Solistas R. Baranauskas: sunkumai pasimiršta, laimė išlieka

Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) solistas Raimondas Baranauskas sutinka kalbėti apie namus ir sako, kad juose su žmona Greta, penkiolikametėmis dvynėmis Aušrine ir Goda, iš Vilniaus sugrįžtančiu studentu Mantu jaučiasi labai laimingas, bet... klausimo apie savo šeimos laimės receptą prašo neužduoti. „Esu prietaringas, tad nepykite“, – atsiprašo jis.

– Jūsų dukros Aušrinė ir Goda yra Kauno „Saulės“ gimnazijos pirmokės. Groja smuiku, fortepijonu, dainuoja... Seka tėčio pėdomis?

– Kodėl tik tėčio? Mano žmona taip pat yra baigusi Lietuvos muzikos akademiją ir dirba ten pat, kur ir aš – KVMT. Ji – režisieriaus asistentė. Dar turime sūnų Mantą, kuriam 23-eji. Šiais metais Vilniuje baigs reabilitologiją. Su muzika taip pat nesusipykęs. Groja fortepijonu, neseniai nupirkome dovanų gitarą. Beje, kai dar mokėsi mokykloje, kai kuriuose spektakliuose vaidino drauge su manimi („Maricoje“, „Karmen“). „Nykštuke Nosyje“ abu buvome nykštukai. Tik Mantas – vaikystėje, o aš – jau suaugystėje. Ne tik sūnus, bet ir mergaitės yra turėjusios nemažai solinių vaidmenų. Mielai dalyvaudavo ten, kur reikėdavo vaikų. Spaudimo? Oi, ne, tikrai nebūdavo. Mes su žmona stengėmės juos auklėti taip, kad vaikai mylėtų muziką, teatrą, saugojome, kad neperspaustume jų. Žinote, kaip dažnai tėvai reikalauja: tu privalai, tu turėtum. Manau, kad auklėjome juos teisingai, nes sūnus ir dabar su didžiausiu malonumu eina į teatrą. Todėl galiu būti ramus, kad vaikų meilės teatrui savo reiklumu ar griežtumu nenužudžiau. Galiu papasakoti vieną juokingą atvejį, kai sūnus kažkuo mums prasikalto, tad mes su žmona nusprendėme jį nubausti ir neleidome žaisti kompiuteriu. „Na ir gerai. Nežaisiu“, – nė kiek nenusiminė jis. Kitąsyk, kai uždraudžiau jam eiti į teatrą, – labai nuliūdo. Matyt, toji bausmė jam buvo kur kas skaudesnė.

– Šiais laikais, modernėjant spektakliams, teatre vis mažiau išlieka statiškumo, o atlikėjams scenoje dažnai tenka atlikti vos ne kaskadininkų vertus triukus. Ar po tokių fiziškai sunkių pasirodymų neprireikia sūnaus reabilitologo pagalbos?

– Kaipgi, prireikia. Bet sūnus dažnai būna Vilniuje, tai reabilituotis tenka pas kitą draugą, kuris mane greitai atkočioja. Kartais dainininkas gali būti tiesiog šlapias nuo galvos iki kojų nuo intensyvaus veiksmo. Pavyzdžiui, miuzikle „Grafas Montekristas“ vyksta intensyvios kovos; tave kabina ant specialių trosų, kilnoja ir pan. Kur dar šokiai? Dažnai nuo tų visų kaskadinių triukų grįžus namo ir stuburą skauda.

– Žinau, kad ne visi dainininkai, aktoriai linki savo vaikams sekti jų pėdomis. Ko savo dvynėms, kurios greitai turės rinktis gyvenimo kelią, linkite jūs?

– Kaip sykį sakiau ir savo sūnui, niekas nedraudžia jam muzikuoti ar dainuoti, bet tik šalia kitos profesijos. Todėl Manto prašiau, kad iš pradžių susirastų kitą, rimtesnę, specialybę. Paskui, sakiau, jei vis dar norėsi, galėsiu tau surasti ir muzikos pedagogus, kurie padės tobulinti dainavimo ar muzikavimo įgūdžius.

Pertraukėlė: atokvėpio valandėlę miuzikle „Džekilas ir Haidas“ visa šeima kartu. R. Baranausko asmeninio archyvo nuotr.

– Kodėl nesate užtikrintas savo specialybe kaip vienintele?

– Supraskite mane teisingai: man labai patinka ir mano specialybė, ir darbas teatre, bet laikai dabar nepalankūs meno, kultūros srities darbuotojams. Kita vertus, jei esi dainininkas arba aktorius, tai visos šventės, visi savaitgaliai skirti tiktai teatrui. Gerai, kad esame menininkų šeima ir visi vienas kitą puikiai suprantame.

– Vyras ir žmona iš tos pačios meniškos terpės yra gerai?

– Be abejo. Nors pažįstu ir kitų gražiai sutariančių šeimų, kuriose nebūtinai abu yra menininkai. Man gerai, kai žmona supranta ir žino, kad dažnai turiu vykti į darbą tiek šeštadieniais, tiek sekmadieniais, tiek gruodžio 26-ąją, tiek ir gruodžio 31-ąją… Vietoj to, kad keliautume pas draugus švęsti Kalėdų, vienas kuris iš mūsų, dažnai ir abu, turi važiuoti į teatrą. Ar norėčiau dirbti fiksuotas darbo valandas kur nors biure? Na, studijų metais daug ką teko išbandyti. Supratau, kad labai nemėgstu monotonijos. Kūrybinis darbas – kiekvieną kartą vis kitoks. Teatre mes nuolat mokomės, tobulėjame. Dabar mane pagavote besiruošiantį naujam spektakliui. Neseniai pristatėme Anželikos Cholinos statytą „Traviatą“, kurioje man teko barono vaidmuo, o dabar repetuojame miuziklą „Elizabet“. Būsiu Fransas Jozefas – Elizabet vyras. Kaip į tokius vaidmenis reaguoja mano žmona? Normaliai. Ji protinga moteris ir supranta, kad jei Jozefas meiliai žvelgia Elizabetai į akis, tai jis – ne Baranauskas (juokiasi).

Mes su žmona stengėmės juos auklėti taip, kad vaikai mylėtų muziką, teatrą, saugojome, kad neperspaustume jų.

– Jei Baranauskas, grįžęs namo, dar ilgai negali pamiršti vaidmens ir elgiasi perdėm baroniškai?

– Na, šitam dalykui aš turiu savą sistemą. Dažnai vakare, grįžęs po spektaklio, jau gulėdamas lovoje, mėgstu jį apmąstyti. Mintimis pradainuoju, prasuku tarsi filmą savo partijas – t.y. kaip man sekėsi, ką galėjau padaryti kitaip, galbūt geriau ir pan. Bet jei jau kokia spektaklio mintis įsiėda į smegenis ir nebepaleidžia, tuomet bandau ją užmušti priešingo stiliaus muzika. Jei galvoje sėdi ir mane vargina opera, klausausi ko nors lengvo, tarkim, miuziklo. Ir, atvirkščiai, jei ramybės neduoda kokia partija iš miuziklo, mėginu užgožti ją opera. Tik taip galiu sureguliuoti savo vidinę pusiausvyrą, panaikinti chaosą galvoje.

– Papasakokite apie savo žmoną Gretą, kuri irgi dirba teatre. Minėjote, kad ji – režisieriaus asistentė. Kas įeina į šias pareigas?

– Galima sakyti, kad Greta veda spektaklius. Duoda ženklus, kada turi keistis scenoje šviesos ar dekoracijos. Sufleruoja aktoriams, jei šie pamiršta tekstą (nes atskiro suflerio pas mus nėra). Per spektaklius žmona turi specialią vietelę prie scenos, kur įsitaiso su visa savo įranga – radijo stotelėmis, monitoriais ir pan. Per juos mato, kas vyksta, kur reikia pagalbos. Vienu žodžiu, ji koordinuoja spektaklio veiksmus. Praneša mums, būnantiems savo kambarėliuose, kada laikas išeiti į sceną. Aišku, dažniausiai mes ir patys nepamirštame, betgi gyvenime visko pasitaiko (juokiasi).

– Ar yra tekę jums, būnant scenoje, prašyti žmonos pagalbos?

– Kaipgi, teko, ir ne kartą. Papasakosiu jums prieš porą metų įvykusį juokingą nutikimą. Išėjęs į sceną ėmiau sakyti savo tekstą, jį baigiau, o mano partneris, užuot kalbėjęs savo žodžius, pažiūrėjo į mane tokiomis nekaltomis kūdikio akimis, visa savo kūno kalba tarsi šaukdamas, kad jam dar kažko trūksta. Ėmiau karštligiškai mąstyti, ko dar nepasakiau ir kodėl jis nešneka. Tuomet žmona, supratusi, kad mums bėda, ėmė pašnibždomis sufleruoti tekstą. Kadangi kolegos žvilgsnis buvo labai įtikinamas, tai puoliau kartoti žmonos žodžius kaip savo pamirštus, kad sumažinčiau tą nesmagią tylos pauzę. Ir kaip buvo juokinga, kai bekalbėdamas staiga suvokiau, kad tie žodžiai, kuriuos ką tik pasakiau, – ne mano, bet kolegos. Kaip elgėmės toliau? Labai neprofesionaliai. Pradėjome prunkšti tiesiog scenoje.

– Nulipkime nuo scenos ir pasibelskime į artistų namus. Ar ant jų kabo lentelė su užrašu „Čia gyvena laiminga šeima“?

– Esu laimingas tėtis, vyras. Tik, kaip jau sakiau, truputėlį prietaringas. Todėl tikrai nenorėčiau girtis arba džiaugtis savo šeimos reikalais. Ar galėčiau pasilikti juos sau?

Parama: Lietuvos muzikos akademiją baigusi G.Baranauskienė – puiki patarėja dukroms muzikos klausimais. E. Ščerbinskaitės-Elion nuotr.

– Ar sunku buvo auginti dvynes?

– Sunku vienareikšmiškai atsakyti. Kai augini, apie tai negalvoji. Tiesa, labai įdomu būdavo stebėti jų elgesį. Tarkim, abi dukrelės susipyksta. Tuomet vieną rengiu ir veduosi pasivaikščioti, o kitą palieku namuose su žmona nusiraminti. Bet vos tik spėjame išeiti už vartelių, Aušrinė jau tempia lūpą, kad sesės nėra kartu, arba atvirkščiai. Jos niekaip nemokėdavo būti atskirai. Ir dabar nemoka (juokiasi). Ar žinote, kodėl mažamečius dvynius tėvai dažniausiai rengia vienodai? Aš sužinojau tik gimus dvynėms. Nes jei nupirksi vienai vienokią suknelę, o kitai kitokią, tai vis tiek po dienos turėsi lėkti atgal į parduotuvę ir apkeisti arba nupirkti dar vieną, kad abi turėtų tokias pačias. Nes tol zys ir įkyriai klausinės, kodėl aš tokios neturiu, kol kitąsyk tokios nedovanotinos klaidos tu jau nebedarysi. Dėl sunkumų... Mes su žmona pamename, kad auginti dvynes arba pirmagimį sūnų buvo sunku, bet niekaip neprisimename, kas konkrečiai. Gal trūko miego, gal dar kažko?.. Bet dažniausiai prisimename gražiąsias akimirkas.

– Gal prisimenate juokingų nutikimų iš jaunų tėvų etapo?

– Kaipgi, pamenu. Kai gimė sūnus, man buvo 23-eji (žmonai – 22-eji). Tikrai labai jauni… Mantas labai prastai miegojo naktimis. Tai mes, kvailiukai, užuot naktį budėję prie jo pakaitomis, naktinėdavome su juo kartu, solidariai. Ryte reikėdavo eiti į paskaitas. Abu išvarvėjusiomis akimis, nuo nemigos paraudusiomis. Daug svorio tada numetėme… Pamenu, į paskaitas važiuodavome su sūnumi vežimėlyje. Kol vienas mokydavosi, kitas aplink Seimo rūmus ratus sukdavo. Paskui keisdavomės. Kai būdavo operos studijos, specialybės paskaitos, sūnus gulėdavo vežimėlyje – auditorijoje – ir klausydavosi, kaip mes dainuojame. Po tokių sunkių tėvystės išbandymų abu vieningai nusprendėme, kad kai lauksime antro – vienas budėsime vieną naktį, kitas – kitą. Bet kai po septynerių metų pertraukos gimė dvynukės, likimo ironija, ir vėl abu nemiegojome: vienas vieną vaiką ant rankų čiūčiavo, kitas – kitą…

– Užtai dabar vaikų auginimo vargai jau praeityje ir kamuoti tegali buitis. Ar ant jūsų šaldytuvo kabo grafikas, kuris kada nešate šiukšles, plaunate indus?

– Mūsų namuose daug dalykų daromi tiesiog natūraliai. Tikrai nėra grafiko, kas kada plauna indus ar siurbia kilimus. Jei mano akys pamatė, kad reikia kažką padaryti, – einu ir darau. Vyriški ir moteriški darbai? Oi, ne. Jau sakiau – visi darome viską. Man lengviau būtų pasakyti, ko aš tikrai nedarau – negaminu valgio. Nes žiauriai nepatinka tai daryti. Bet aš turiu rimtą priežastį, nes mūsų šeimoje visi labai skaniai gamina! Ypač sūnus, kuris vieną vasarą net dirbo restorane „Monte Pacis“. Ten išmoko visokių kulinarinių gudrybių, kurias mielai pritaiko mūsų virtuvėje. Taigi, naudojuosi tėvo padėtimi ir prašau, kad kas nors man pagamintų.

– Kaip susipažinote su Greta?

– Anot žmonos, ji pirmoji mane pastebėjo. Aš tuomet dar mokiausi Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje, o ji su draugėmis buvo atėjusi paklausyti koncerto. Tuomet aš dar jos nemačiau... Bet kai stojau į Muzikos akademiją (tuomet dar Kaune), ji taip pat ten stojo. Nuo pat pirmos dienos užsimezgė mudviejų draugystė, kuri tęsiasi jau ilgai. Gretai švęsime 25-erių metų vestuvių sukaktį.

– Išduokite paslaptį, ką mėgstate veikti abu su žmona, kai jūs nevaidinate teatre, o Greta nesėdi prie monitorių, radijo stotelių scenos šone ir jums nesufleruoja pamirštų žodžių?

– Su žmona labai mėgstame vaikščioti. 10 tūkst. žingsnių sukariame vos ne kiekvieną dieną. Ypač vasarą. Turime savo mėgstamus maršrutus. Vienas iš jų – Ąžuolynas. Net Paryžiuje, kai lankėmės drauge su žmona, visur kulniuodavome tik pėstute. Būdavo, susirandame vietų, kurias norėtume aplankyti, ir bandome jas pasiekti pėsčiomis. Kartais einu vaikštinėti ir vienas (žmona tai puikiai supranta).

– Ką mėgstate veikti penkiese – visa šeima drauge?

– Kelionės galėtų būti mūsų mėgstama veikla, deja… Sunku suderinti, kad visiems penkiems tiktų kelionės laikas. Tai mergaitės mokosi, tai sūnus Vilniuje užstrigęs, tai mums su žmona spektakliai. Jau praradau viltį, kad kažkada kažkur išvažiuosime visi drauge. Pamenu, kol vaikai dar buvo maži, bandydavome atostogauti dalimis. Tarkim, aš su sūnumi vienu metu, žmona su mergaitėmis – kitu.

– Dabar labai madingi laisvalaikio bėgimai, maratonai, pusmaratoniai, kuriuose dalyvauja visi, kurie nori. Jei jau mėgstate vaikščioti, gal ir pabėgiojate?

– Dar prieš porą metų laksčiau, bet paskui žmona prikalbino vaikščioti. Iš pradžių maniau, kad tempas bus per lėtas, nepatiks. Bet pabandėme pavaikštinėti sykį, antrą, trečią – ir užsikabinau. Dabar nebėgiojame, o vaikštome. Kokiu tempu? Pagal nuotaiką. Galime eiti lėtai vilkdami koją už kojos, o galime vaikštinėti sparčiu žingsniu, vos ne bėgti. Jaunystėje, sakyčiau, buvau visai rimtas bėgikas – bėgiodavau ilgas distancijas. Pirmąjį maratoną bėgau būdamas keturiolikos metų. Paskui susidomėjau triatlonu (bėgimas, dviratis, plaukimas). Dabar? Sykį esame važiavę 60 km iš Kauno į mano tėviškę Šakių rajone, bet žmonai nepatiko. Todėl dabar dviračius turime visi, bet važinėjame ne visi (juokiasi).



NAUJAUSI KOMENTARAI

Birutė

Birutė portretas
Galima pasimokyti visiems iš tokios gražios ir darnios šeimos.Linkiu santarvės ir toliau.

Irena

Irena portretas
Šauni graži šeima nuoširdūs linkėjimai

Ona

Ona portretas
Šauni šeima sėkmės jums
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių