Smuikininkė I. Pranskutė – apie autentikos šaltinį, virtualius koncertus ir publiką

Spalio 16 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje skambės "Ovacijos Ludwigui van Beethovenui". Koncerte, Kauno miesto simfoniniam orkestrui diriguojant Dainiui Pavilioniui, skambės žymioji šio kompozitoriaus Simfonija Nr. 5 c-moll ir Felixo Mendelssohno Koncertas smuikui ir orkestrui e-moll, kurį atliks smuikininkė Ieva Pranskutė.

Vienoje gyvenanti muzikantė sako jau įpratusi prie kasdien atšaukiamų ar nukeliamų koncertų. Muzikantų gyvenimas tapo neprognozuojamas, tad tenka mokytis į viską žiūrėti ramiau ir džiaugtis galimybėmis muzika su klausytojais dalytis gyvai. Apie būsimo koncerto repertuarą, gyvenimą pandemijos metu ir muzikines patirtis – pokalbis su smuikininke I.Pranskute.

– Koncertas Kauno valstybinėje filharmonijoje dedikuotas Ludwigo van Beethoveno 250-osioms gimimo metinėms. Kuo L.van Beethovenas ypatingas smuiko repertuaro kontekstuose?

– L.van Beethovenas yra įkvepianti asmenybė vien todėl, kad jo gyvenimo istorija – labai ypatinga, be to, jis buvo labai ryžtingas ir inovatyvus. Visos jo sonatos smuikui yra be galo svarus indėlis į šio instrumento repertuarą, nes ne tik kiekviena yra skirtingų emocijų išraiška, bet ir kelia didelius techninius iššūkius – jis kur kas daugiau kūrė fortepijonui, tad net ir opusuose smuikui jaučiamas fortepijoninis mąstymas. L.van Beethoveno Koncerto smuikui man atlikti dar neteko, bet šis kūrinys kritikų laikomas vienu geriausių šio žanro kūrinių, tad reikalauja ne tik itin meistriškos atlikimo technikos, bet ir įsigilinimo į klasicizmo harmonijos charakteringumą. Manau, kad L.van Beethovenas yra vienas įspūdingiausių kompozitorių, kurio muzika skambės visada ir jaudins ne vieną klausytoją ir atlikėją. Kiekviena jo sonata, kurią grojau, žavėjo ar net sujaudino savaip, visose jaučiamas charakteringumas liudija apie sudėtingą jo gyvenimo patirtį – juk didžiąją dalį savo kūrybos užrašė jau negirdėdamas, o tai tik įrodo, kad jis buvo menininkas iš didžiosios raidės, savo gyvenime turėjęs misiją, kurią vykdė skleisdamas muziką ir dalydamasis ja su klausytojais. Neseniai Vienoje teko groti Devintąją simfoniją, supažindinant su ja jaunimą, tad turėjau progą šiek tiek stabtelėti ties šiuo kūriniu ir jį apmąstyti – kompozitoriaus genialumas atsispindi kiekvienoje, kad ir labai trumpoje frazėje. O kaip jis išplėtė orkestro galimybes! Manau, kad kiekvienas klausytojas turėtų įsiklausyti atidžiau ir žavėtis, nes jo muzika yra tikrai nuostabi – tokia individuali, kad net ir neprofesionalas atskiria jo ryškų kūrybinį braižą.

– Koncerte atliksite F.Mendelssohno Koncertą smuikui e-moll. Kuo jus žavi šis kūrinys?

– Lengvumu ir spalvų gausa. Tai yra vienas vėlyviausių kompozitoriaus kūrinių orkestrui, tačiau man jis skamba labai jaunatviškai. Vis galvoju, kad tuomet, kai jį komponavo, F.Mendelssohnas prisiminė savo jaunystę, meilę, išgyveno kokią nors romantišką istoriją, nes ši muzika kupina jaunatviško žavesio. Man labai malonu groti šį kūrinį, nes jo potėpiai lengvi, jis labai dainingas, nors yra ir minorinių intonacijų. Kuo daugiau gilinuosi į muzikinį tekstą, tuo daugiau atrandu įvairių įdomių akcentų, kuriuos prilyginčiau žmogaus kalbai, kai pabrėžiami tam tikri sakiniai ar žodžiai. Kai esi jaunas, į daug ką atkreipi dėmesį – giliniesi, sureikšmini. Subrendęs įgyji išminties, į viską imi žiūrėti paprasčiau. Be galo džiaugiuosi, kad šiuo menininkams sunkiu laikotarpiu turėsiu galimybę drauge su Kauno miesto simfoniniu orkestru atlikti vieną gražiausių koncertų smuikui.

Pandemija pakeitė labai daug ką, bet, visų pirma, požiūrį: supratau, kad mano specialybė, kurią suvokiu kaip asmeninę misiją, nėra lengvas gyvenimo kelias.

– Grojate labai skirtingą muziką – įrašinėjote net animacinių garso takelius. Ką keisčiausio ar linksmiausio teko groti?

– Keisčiausia visuomet yra atlikti modernią muziką, nes į ją įsigilinti ir visavertiškai suprasti užtrunka šiek tiek ilgiau. Tačiau mane labai žavi galimybė bendradarbiauti ir kalbėtis su kūrėjais. Kartais būna ne tik įdomu, bet ir šiek tiek juokinga sužinoti, kokias beprotiškas idėjas jie naudoja kaip kūrinio pagrindą, ir be galo džiaugiuosi turėdama galimybę paklausti, kokie buvo jų sprendimų motyvai, kokios atlikimo technikos tame kontekste būtų tinkamiausios. Bendras darbo procesas labai įkvepia. O klasikiniai smuiko repertuaro kūriniai dažnu atveju yra prisodrinti emocijų ir lyrizmo, išreiškiantys skausmingus išgyvenimus. Bet yra kompozitorių, kurie šį instrumentą atskleidė, ir gana šmaikščiai, – Igorio Sravinskio ar Sergejaus Prokofjevo koncertai yra labai žaismingi, kampuoti, groteskiški.

– Kultūrinį gyvenimą įvairiais aspektais labai pakeitė pandemija – jums irgi teko groti apytuštėse koncertų salėse, su publika komunikuojant kitaip – pasitelkiant filmavimo kamerą. Kokie jausmai užplūdo tuomet, kai muzikinė rutina ėmė keistis iš esmės?

– Pandemija pakeitė labai daug ką, bet, visų pirma, požiūrį: supratau, kad mano specialybė, kurią suvokiu kaip asmeninę misiją, nėra lengvas gyvenimo kelias. Deja, dažnai, ypač sudėtingais laikotarpiais, mes linkę galvoti ne apie savo vidinio pasaulio turtinimą, o apie tai, kaip išgyventi, ką pavalgyti – apie paprastus ir labai žemiškus ir net primityvius išgyvenimo dalykus. Žinoma, muzika juk nepasisotinsi, bet pandemija tik dar labiau sustiprino jausmą, kad be jos mūsų gyvenimas būtų labai niūrus, pilkšvai juodas: juk jeigu niekas nesidalytų savo menu, dauguma tik dirbtų ir žiūrėtų televizorių. Aš tikiu, kad menas turtina mūsų sielą ir širdis, gyvenimą paverčia ne tokiu primityviu ir banaliu, todėl labai skatinu žmones net ir šiuo sunkiu metu lankytis koncertuose. Žinau, kad dauguma bijo, bet matau, kad tiek daug žmonių eina į restoranus, važiuoja bendru viešuoju transportu, tad einant į koncertą galima labai gerai dezinfekuotis rankas, tinkamai užsidėti kaukę ir valandėlę pasėdėti tolėliau vienas kito, nes užsidarymas namuose veda į pragaištį –  tampame niūrūs ir depresyvūs, iškyla pavojus nebematyti gyvenimo grožio. Pandemiją tikrai išgyvensime, tik reikia būti stipriems, vienam kitą palaikyti ir sunkumuose įžvelgti dvasinio augimo galimybę, nes juk tobulėjame tuomet, kai gyventi nėra iki galo patogu.

– Kaip manote, ar virtualieji koncertai galėtų tapti nauju kultūros sklaidos formatu, kuris egzistuos ir pasibaigus pandemijai?

– Žvelgiant į ateitį, manau, kad virtualusis kultūros formatas egzistuoti tikrai galėtų, tačiau tai neturėtų būti vienintelė sklaidos forma – privalu žmonėms muzikos klausytis gyvai ir ją išgyventi. Virtualieji koncertai suteikia galimybę išgirsti ir pamatyti renginį būnant už tūkstančių kilometrų, ir manau, kad tai yra labai didelis pranašumas, nes pasaulis tik dar labiau sumažėja. Būdama Vienoje, su malonumu klausiausi Lietuvos nacionalinės filharmonijos sezono atidarymo koncerto, investuotas darbas ir kokybė buvo nuostabūs. Nelabai sutikčiau tik su tuo, kad virtualieji koncertai yra nemokami, nes tai sau gali leisti tik labai turtingos institucijos, tokios kaip Berlyno ar Vienos filharmonijos, kurios turi atitinkamą finansinę paramą nepriklausomai nuo lankytojų skaičiaus. Mažesnėms erdvėms ar pavieniams solistams, kurie neturi nuolatinių rėmėjų, yra daug sudėtingiau, nes tokiu atveju jų darbas tampa labdara. Bet juk tai yra amatas, kuris, kaip ir bet kuris kitas, turi nešti tam tikrų vaisių. Tikriausiai virtualiaisiais kultūros formatais reikėtų skleisti ir žinią, kad muzikanto profesija yra tokia pati kaip ir gydytojo ar teisininko – mūsų darbas yra labai asmeniškas, tačiau dirbame tikrai ne mažiau nei jie. Deja, kol kas ne visi tai įvertina.

– Lietuvos ambasada Vienoje jus apdovanojo už Lietuvos kultūros garsinimą. Kodėl skleisti savo šalies kultūrą jums yra svarbu?

– Kai išvažiavau mokytis į Vieną, savyje nešiojausi mintį, jog niekuomet neužmiršiu savo šaknų, o gyvendama svetur garsinsiu Lietuvą, būsiu savo šalies ambasadorė. Mūsų klasikinės muzikos kultūra yra labai jauna, bet mes vis tiek ja turime dalytis, tad mano, kaip muzikantės, misija yra groti ne vien tai, kas žmonėms yra žinoma, bet, atvirkščiai, supažindinti ir su dar negirdėtais muzikiniais motyvais. Lietuvoje turime daug šiuolaikinių kompozitorių, kuriuos reikia skatinti ir prisidėti prie to, kad jų kūryba skambėtų ir užsienio kontekstuose, tad manau, kad labai svarbu bendradarbiauti su ambasadomis, ministerijomis ir kitais žmonėmis, kurie gali padėti įgyvendinti kūrybines idėjas, nes vienas lauke juk ne karys. Bendravimas su bendraminčiais skatina aktyviau veikti ir mane pačią: karantino metu su Ispanijoje gyvenančia pianiste per nuotolį įrašėme Balio Dvariono "Prie ežerėlio" ir šiuo vaizdo įrašu pasidalijome internete. Juk per karantiną žmonės turėjo labai daug laisvo laiko, tad pamanėme, kad tai labai tinkama proga skleisti lietuvišką muziką. Tai, kas yra lietuviška, juk ir daro mane autentišką. Galbūt žmonės ir į mano koncertus ateina todėl, kad esu savimi ir niekada neužmirštu savo tapatybės. Žinoma, mano asmenybę labai nugludino studijos, kelionės, skirtingų kultūrų pažinimas, tačiau nė vienas menininkas neturėtų pamiršti savo šaknų, nes tai daro jį išskirtinį.

Man labai pasisekė, kad mano mamytė yra profesionali smuikininkė. Sesė, kaip ir aš, pasuko tuo pačiu keliu, tėtis mokėjo groti fortepijonu ir akordeonu, seneliai turi absoliučią klausą.

– Ką užsienio šalių publika žino apie lietuvišką muziką ir kaip ją priima?

– Žino ne tiek jau ir daug. Daugelis stebisi, kad pasaulinio garso smuikininkas Jascha Heifetzas gimė Lietuvoje. Iš tiesų mes juk turime daugybę žymių iš Lietuvos kilusų menininkų, tačiau dauguma jų buvo žydiškos kilmės, tad pasaulis su Lietuva juos susieja retai, o sužinoję tikrąją kilmę, stebisi, kad tokia nedidelė šalis į pasaulį išleido tiek daug nuostabių meno atstovų. Vis dėlto aš manau, kad mes ir patys esame pernelyg kuklūs ir kartais nepakankamai savo tautiniais pranašumais žavimės ir dalijamės – pastebiu, kad save nuvertinti linkę net ir mano artimos aplinkos žmonės. Galbūt lietuviška muzika nėra taip tobulai harmoningai skambanti kaip L.van Beethoveno kūryba, tačiau vis tiek turime ją vertinti, žavėtis, ja tikėti ir padėti jai surasti savo klausytoją ne tik Lietuvoje.

– Kaip klasikinę muziką priima eilinis austras? Tikriausiai daug natūraliau nei eilinis lietuvis, nes Vienoje kūrė daug kompozitorių, gyvenusių skirtingais laikmečiais?

– Austrijoje klasikinė muzika išties yra labai natūralus dalykas. Tuo labai žaviuosi ir norėčiau, kad ir Lietuvoje daug kas pasikeistų – kad mes, klasikinės muzikos atlikėjai, sugebėtume sudominti daugiau klausytojų ir jie nebegalvotų, kad klasika skirta sklisti tik bažnyčiose ar išskirtinai puošniose susakralintose erdvėse. Austrijoje ji skamba visur – autobusuose, lėktuvuose. Kodėl negalime plačiau skleisti savo kompozitorių kūrybos ir mes? Viskas priklauso tik nuo požiūrio. Žinoma, Austrijai klasikos sklaida naudinga ir finansiškai, tai yra ir tam tikras verslo modelis, bet net ir tai priklauso nuo paprasto žmogaus santykio su ja. Jeigu eitume į mokyklas ir supažindintume vaikus su klasikine muzika artimiau, parodydami, kad ji nėra nuobodi, niekas ir nebesakytų, kad populiariosios muzikos klausyti daug smagiau, nes taip atrodo tik todėl, kad pastaroji kur kas labiau pažįstama, artima, nuo pat mažumės yra visuomet šalia. Jeigu klasikinės muzikos sklaida būtų aktyvesnė, situacija pasikeistų iš esmės. Vienoje kone kas trečias žmogus yra bandęs groti kokiu nors klasikiniu instrumentu arba bent jau vaikystėje su juo susipažino artimiau, vaikai klasėmis su mokytojais eina į edukacinius klasikinės muzikos koncertus. Labai svarbu sugebėti prisitaikyti prie publikos, ją sudominti ir motyvuoti – ieškant galimybių, jų visuomet atsiras.

– Esate iš muzikantų šeimos – aplinkos, kurioje klasikinė muzika yra įprasta. Pranašumas tai ar trūkumas?

– Man labai pasisekė, kad mano mamytė yra profesionali smuikininkė. Sesė, kaip ir aš, pasuko tuo pačiu keliu, tėtis mokėjo groti fortepijonu ir akordeonu, seneliai turi absoliučią klausą. Nuo pat mažumės girdėjau aukščiausio lygio klasikinę muziką, ji man visuomet buvo labai natūralus dalykas. Puikiai pamenu, kaip, būdama dar visai mažytė, eidavau į koncertus ir kaip mane žavėdavo įvairūs solistai, ir kaip pati svajodavau, kad pati išgyvensiu tą nuostabų jausmą ant scenos, atlikdama tuos pačius kūrinius. Aš turiu labai stiprų empatijos jausmą – jeigu esu koncerte, labai įsijaučiu į atlikėjo pasakojamą istoriją. Tačiau nuo mažumės supusi muzikinė aplinka turi ir nedidelių trūkumų – susikuria lūkesčiai, kurie natūraliai daro spaudimą. Vis dėlto stengiausi niekada nepamiršti, kodėl aš groju: ar todėl, kad laukiu kitų komentarų, ar myliu muziką ir pati pasirinkau šį gyvenimo kelią. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad nejaučiau ir spaudimo kūrinius atlikti tik geriausiai, o kur dar nuolatinė tobulumo, kuris egzistuoja tik subjektyvioje mūsų pasąmonės erdvėje, siekiamybė. Iš kitos pusės, visi esame žmonės – net ir aukščiausio lygio muzikantams, kurie į sceną eina kas antrą dieną, nutinka visko, juk tą patį koncertą atlieka esant skirtingoms sąlygoms. Nuslydimo momentas yra labai žmogiškas, su tuo turime susitaikyti ir tai priimti. Žinoma, į pasiruošimą koncertams, kaip ir kiti profesionalūs muzikantai, investuoju labai daug, bet stengdamasi maksimaliai atskleisti kūrinio mintį, mokausi laikytis požiūrio, kad tobulybė slypi netobulume. Atlikdama kūrinį ant scenos, stengiuosi kūrinio atlikimo metu nebūti kritiška, nes tuomet jau privalu įsijausti į istoriją ir ją perteikti kitiems, o galvojimas apie tai, ką galėjai padaryti geriau, padeda tik po koncerto. Tačiau kiekvienas muzikantas turi nuolatos tobulintis, taisyti klaidas ir kūrinį atlikti kiek įmanoma geriau.

– Kuo patrauklus, įdomus ir sunkus profesionalaus muzikanto gyvenimas?

– Jis įdomus tuo, kad niekada nenustoji mokytis. Mano profesorė mėgdavo sakyti, kad smuikininkas, net ir būdamas pensijoje, atras vis kažką naujo. O žmonės, kurie nuolatos mokosi, niekada nesensta. Žinoma, susiduriu ir su monotonija, nes praktikavimasis kiekvieną mielą dieną yra tarsi sportas – ne tik protinis, bet ir fizinis, bet net ir joje nuolatos sutinku naujų asmenybių, kurie nori drauge kurti, su kuriais įdomu bendradarbiauti. Žavi mane ir tai, kad ši profesija leidžia daug keliauti – turiu galimybę susipažinti su skirtingomis šalimis ir kultūromis. Man labai artima kamerinė muzika, tad labai džiaugiuosi koncertuodama su kitais menininkais, tai labai skatina augti ir tobulėti. Nemėgstu stagnacijos – jeigu toks jausmas manyje atsiranda, suprantu, kad reikia kažką daryti: ieškoti naujų galimybių, naujų požiūrio taškų. Bet muzikanto profesija reikalauja ir labai daug asmeninio atsidavimo, tai nėra labai lengva.

– Muzikantai mėgsta sakyti, kad muzika – tai ne profesija, o gyvenimo būdas. Kaip jūs manote – pokštas tai ar realybė?

Labai myliu ne tik muziką, bet ir žmonės – man gera koncertuoti, bendrauti, dalytis muzikavimu su kitais.

– Aš savo profesiją matau kaip tam tikrą misiją atverti žmonių širdis. Galbūt nesu pernelyg patogus žmogus, nes mėgstu gvildenti filosofiškas ar gyvenimiškas temas. Bet ir dauguma žymių kompozitorių nebuvo patogūs, o jų muzika žmonių širdis ir virpina būtent todėl, kad joje nagrinėjamos sudėtingos temos: gyvenimo ir egzistavimo prasmė. Yra labai daug smuikininkų, kurie pagroja, padeda smuiką į futliarą ir viskas, bet tikras menininkas yra tas, kuris nuolatos galvoja, kelia klausimus ir ieško atsakymų į juos. Kita vertus, tam, kuris atitinka tokią sampratą, labai sunku atskirti gyvenimą nuo darbo. Man taip pat. Pandemijos akivaizdoje supratau, kad be muzikos gyventi negalėčiau, nes ji yra labai didelė mano gyvenimo dalis – net ir laisvalaikiu mėgstu diskutuoti apie muziką, kompozitorius, jų gyvenimą. Iškilios asmenybės mane įkvepia ieškoti savęs. Kaip mėgsta sakyti mano profesorius, tobulumo ieškojimas yra nuostabus dalykas, tačiau turime nepamiršti ir būti savimi – kiekvienam muzikantui labai svarbu rasti savo muzikinį balsą, nes tik tuomet jo įdomu klausytis.

– O kas atveria žmonių širdis? Tikriausiai ne pati muzika savaime, o atlikėjo ir klausytojo ryšys?

– Manau, kad kuo labiau įsigilini į kūrinį pats, tuo geriau istoriją perteikti klausytojui. Gyvenime buvo ir tokių patirčių, kai, stipriai įsijautusi į muzikinę emociją, pati nubraukiau ašarą. Labai myliu ne tik muziką, bet ir žmonės – man gera koncertuoti, bendrauti, dalytis muzikavimu su kitais. Deja, muzikanto specialybė turi vieną didelį trūkumą – daug laiko tenka praleisti užsidarius tarsi vienuoliui su savo mintimis, žiniomis, gilinantis ne tik į muzikos kūrinį, bet ir savo vidų, todėl labai svarbu ieškoti pusiausvyros tarp darbo vienumoje ir bendradarbiavimo, nes kitaip meno vartotojui bus labai sunku pažinti jo kūrybą. Per savo koncertinę patirtį atkreipiau dėmesį ir į tai, kad klausytojai dažnai žavisi ne tik mūsų atliekama muzika, bet ir asmenybe – nori tam tikra prasme su mumis susilieti, pažinti, sužinoti, kiek laiko investavome į kūrinio pasiruošimą, kas lėmė būtent tokį, o ne kitokį interpretacinį požiūrį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Jūrate

Jūrate portretas
Ačiū Ievai ir linkime daug sėkmės!
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių