Skiautinių technika galima sukurti viską, ko tik širdis geidžia

Įpusėjus rugsėjui į modernų "Šilo namų" kvartalą susirinkusios Kauno klubo "Skiaučių menas" moterys džiaugėsi, kad vėl gali būti kartu ir pasigėrėti viena kitos kūrybiniais atradimais. Jas sukvietė Danguolė Bingelienė, prieš kelerius metus su vyru įsigijusi čia butą ir jaukiose bendrijos patalpose jau antrąsyk suorganizavusi nagingųjų Kauno skiautininkių susitikimą.

"Bendrijos pirmininkas Antanas Pikčiūnas buvo labai malonus, leido mums čia rengti parodas, net pats nupirko bėgelius paveikslams iš skiaučių eksponuoti. "Šilo namų" bendrija vienija trylika daugiabučių. Ateityje šioje salytėje norėtume rengti edukacinius užsiėmimus moterims, vaikams", – entuziastingai kalbėjo renginio sumanytoja.

Dalijosi savo istorijomis

D.Bingelienė atviravo, kad silpnybę rankdarbiams paveldėjo iš tėvelio giminės, kurioje būta garsios siuvėjos. "Tetos nepažinojau, bet abi turbūt patirdavome tą patį jausmą, kai prisėsdavome prie siuvamosios mašinos. Vos tik ją įsijungiu ir pradedu siūti, be galo atsipalaiduoju..." – aiškino skiautinių klubo senbuvė, pagal profesiją – inžinierė-statybininkė. Prieš daugiau nei 20 metų išėjusi menininkės Laimos Kigaitės skiautinių pradžiamokslį, vėliau lankiusi Onutės Kujelienės mokymus, moteris prisipažįsta iš abiejų savo mokytojų išmokusi preciziškumo. "Dabar galiu siūti skiautinius naudodama įvairiausias technikas. Mėgstamiausia – japoniškoji šenilo, dar – kreizi..." – rodė parodoje savo darbo gėlę, sudarytą net iš 32 smulkiausių medžiagos skiautelių!

Tautodailininkė Regina Marcinkevičienė prisipažino, kad jos mama kaime buvo siuvėja. Tad ji, visai dar vaikas, padėdavo mamai kirpti ir siūti. "Medžiagų tais laikais nebuvo, reikėjo jų kažkaip prasimanyti. Siuvėjos tardavosi su klientėmis, kad už siuvimą šios paliktų medžiagų atraižų. Užtai ir siūdavome pačios sau visokiais ratais kvadratais, nes tekdavo iš tų mažų likučių visą drabužį sudaigstyti…" – juokėsi moteris, turinti siuvėjos-modeliuotojos diplomą. Savo laiku ji labai norėjo mokytis meno mokykloje. Deja, svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Tik jau gerokai vėliau, susipažinusi su dailininke Onutė Kujeliene, tuomete Kauno klubo "Skiaučių menas" vadove, gabi mokinė atrado savyje ne tik skiautininkės, bet ir tapytojos talentą.

Gražu: Regina Butkevičienė (dešinėje), vykdama į susitikimą, atsivežė ir savo kurtų papuošalų – lankelių, segių, koljė, kuriuos smalsiai matavosi "Šilo namų" bendrijos moterys.

Kita klubo narė Lilijana Aleksynienė iki O.Kujelienės kursų taip pat nelabai draugavo su adata. "Buvo laikas, kai turėjau slaugyti mamą. Paskui ji mirė, o man, kad būtų lengviau ištverti netektį, norėjosi save kažkur realizuoti. Taip pradėjau siūti skiautinius ir dabar šiame klube esu jau 22-us metus", – dalijosi savo istorija ji.

Dar viena klubo senbuvė Aldona Šukaitytė lietuvių kalbos mokytoja išdirbo 48-erius metus. Išėjusi į pensiją pedagogė susidomėjo skiautinių kursais, kurie jai atnešė savirealizacijos džiaugsmą ir daug naujų kūrybingų draugių – Kauno klubo "Skiaučių menas" narių.

Ko reikia norint pasiūti gražų skiautinį? Tikslumo, kantrybės, gerų akių ir stiprių nervų.

Dovanodamos patiria džiaugsmą

Skiautininkės pasakoja, kad viena "Šilo namų" bendruomenės gyventoja, panorėjusi likti inkognito, savo iniciatyva ir lėšomis išpuošė gyvenamojo namo prieigas gėlynais ir akmenų kompozicijomis. Tuomet klubo moterys nusprendė neatsilikti. "Tegul gėlės žydi ne tik prie namo, bet ir jo viduje!" – juokėsi architektė Gitana Šukaitytė, dabartinė Kauno klubo "Skiaučių menas" vadovė.

Moterys kalbėjo, kad savo rankdarbiais prisidurti prie pensijos ar algos nelabai pavyksta. "Jei lovatiesę siuvi keletą mėnesių ir žmogus paklausia, kokia būtų jos kaina, tai tiesiog liežuvis neapsiverčia pasakyti, kad jos vertė – kaip dviejų mėnesinių atlyginimų. O kur dar medžiagos?.." – liūdnai aiškino jos. Dažniausiai savo kūrybos dirbinius moterys dovanoja jau suaugusiems vaikams ar giminaičiams. Jie didžiausi ir objektyviausi gerbėjai, žinantys tikrąją šios kruopščios technikos darbų vertę ir kainą.

Moterys sakė, kad dovanodamos savo dirbinius tiems, kam jų labiausiai reikia, patiria daug gerų emocijų. Daugelis jų su džiaugsmu pamena 2005–2007 m. projektą, kai klubo narių sukurtos keturių dalių antklodėlės iškeliavo į Kauno klinikų Neonatologijos skyrių. Dovanos buvo skirtos neišnešiotų naujagimių inkubatoriams uždengti. Klubo narės planuoja pakartoti šią gražią akciją.

Kitas skiautininkių pasididžiavimas – kolektyvinis darbas, sudarytas iš 2 000 nesikartojančių kvadratėlių. Penkiasdešimties klubo "Skiaučių menas" dalyvių kūrinys 1999 m. buvo pripažintas didžiausiu Lietuvos skiautiniu ir įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą.

2011 m. klubo narių skiautiniais iliustruota Laimono Inio knyga "Lietuvos žemė", kurios pristatymas vyko Šveicarijoje.

Naujausi nagingų moterų darbai – "100 darbų Lietuvos šimtmečiui" ir skiautinių paveikslai, skirti Baltijos kelio 30-mečiui. "Kur mus pakviečia, ten ir dalyvaujame", – atviravo renginio organizatorė D.Bingelienė.

Kauno skiautininkės apgailestauja, kad neturi savo nuolatinių patalpų, kur galėtų vakarais susibėgti ir kurti drauge. Kiekviena dirba savo namuose. Kartais jos užsimano ir truputį pažaisti. Tarkim, sutaria trise kurti vieną bendrą darbą. Kiekviena pasiuva po nedidelę kūrinio dalelę. Tuomet darbais apsikeičia. Taip pamažu besikeisdamos jos užaugina atskiras detales iki vieno didelio bendro darbo.

"Toji idėja – ne mūsų. Ją pasiskolinome iš užsieniečių. Sykį buvome parodoje ir matėme kelis darbus, kuriuos tokiu pačiu principu užaugino moterys iš skirtingų šalių. Pasiuva savo gabalėlį – apsikeičia. Tuomet ir vėl siuva, ir vėl keičiasi. Patikėkit, labai įdomu laukti galutinio rezultato", – kalbėjo Vitalija Krivickienė, draugių pristatyta kaip Lietuvos laisvės gynėjo, vieno iš 1991 m. sausio 13-osios aukų Tito Masiulio mama. Moteris savo pirmuosius išgyvenimus po sūnaus žūties taip pat sudėjo į skiautinius.

Darbai reikalauja preciziškumo

Moterys atviravo, kad norint išmokti siūti skiautinius, visai nebūtina mokėti siūti rankomis ar siuvimo mašina. To galima išmokti ir kursuose. Dauguma pašnekovių šio meno pradmenis prieš kelis dešimtmečius įgijo būtent ten.

Ko reikia norint pasiūti gražų skiautinį? "Tikslumo, kantrybės, gerų akių ir stiprių nervų. Nes iš pradžių, kol išmoksti preciziškumo, tenka daug ardyti. Jei koks milimetras neatitinka, jau ir viskas – turi daryti iš naujo", – viena per kitą aiškino šio specifinio meno žinovės. Dirbdamos jos mėgsta klausytis radijo ar televizoriaus ir sako, kad kai akis atmušta, pašaliniai garsai netrukdo.

Šiuo metu klubui vadovaujanti G.Šukaitytė turi ambicingų planų kitiems metams, kai Kaunas taps Europos kultūros sostine. Moteris gyvena Gerovės skersgatvyje ir nori toje vietoje surengti vienos dienos skiautinių parodą tema "Lietuva – gerovės valstybė".

Skiautinio gamybos technologija nelengva. Jis siuvamas iš įvairaus dydžio ir geometrinių formų audinio skiaučių. Paprastai skiautinį sudaro trys audinio sluoksniai. Jie dedami vienas ant kito ir sudygsniuojami tarpusavyje. Viršutinis sluoksnis – pagrindinis, dekoratyvinis, susidedantis iš įvairių ornamentų, sujungtų iš mažų skiautelių, kurios skiriasi spalva, dydžiu ir forma. Vidurinis sluoksnis – šiltinamoji medžiaga, suteikianti skiautiniui putlumo, minkštumo. Apatinį sluoksnį sudaro patvaraus audinio pamušalas. Visi trys skiautinio sluoksniai gali būti sudygsniuojami labai įvairiai: neryškiai arba puošnaus rašto linijomis.

Dažniausiai iš skiaučių moterys kuria gamtos vaizdus. Naudoja įvairias technikas. Viena iš sudėtingesnių – šenilo. Tuomet dedami keli skirtingų medžiagų sluoksniai, siuvama įstrižai, o galiausiai per vidurį prakirpus ir pašukavus matyti tarsi aksomo imitacija.

Skiautininkės bene dažniausiai eksponuoja savo darbus Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, esančioje Radastų gatvėje. "Seniau viso ketvirtojo aukšto erdvės būdavo išpuoštos mūsų siuviniais", – pasakojo senjorės. Klubo narė L.Aleksynienė savo 80-mečio jubiliejui skirtą personalinę parodą surengė Parko bibliotekoje. O tautodailininkė R.Marcinkevičienė nuolat bibliotekose rengia ne tik savo skiautinių, bet ir tapybos darbų parodas, edukacijas.

 

Populiarūs: skiautininkių darbai ne sykį buvo eksponuoti Lietuvoje, taip pat tarptautiniuose skiautinių festivaliuose ir parodose užsienyje.

Iš skiaučių siuvama viskas

Tinkamiausia medžiaga skiautiniui siūti – medvilnė, bet rankdarbių mėgėjos naudoja įvairių tipų audinius, net ir greitai spūrantį šilką.

Paklaustos, kokių grožybių galima pasiūti iš įvairių medžiagos skiaučių, klubo moterys puola rodyti savo telefonų dėklus, rankines. Vardija, kiek lovatiesių ar pagalvėlių kuri yra pasiuvusi. Giriasi apklotais, kilimais, antklodėmis, pano, staltiesėmis ir staltiesėlėmis, žaislais, įvairiausiais buities daiktais, drabužiais, aksesuarais. Pasirodo, skiautinių technika galima sukurti viską, ko tik širdis geidžia, tik turėk kantrybės, medžiagų atraižų ir šiek tiek technologinių žinių.

V.Krivickienė pasakoja, kad sykį eidama krito ir susilaužė dešinę ranką. Kai ranka sugijo, kineziterapeutė liepė ją įdarbinti. Tuomet moteris sugalvojo siūti skiautinį iš šešiakampių formelių. Viską siuvo tik rankomis, taip išpildydama gydytojai duotą pažadą – nesveikąją ranką mankštinti. Kas buvo sunkiausia? "Tiksliai suleisti kampus. Jei milimetrą nukrypai – visas raštas į šoną nuėjo: reikia ardyti…" – aiškino senjorė, su atsidūsėjimu pripažindama, kad kuo toliau – tuo tų iššūkių daugiau. O didžiausias šiuo metu daugeliui vyresnio amžiaus moterų – įverti į adatą siūlą.

Kas senjorėms teikia įkvėpimo? "Kitą kartą užtenka pamatyti kokį spalvotą medžiagos gabalėlį. Nuo jo ir prasideda ieškojimas. Jei nerandi savo maišuose, eini pas draugę ir knisiesi jos atraižų lobynuose. Kartais iš mažos skiautelės gimsta didelio gražaus darbo idėja", – aiškina tautodailininkė R.Marcinkevičienė.

Moterys išsijuosusios gyrė savo klubo draugės Onutės Mockienės originalius ažūrinius darbus. Autorė kuklinosi ir sakė, kad ažūrinių menų idėją parsivežė iš gastrolių po Europą, o skiautinių liga susirgo iš neturėjimo ką veikti. "Auginau sūnų, turėjau laisvo laiko. Sykį eidama Laisvės alėja prie "Žinijos" draugijos pamačiau skelbimą, kad organizuojami dailininkės O.Kujelienės skiautinių kursai. Užėjau pažiūrėti ir susirgau ta liga."

Skiautiniai siuvami nuo seno

Regina Butkevičienė į klubo "Skiaučių menas" susitikimą atsivežė ir savo kurtų papuošalų – lankelių, segių, koljė. Ji pasakojo, kad moterys labai laukia kasmet vykstančių skiautinininkių suvažiavimų, kai į Vilnių (Smėlynę) susirenka daugybė skiautininkių iš visos Lietuvos su savo darbais. "Gaila, bet šįmet dėl pandemijos renginys nevyko. Labai jo trūko. Ten keisdavomės patirtimi, idėjomis, skiaučių gabaliukais", – kalbėjo Regina.

Skiautininkės su ilgesiu prisimena tuos laikus, kai kasmet net po keletą kartų vykdavo į keliones užsienyje. Danija, Vokietija, Lenkija, Norvegija, Nyderlandai, Prancūzija – tai vis šalys, kurias jos aplankė Lietuvos skiautininkių prezidentės Aldonos Tamonytės dėka. "Ji organizuodavo keliones. Aišku, važiuodavome už savo lėšas. Vykdavome į skiautinių parodas pasižiūrėti, kaip ten viskas daroma, pasisemti idėjų. Juk klubo veiklos pradžioje interneto ar kažkokių specifinių skiautinių žurnalų nebuvo. Grįžusios iš parodos puldavome ir kelionių įspūdžius susiūdavome į ilgiausius skiautinių kilimus. Įsivaizduokit, kad iš tų įspūdžių išeidavo gal 3–4 m ilgio takai", – viena per kitą dalijosi prisiminimais klubo senbuvės.

Lietuvoje skiautiniai siuvami jau ne vieną šimtmetį. Apie tai byloja ir įvairių etnografijos muziejų kolekcijos. Paklaustos, ar šiais laikais skiautinių menas populiarus, moterys teigia: "Pasigrožėti – taip, pirkti – nelabai. Dabar tiek daug visko yra. Be to, lietuvaitės labai nagingos – pačios viską moka." Pasak jų, kadaise Kaune, netoli Rotušės aikštės, buvo įkurta skiautinių suvenyrų parduotuvėlė. Jos idėja priklausė tuometei Kauno klubo "Skiaučių menas" vadovei O.Kujelienei. Tai buvo laikai, kai skiautinių rankdarbius, parduodamus joje, labai mielai pirkdavo į Lietuvą atvykę užsieniečiai, tad kartais skiautininkės gaudavo užsakymų pasiūti vieną ar kitą rankdarbį per vieną naktį.


Apie "Skiaučių meną"

Kauno klubas "Skiaučių menas" įsikūrė 1995 m. ir šiuo metu jungia penkiolika aktyviai kuriančių moterų.

Klubo narės turi net savo himną (autorė Regina Butkevičienė) ir herbą-emblemą, sukurtą Reginos Bagdonienės.

Per visą klubo gyvavimo laiką surengta virš 200 parodų.

Moterų darbai eksponuoti ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniuose skiautinių festivaliuose, parodose užsienyje.

2005-aisiais išleista knyga "Skiautinių ornamentai", skirta klubo dešimtmečiui paminėti (autorė Violeta Abromavičienė).



NAUJAUSI KOMENTARAI

O ką,

O ką, portretas
labai gražu. Šaunuolės bobutės. Jauni taip nesukuria kaip jos va padarė.Sėkmės.
VISI KOMENTARAI 1

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių