūti. Priimti tai, kas vyksta šiuo metu, nesipriešinti vykstantiems procesams, kentėjimui, ir pripažinti, kad jis yra. Nieko tokio yra turėti psichologinių problemų, tai yra natūralu. Išeiname iš krizių ir vėl prie jų sugrįžtame, tai yra ratas, kuriame sukamės nuolatos, kaip gamtoje – su krentančiais nuo medžių lapais, ateinančia vasara. Jei turi ryšį su gamta, supranti, kad tai tik krentantys nuo medžių lapai, tai tik žiema, o po to – tai tik vasara, tik vasara...

– Kaip nusiteikus reikėtų ateiti į naująją "Keturi" versiją?

– Spektaklis vyks rugpjūčio 23 d., kai bus minima Baltijos kelio diena. Žmonės kviečiami dalyvauti Baltarusijos palaikymo akcijoje "Laisvės kelias", sustojant į gyvąją grandinę nuo Vilniaus iki Baltarusijos pasienio. Mūsų kūrybinė komanda labai norėtų stovėti šiame kelyje, bet kadangi vyks spektaklis, mes ir žiūrovai negalėsime to padaryti. Tačiau spektaklio metu bus vietos ir erdvės netiesiogiai palaikyti ir išreikšti palaikymą Baltarusijai.


Veidai ir vardai

Spektaklio "Keturi" kūrybinė komanda: režisierė K.Gudmonaitė, scenografijos ir kostiumų dailininkė Barbora Šulniūtė, spektaklio triukšmų autorius – Perkūno Oželis, vaidina Mantas Zemleckas, Gytis Laskovas, Danas Kamarauskas.

Nacionalinio Kauno dramos teatro ir teatro "Utopia" spektaklis "Keturi" bus rodomas rugpjūčio 23 d. 19.30 val. "Žalgirio" arenos automobilių stovėjimo aikštelėje, Karaliaus Mindaugo pr. 50, Kaune. Renginys nemokamas. Festivalį "ConTempo" pristato "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022", organizuoja VšĮ "Kultūros platforma" ir Lietuvos šokio informacijos centras, finansuoja Lietuvos kultūros taryba.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių