Jis – Kauno bienalės vadovaujamos "Kūrybiškos Europos" platformos "MagiC Carpets" ("Stebuklingi kilimai") dalyvis. Vizualinių menų kūrėjas pristatys interaktyvią papildytos realybės skulptūrą "Bičiulystė". Naujųjų technologijų darbą įkvėpė Ramybės parko istorija ir senovės lietuvių simbolika.

"Kauno dienai" K.Djurickovicius pasakojo apie bendradarbiavimą su vietos bendruomene, galingą simbolių kalbą bei meną, kuris naudingas visuomenei.

– "Istorijų festivaliui" kuriate interaktyvią papildytos realybės skulptūrą "Bičiulystė". Ji įkvėpta Ramybės parko istorijos ir senovės lietuvių simbolikos. Ką skulptūra mums papasakos?

– Visada stengiuosi kūrinį pateikti taip, kad žiūrovams nebūtinai reikėtų žinoti visą kontekstą. Man svarbus pirmasis įspūdis, vizualumas – kai darbu mėgaujamasi net ir neturint gilesnių žinių ar paaiškinimų. Todėl nenorėčiau leistis į smulkesnes detales. Manau, kad tuos, kurie mano darbo nesupras, vis tiek sudomins jo vizualinė dalis. O tada galbūt kils noras ir daugiau pasidomėti (šypsosi).

Savo kūriniuose be galo mėgstu pasakoti istorijas simbolių kalba.

– Esate "Kūrybiškos Europos" platformos "MagiC Carpets" ("Stebuklingi kilimai") dalyvis. Šis projektas sujungia menininkus su vietos bendruomenėmis. Tad į jūsų kūrybinį procesą taip pat įtrauktos ir vietos komandos. Tačiau ar nėra sudėtinga pasakoti tokio jums tolimo miesto – Kauno istoriją, kai pats esate kilęs iš visiškai kitokios aplinkos?

– Labai džiaugiuosi, kad prie kūrinio muzikinės dalies dirba kompozitorius Ignas Andriuškevičius. Paskutinis šio menininko projektas buvo šokio spektaklis KAUNAS ZOO. Šis darbas man paliko didžiulį įspūdį, todėl mūsų kolaboracija man be galo maloni. O techninę pagalbą teikia vyrukai iš "SneakyBox" virtualios erdvės studijos. Turėjome tikrai nemažai paruošiamųjų darbų, tačiau pagaliau perėjome prie gamybos etapo. Žinoma, dar teks nemažai paplušėti, kol kūrinys išvys dienos šviesą.

Ne tik Kauno projekte, bet ir kituose mano darbuose pagrindine tema tampa pasakojimas, istorija. Būtent ji pati savaime mane labiausiai domina. O visa kita lenkia mano gebėjimus – negaliu pasakoti miesto istorijos už jus, gyventojus. Tad tiesiog pristatau ją tam tikromis technikomis. Ramybės parkas yra be galo įdomus, o jo kontekstas itin jautrus. Todėl kurdamas stengiausi neliesti istorinių įvykių. Skulptūra tiesiog pasakoja apie žmogų ir jo vietą visuomenėje. Gyvenu Balkanų šalyje, tad žinau, kad istorija gali būti labai sudėtinga, kompleksiška, ir papasakota iš įvairių perspektyvų.

Todėl kartais geriau tiesiog viską apgalvoti, pamatyti iš paukščio skrydžio, neapsiribojant vienu variantu. Daugiau ar mažiau – tai pasakojimas apie draugystę, todėl darbas ir vadinasi "Bičiulystė". Šią idėją įkvėpė to paties pavadinimo M.K.Čiurlionio paveikslas. Jį išvydau, kai pirmą kartą atvykau į Kauną. Vasarą čia atlikau tyrimą, būtiną kūrybiniam darbui pradėti. Atvykęs taip pat perskaičiau nemažai knygų apie lietuvių ir kitų Baltijos šalių mitologiją bei simboliką. Savo kūriniuose be galo mėgstu pasakoti istorijas simbolių kalba. Įdomu tai, kad kiekvienas mūsų juos interpretuoja savaip.

– Kiek jums pačiam atrodo svarbus menininko bendravimas su vietos bendruomenėmis, kalbant apie meną apskritai?

– Manau, kad toks žingsnis menininkui nėra būtinas. Tačiau pats kurdamas beveik visada dirbu su bendruomenėmis. Tiesa, tokios formos nepasirenku, prie to priveda įvairios aplinkybės ir atsitiktinumai. Beje, sakyčiau, kad tik atsitiktinumas lėmė ir mano atvykimą į Kauną. Su projekto "MagiC Carpets" kuratore Neringa Stoškute susipažinau visai netikėtai – Serbijoje jai mane parekomendavo vietinis kuratorius. Vieną dieną man tiesiog paskambino Novi Sado – miesto, kuriame gyvenu, Menų akademijos atstovas. Jis paklausė, ar nenorėčiau savo darbų parodyti kuratorei iš Lietuvos. Tuo metu plušėjau prie vieno iš savo projektų, bet sutikau. Kitą dieną, man bedirbant Menų akademijoje, į studiją įžengė Neringa, lydima kitų kuratorių. Jai mano darbai paliko įspūdį, ir štai aš čia. Juokinga tai, kad projekto, kurio dalyviu tapau, pavadinimas "Stebuklingi kilimai". O tuo metu, kai sutikau Neringą, kaip tik dirbau prie skaitmeniniu būdu spausdintų didžiulių kilimų. Jie išties atrodė magiškai. Tad, pasinaudodamas proga, noriu padėkoti savo palydovei po Kauną, nuostabiajai kuratorei Neringai.

K. Djurickoviciaus asmeninio archyvo nuotr.

– Prieš metus pristatėte projektą "Puzzle Principle". Jį sudaro įvairios 3D būdu atspaustos figūrėlės, pritaikytos nematantiems žmonėms. Viena iš šių figūrų yra bažnyčia – svarbus Novi Sado miesto atributas. Ar galima teigti, kad tokiu būdu taip pat pasakojote miesto istoriją?

Kaip simboliai išgyvena ir vienas su kitu komunikuoja virtualioje erdvėje? Manau, kad pats pagoniškiausias dalykas šiandien yra skaitmeninio pasaulio sukūrimas.

– Taip, tikrai. Šis projektas – vienas iš tų, kuriuos kūriau kartu su miesto bendruomene. Jis skirtas žmonėms, kurie negali patirti juos supančios aplinkos taip, kaip kiti. Novi Sado silpnaregių ir aklųjų mokykla išplatino atvirą kvietimą menininkams, kurie norėtų kurti meną, prieinamą visiems. Jau kurį laiką mąsčiau apie 3D spausdinimo pritaikymą utilitariniams tikslams. Tad priėmiau šią galimybę ir nusprendžiau sukurti architektūrą, kurią aklieji galėtų pajusti. Projekte pristačiau modulinį 3D spausdinimo būdu sukurtą pagrindinės miesto bažnyčios modelį. Iš viso jį sudaro aštuoniolika dalių. Kiekvieną jų galima išimti, pajusti detalės tekstūrą, smulkius elementus. Kitaip sakant, tarsi pamatyti. Novi Sado Mergelės Marijos bažnyčia yra viena svarbiausių miesto kraštovaizdžio atributų. Tad tokiu būdu aklieji pagaliau galėjo įvertinti jos architektūrą. Taip jiems tarsi buvo papasakota dalis miesto istorijos.

Mažesnės modulinės figūrėlės sudarė antrąją projekto dalį. Novi Sado menų akademijoje jau kurį laiką vedu 3D skulptūros dirbtuvėles. Tačiau vietoje menkareikšmių užduočių nusprendžiau su savo studentais sukurti ką nors svarbaus. Tad mokiniai iš Milano Petrovičiaus neregių ir silpnaregių mokyklos mums sudarė sąrašą objektų, apie kuriuos norėtų išmokti. Dirbtuvėse sukūrėme surenkamųjų figūrų rinkinį. Kiekviena figūra buvo padalyta į tiek dalių, kiek tą objektą nusakantis žodis turi raidžių.

Pavyzdžiui, žodis "šuo" serbų kalboje turi tris raides. Tad šuns figūrėlė buvo padalyta į tris dalis, kurias galima sujungti ir liesti atskirai. Ant kiekvienos jų buvo atspausta po vieną raidę Brailio raštu. Tad šios figūrėlės pasitarnauja ne tik kaip juslinis objektas, bet ir pagelbsti mokantis skaityti. Lapkritį planuoju šias dirbtuves išplėsti, ir galiausiai sukaupti visą archyvą figūrėlių, kurias galima perskaityti Brailio raštu.

– Kaune gilinotės į senovės lietuvių simboliką. O štai savo darbe "Bogovnik" (2019) ieškojote ryšio tarp virtualios realybės ir pagonybės. Šiam tikslui naudojote slavų pagonių mitologiją. Senosios kultūros jūsų kūryboje užima didelę vietą?

– Tikrai taip. Kai atvykau į Lietuvą pirmą kartą, perskaičiau A.J.Greimo knygą "Apie dievus ir žmones". Mane be galo sudomino Lietuvos mitas ir jo skirtumai bei panašumai su Šiaurės Europos šalių ir slavų mitais. Vis dėlto mano kūryboje svarbiausias klausimas – kaip simboliai išgyvena ir vienas su kitu komunikuoja virtualioje erdvėje? Manau, kad pats pagoniškiausias dalykas šiandien yra skaitmeninio pasaulio sukūrimas. Juk tai – žmonių sukurta realybė, kuriai veikiant tarsi grįžtame atgal į pagonybę. Patys sau sukūrėme skaitmeninius dievus, kuriems meldžiamės ir aukojame aukas – savo laiką. Šiandieniame gyvenime išties randame daugybę senųjų mitų – pavyzdžiui, Narcizo. Taip savimi žavimės, kad nebematome nieko aplinkui. Kyla klausimų ir dėl vis tobulinamo dirbtinio intelekto. Niekas nežino, kaip tai paveiks mus ateityje.

Šis darbas man be galo svarbus, nes jį įgyvendinau kartu su savo draugu menininku Petaru Milicu.

Vis dėlto kūrinyje "Bičiulystė" religija nėra svarbiausia. Nebent žiūrovas mano, kad taip yra. Šį kūrinį kiekvienas gali skaityti savaip ir atrasti naujų interpretacijų. Aš tiesiog koncentruojuosi į simbolius, kurie išgyveno ganėtinai ilgai, bet vis dar jaudina žmones.

Kalbu vien apie antikinius simbolius, galima tiesiog pasivaikščioti po šiandienį miestą ir juos atrasti. Tai gali būti ir prekinių ženklų ar įmonių logotipai. Visi šie simboliai reprezentuoja idėjas, jausmus, ir, mums net nesuprantant, veikia mūsų pasąmonės lygmenį. Pastebėjau, kad vienas iš Lietuvoje dažniausiai naudojamų simbolių yra Gedimino stulpai. Jis yra itin gerbiamas, jam suteikiama daugybė svarbių reikšmių.

– Savo darbuose neretai naudojote ir muziką. Pernai pristatytame kūrinyje "Transmutacija" šachmatų lentą pavertėte muzikine notacija. Kaip kilo ši idėja?

– Šis darbas man be galo svarbus, nes jį įgyvendinau kartu su savo draugu menininku Petaru Milicu. Kūriniui parinkome keletą šachmatų partijų, sužaistų 1972 m. pasaulio čempionate. Muzikinei daliai nusprendėme panaudoti kompozitoriaus Gustavo Mahlerio kūrinį "Simfonija Nr. 5". Šachmatų ėjimus pavertėme muzikinėmis kompozicijomis, o muzikines kompozicijas – šachmatų ėjimais. Ant šachmatų lentos išties yra surašyti skaičiai ir raidės, tad jų kombinacijas galima transkribuoti į natas. Mums rūpėjo klausimas – kaip vieną specifinę kalbos sistemą galima užrašyti kita?

Laimio Steponavičiaus nuotr.

Muzika mano darbuose iš tiesų užima didelę vietą. Pavyzdžiui, kurdamas projektą "Bogovnik", bendradarbiavau su serbų kompozitoriumi Nikola Vetnić. Šiame darbe, kaip jau kalbėjome, ieškojau ryšio tarp virtualios relaybės ir pagonybės. N.Vetnić sukūrė muzikines kompozicijas kiekvienam pagonių dievui. O aš 3D būdu atspausdinau jų skulptūrėles.

– Gyvenate ir kuriate Novi Sade. Esate iš čia kilęs?

– Ne, esu kilęs iš mažesnės gyvenvietės. Į Novi Sadą, baigęs mokyklą, atvykau studijuoti. Tačiau Menų akademiją palikau po pirmo semestro, galvodamas, kad niekada čia negrįšiu. Vis dėlto vėliau studijas baigiau. Kai nesimokiau, savarankiškai kūriau 3D meną. Tokiu būdu įgijau patirties, kuri mane nuvedė ten, kur esu dabar. Manau, kad nedirbčiau virtualiosios realybės lauke, jei nebūčiau įgijęs žinių, kaip tai daryti pačiam.

Norint kurti šia technologija, reikia specifinių įgūdžių, arba galima bendradarbiauti su programuotojais, koderiais. Tačiau šiems technologijų asams kartais būna sunku paaiškinti savo idėjas. Juk jie – itin pragmatiški, ir gali nesuprasti nutrūktgalviškų menininko vizijų. O galiausiai ir pati idėja pranyksta komunikacijos procese, bebandant suprasti vieniems kitus. Todėl man pasisekė, kad įgijau reikiamų žinių. Kodėl išvis mečiau mokslus? Tikriausiai dar nebuvau gerai jiems subrendęs. Menų akademija suteikia visišką laisvę daryti tai, ką nori. Tačiau jei nežinai, ką tiksliai nori kurti, tik iššvaistysi laiką. Prarasi ketverius metus, ruošdamas projektus ir vykdydamas tyrimus, kurių iki galo nesupranti. Vis dėlto įgijęs patirties ir pasisėmęs idėjų, visai kitaip nusiteikęs vėl kibau į studijas.

– Kaip manote, ar lietuvių ir serbų kultūra turi daug sąsajų? Kas įdomaus šiuo metu vyksta jūsų šalies meno lauke?

– Nesu gerai susipažinęs su Lietuvos menu. Žinau tik tai, ką man sakė sutikti lietuviai menininkai ir kuratoriai. Tačiau manau, kad, žvelgiant iš kultūrinės perspektyvos, Lietuva kur kas labiau pažengusi ir turinti daugiau galimybių. Šiuo metu Serbijoje išgyvename nelengvą laikotarpį, kuris tęsiasi nuo pat 1990-ųjų.

Pažįstami lietuviai minėjo, kad Lietuva 10-ajame dešimtmetyje susidūrė su tokiomis pačiomis problemomis, kurias dabar sprendžiame mes. Kalbant apie serbų menininkus, be galo džiaugiuosi drąsia jaunąja karta. Mažiau norėčiau kalbėti apie populiariuosius menininkus, nes man artimiausia mano draugų kūryba. Nemažai mano bičiulių taip pat yra menininkai, stebinantys įdomiausiomis idėjomis. Įspūdingus darbus kuria ir mano mergina. Ji, priešingai negu aš, dirba ne skaitmeniniame, bet fiziniame lauke. Užsiima neįprastais medžio drožybos darbais, kuria didelio formato tapybos kūrinius.