Šiuolaikinio cirko artistas D. Kunsmanas: svarbiausia daryti tai, dėl ko dega akys

Šiuolaikinio cirko artistas Džiugas Kunsmanas kol kas yra vienintelis lietuvis, baigęs FLIC cirko mokyklą Italijoje, pas vieną geriausių cirko režisierių Roberto Magro. Ilgą laiką save šokio, teatro, kapueiros, akrobatikos ir galiausiai šiuolaikinio cirko srityse išbandęs menininkas sako, kad dabar jam svarbiausia ne etiketės ir pavadinimai, o daryti tai, dėl ko dega akys. Apie tai – 20 menininko apie.

.apie etiketes

„Man labai sunku pasakyti, kas aš esu – aktorius, šokėjas ar cirko artistas, todėl nustojau tai daryti. Nematau to prasmės. Tiesiog stengiuosi atsidurti ten, kur man įdomu, ir daryti viską, ką galiu, kad mano darbas kuo geriau pavyktų. Visos etiketės dažniausiai reikalingos tiems, kurie mane žiūri ir kritikuoja, arba įgyvendinant projektus. Nors ir esu cirko artistas, kartais tenka daryti ir kitokius darbus. Pavyzdžiui, šiuo metu Linksmakalnyje esu renginio režisierius ir rengiu visą renginio struktūrą.“

.apie Linksmakalnį

„Linksmakalnio labai įdomi istorija, mes praėjusiais metais su artistais iš užsienio buvome ten nuvykę ir sukūrėme įdomų bei prasmingą projektą. Dabar tą veiklą stengiuosi tęsti aš, nes kiti dėl situacijos pasaulyje neturi galimybės prisijungti. Kuriu su vietine bendruomene, visą vasarą vyko užsiėmimai su ten gyvenančiais vaikais, kurio rezultatas – šiuolaikinio cirko vakaras.“

.apie cirko mokyklą

„Jau kurį laiką, trejus ar ketverius metus, dirbu su vaikais ir dėstau tai vienoje, tai kitoje mokykloje. Spalio mėnesį Kaune planuojame atidaryti šiuolaikinio cirko mokyklą jaunimui. Tai turėtų būti nuolatinė vieta, prie kurios veiklos prisijungčiau bent metams ar dvejiems. Būdamas vaikas pats būčiau labai norėjęs lankyti tokią mokyklą. Atsimenu, kai susitikome su kolega Kęstu Matusevičiumi, jau buvau įpusėjęs vaidybos studijas, tačiau žinojau, kad cirkas mane labai traukia, tik tuo metu atrodė, kad visa tai yra neįmanoma. Aš įsivaizdavau, kad turi būti gimęs cirko artistų šeimoje ir užaugęs su cirko tradicijomis. Mes abu labai liūdėjome, kad nėra mokyklų, kur būtų galima to mokytis. Bet, pasirodo, yra (juokiasi). Reikia tik labai tuo domėtis, ieškoti ir reikia būti pasiruošusiam. Kadangi nemažai šalių turi senas cirko tradicijas, daugelį pasirodymų gali pamatyti tiesiog gatvėje, tai yra labai įprasta. Taip pat veikia mokyklos, panašios į mūsų muzikos mokyklas, kur po pamokų gali ne pianinu groti, bet žongliruoti ar užsiimti akrobatikos elementais.“

.apie savamoksliškumą

„Mano daugelis veiklų buvo ar yra fizinės: šokis, kapueiros kovos menas, cirkas, akrobatika. Pastarąją mokiausi tiesiog žiūrėdamas vaizdo įrašus jutube ir paskui eidamas bei pats bandydamas viską atkartoti praktiškai. Susirasdavau bendraminčių, kurie tai daro. Pradėjęs lankyti cirko mokyklą susipažįsti su realiais pagrindais ir supranti, ką darei ne taip. Bet iš pat pradžių, mano manymu, labai vertinga mokytis pačiam. Man atrodo, kad tai duoda daug daugiau, geresnį supratimą apie tai, ką darai. Susidomėjimas, kurio vedamas imiesi veiksmų, būna realus, o ne primestas: juk mokydamasis savarankiškai turi daug analizuoti ir suprasti. Mokantis cirko mokykloje nutinka tokia tarsi vagystė – tau įbruka visą informaciją, tu padarai, bet nežinai ką ir kodėl (juokiasi).“

.apie Italiją

„Labai sunku papasakoti apie tokią didžiulę patirtį. Išvykimas į Italiją buvo labai drąsus ir rizikingas žingsnis, stipriai pakeitęs mano gyvenimą. Sprendimas – išvažiuoti ar ne, kurį priėmiau per vieną vakarą, reiškė labai daug ne tik man, bet ir daugeliui mane supančių žmonių. Šis posūkis buvo labai netikėtas: man reikėjo labai greitai viską susiorganizuoti ir išvykti. Laimei, turėjau kelis draugus, su kuriais susipažinau vasarą prieš tai, galėjau pas juos apsistoti, ir net nemokėdamas kalbos išvažiavau. Visą laiką galvojau, kad man pavyks. Tiesa, nežinojau, kaip (juokiasi). Atsimenu, kai pirmą dieną nuėjau į mokyklą, prie mokyklos durų sutikau direktorių, dar vieną mokytoją, ir jie abu nekalbėjo angliškai. Jie nufotografavo mane ir nusiuntė nuotrauką pažįstamiems, džiaugdamiesi, kad aš, pirmasis lietuvis jų mokykloje, jau atvažiavau (juokiasi). Pusę metų mokiausi šalyje, kur mažai kas kalba angliškai, kur neturėjome bendros kalbos, nes visos pamokos vyko itališkai. Tiesa, buvo keli mokytojai, kurie padėjo šiek tiek adaptuotis, buvo kurso draugų, atvykusių iš įvairiausių pasaulio šalių: Čilės, Urugvajaus, Prancūzijos, Belgijos ir daugelio kitų. Tas derinys man turbūt daugiausia ir davė. Teko atsakyti pačiam už save, gyventi svetimoje šalyje, kur niekas tavęs nežino, kur nelabai kam esi svarbus. Tačiau tuo pat metu žinojau, kad dalijuosi lygiai tokia pačia situacija kartu su kitais. Ir anksčiau per daug neskirsčiau žmonių pagal tautybes, kultūrą, o būnant Italijoje tas skirstymas absoliučiai dingo. Tai turbūt ir buvo didžiausia dovana man. Ir, žinoma, kalba: būdamas ten išmokau italų, šiek tiek ispanų ir prancūzų.“

.apie laisvę

„Cirko kalba man nebuvo labai pažįstama, aš ją matydavau labiau iš šalies, artimiau susidurdavau tik kūrybinių dirbtuvių metu, tačiau iki studijų Italijoje man niekada neteko kurti cirko spektaklių ar pasirodymų. Italijoje akis į akį susidūriau su tikra cirko kultūra. Labai įdomu pamatyti, kaip kiekvienoje šalyje cirkas skiriasi ir yra vertinamas. Aš pats po pamokų eidavau į gatves ir darydavau mažus pasirodymus, iš kurių uždirbdavau ir gyvenau. Tai labai įsimintina patirtis. Šiuolaikinio cirko pasirodymai gali vykti ir palapinėje, gali – scenoje ar gatvėje, visur. Tada ateina suvokimas, kad viskas gali būti visaip ir nukrenta kažkokios etiketės ar skirstymai, apsibrėžimas, kas esi, ir atsiranda laisvė.“

.apie išlepintą žiūrovą

„Italija turi labai gilias cirko tradicijas. Šiuolaikinis cirkas gyvuoja gatvėse, aktyviai plėtojamas gatvės menas. Praeiviai, kai pamato įdomiau apsirengusius žmones, jau žino, kaip reaguoti, žino, kad galima kažko laukti, jie moka tikėtis. Lietuvoje pasakęs, kad bus šiuolaikinio cirko pasirodymas, dar ne visada žinai, kokios reakcijos sulauksi. Juo labiau kad dabar mus gana daug lepina. Nors Lietuvoje yra tik keli šiuolaikinio cirko festivaliai, bet jie atveža pasirodymus iš visur, programa – labai įvairi ir gali pamatyti visko labai daug. Kol Lietuvoje mes patys šiuolaikinio cirko turime labai nedaug, tik trupinėlius, nelabai aišku, kas yra mūsų. Prancūzijoje cirkas dar kitaip atrodo, ten labiau kalbama apie poeziją. Kadangi toje šalyje į patį meną žiūrima kitaip ir jo svarba didžiulė, tai cirko pasirodymai irgi yra tam tikro lygio. Aš, kaip cirko artistas, žinau, kad, būdamas Lietuvoje, niekada nedarysiu dalykų, kuriuos, pavyzdžiui, galėčiau daryti Prancūzijoje. Tiesiog tam nėra galimybių. Tačiau mes turime kitų dalykų.“

.apie sugadintą žiūrovą

„Esu labai sugadintas žiūrovas (juokiasi). Mano paties kūryba kinta etapais pagal tai, ką išgyvenu, todėl ir kitų darbus dažniausiai vertinu pagal tai. Žinoma, yra meistriškumo, techninio atlikimo, buvimo scenoje lygis, kurį pirmiausia turiu įvertinti, ir tai dažniausiai gali matyti jau po pirmų 10 sekundžių. O paskui žiūriu, apie ką žmonės kalba, kaip jie mąsto. Tai man yra tiesiog tam tikra bendravimo išraiška.“

.apie žinutę

„Šiuolaikinis cirkas nebūtinai turi siųsti žinutę. Dažniausiai jis turi temą, yra skirtas arba pradėtas kurti jau turint kažkokią viziją galvoje, bet gali būti visai abstraktus ir kartais nebūtina nieko suprasti, užtenka visą pasirodymą stebėti kaip paveikslą. Jis nebūtinai turi ką nors perduoti, užtenka, kad suteiktų jausmą, perduotų emociją, grąžintų į kažkokius prisiminimus. Paprastai žmogus, eidamas į cirką, nesitiki, kad reikės labai daug analizuoti. Taip yra dėl to, kad cirkas yra labai fizinis menas ir nors jis turi žinučių, kurios gali būti labai stiprios ir ilgai tirtos, bet kadangi jos pateikiamos dažniausiai fiziškai ar vizualiai, žiūrovas šiek tiek kitaip gali perskaityti informaciją ir ji susigeria natūraliai.“

.apie karantiną

„Karantinas buvo labai sunkus. Daugelis sako, kad šis laikotarpis jiems davė daug naudos, ir aš matau, kad žmonės iš to pasiėmė daug gero. Kai kuriems nepasikeitė visiškai niekas, tačiau tiems, kurie dirba su scenos menu, tai buvo labai sunkus laikotarpis: daug kas neteko darbo, lygiai taip pat ir aš. Grįžau į Lietuvą likus vos kelioms dienoms iki karantino pradžios. Prieš tai labai stipriai rizikavau ir daug investavau į tai, kad galėčiau dirbti ir tobulėti, gilinti porinės akrobatikos (ang. hand to hand) žinias, kur reikia dirbti su partneriu, kuris irgi turi būti tam pasiruošęs. Planavome dirbti su viena itale, buvome numatę, kaip skirstysimės projektus ir mėginsime rasti laiko skraidyti po skirtingas šalis bent metus į priekį. Buvo labai sudėtinga suvokti, kaip visa tai turėtų realizuotis (juokiasi). Bet kadangi viskas sustojo, festivaliai buvo atšaukti, finansavimas nutrūko ir keliai užsidarė, teko galvoti apie kitus dalykus. Man pasisekė, kad aš dirbu ne vienoje srityje ir darau daug skirtingų dalykų, todėl grįžęs čia sutikau nuostabiai mąstančių žmonių. Ir nors viskas buvo labai juoda, iš tos tamsos atsirado šviesulių, kurie, sužinoję, kad esu Lietuvoje, pakvietė kartu kurti ir padaryti daug gražių dalykų.“

.apie ryšį

„Tarpusavio ryšys su partneriu yra tikrai labai svarbus. Kuriant savo darbus yra labai svarbu, kad turėtum laisvę išsakyti viską, ką nori, kad neteistum nei savęs, nei kito, ir kad partneris jaustųsi taip pat. Tai dvigubas darbas: dirbi ir techniškai, bet kartu lavini ryšį su kartu kuriančiais žmonėmis, ir tai yra labai žmogiška. Viskas vyksta labai natūraliai: su vienu žmogumi chemija suveikia, su kitu – ne ir turbūt tam nėra paaiškinimo. Tarpusavio supratimas man labai svarbus ir į tai labai atkreipiu dėmesį prieš pradėdamas su kuo nors dirbti. Tikrai nėra taip, kad renkuosi pagal artisto kietumą (juokiasi). Pirmiausia reikia susibendrauti, o tada ir jo įgūdžiai nebūna tokie svarbūs. Mano spektakliai irgi yra labiau apie žmogišką ryšį negu apie kažkokius supergebėjimus.“

.apie pasitikėjimą

„Mane stebina, kaip atsiranda žmonių pasitikėjimas. Visai neseniai Vilniuje kūrėme spektaklį, kurį rodėme Lukiškių aikštėje. Komandoje buvo viena šokėja, ir mane labai nustebino, kaip greitai ji įprato lipti ant pečių, nors niekada anksčiau gyvenime nebuvo to dariusi, ypač dar ir dėl to, kad mūsų scena nebuvo nuolatinė ir ją buvo labai sunku subalansuoti. Bet kažkaip tas pasitikėjimas gimsta. Jį, man atrodo, sudaro įdirbis ir kažkas natūralaus, ko negali paaiškinti: arba jis yra, arba ne.“

.apie gatvę

„Lauke yra kitoks santykis su žiūrovu. Lyginant su teatro scena nebėra požiūrio – ateikite pažiūrėti į mane, nes aš darau kažką labai svarbaus. Pasirodymas gatvėje tarsi sako – susirinkite, aš jums šį tą duosiu, aš noriu kai kuo su jumis pasidalyti. Ir tai, kad kuri būtent žmonėms, labai juos pritraukia.

.apie užsikrėtimą emocijomis

„Man visada yra patogiau, kai mane stebi daug žiūrovų, nes tada jie labai susijungia tarpusavyje ir lengviau užsikrečia emocijomis. Man, kaip artistui, būna labai aišku, kas vyksta ir kaip auditorija reaguoja.  Jeigu, pavyzdžiui, vienas pradeda juoktis, dažniausiai pradeda juoktis daugiau kaip pusė. Tas susivienijimas yra labai užkrečiamas.“

.apie bendruomenes

„Skirtumo vaidinti cirke ar spektaklyje nejausčiau gal tuo atveju, jei būčiau vienas. Man daug patogiau judėti fiziškai, negu pasakyti didelius tekstus. Kitas dalykas, kad tiek teatras, šokis ar cirkas turi šiek tiek atskiras savo bendruomenes. Jie dalijasi tam tikrais panašumais, bet bendruomenės yra absoliučiai skirtingos ir jos skirtingai veikia. Taip pat žiūrovai, eidami į teatrą, šokį arba šiuolaikinį cirką, jau yra kažkaip nusiteikę. Teatras nuteikia vienaip, šokis – kitaip, o cirkas – dar kitaip. Dėl to kartais ir sakau, kad aš nerūšiuoju, nes pats žiūrovas turi laisvę rinktis, kam priskirti pasirodymą: cirkui, šokiui ar dar kažkam.“

.apie galimybių ribas

„Kai stojau į cirko mokyklą, norėjau būti skraiduoliu – tuo žmogumi, kuris lipa ant pečių ir būna viršuje. Tačiau man pasakė, kad esu tiesiog per didelis ir mane kelti galėtų nebent vikingai. Buvo daug merginų, norėjusių dirbti su manimi. Taigi dvejus metus aš buvau tas, kuris kelia svorius. Man nuolat skaudėjo rankas. Nepadėjo ir tai, kad vaizduotėje aš buvau tas, kurį kelia. Buvo labai sunku susitaikyti, kad būsiu tas, kuris kels. Sportuoti pradėjau palyginti vėlai, mokykloje taip pat nebuvau labai aktyvus, todėl buvau įsitikinęs, kad nesu stiprus ir labai abejojau savimi. Tačiau nuostabūs mokytojai absoliučiai pakeitė mano mąstymą. Kartą su kurso draugais nuėjome pas vieną dėstytoją ir jis liepė mums užlipti ant svarstyklių. Buvau aš ir mano kolega prancūzas. Jis už mane svėrė keliais kilogramais daugiau. Dėstytojas liepė prancūzui lipti man ant pečių. Pagalvojau, kas čia bus (juokiasi). Mes pripratę, paprastai šiek tiek sunku, o dabar dėstytojas pasakė, kad, kol tas vaikinas stovi man ant pečių, aš turiu daryti pritūpimus. Tada prisijungė dar viena mergina iš Čilės, kuri man irgi užlipo ant pečių. Galiausiai mes darėme figūrą, kuri lietuviškai vadinasi „trijų žmonių aukštis“: ant manęs stovėjo du žmonės, jie laikė vienas kitą ant rankų, o aš dariau pritūpimus. Taigi man, kuris įsivaizdavo, kad galiu stovėti tik viršuje, teko laikyti daugiau nei 140 kg sudėtingą kompoziciją. Supratau, kad, žiūrėdami į savo kūną ir jį vertindami, mes labai klystame. Mūsų kūnas puikiai geba adaptuotis prie to, ką veikiame, kaip mąstome ir kaip žiūrime į pasaulį. Kūnas su mumis labai daug kalba ir labai greitai keičiasi, priklausomai nuo to, kam mes skiriame savo dėmesį. Reikia mokytis jo klausyti.“

.apie Šiuolaikinio cirko asociaciją

„Kadangi Lietuvoje cirko profesionalų nėra daug (mažiau nei dešimt), Šiuolaikinio cirko asociacija yra galimybė visiems susiburti ir žiūrėti, kaip kas mąsto, dalytis patirtimis. To man grįžus į Lietuvą labiausiai ir trūko. Kol kas Lietuvoje šiuolaikinio cirko bendruomenė labai maža ir Šiuolaikinio cirko asociacija yra tarsi nedidelis išsigelbėjimas, kur mes kartu organizuojame veiklas ir tam tikrus projektus. Žinoma, tai kol kas pavyksta padaryti tik kartą ar du per metus, nes mums labai sunku susitikti. Nemaža dalis atlikėjų yra užsienyje, aš irgi paprastai būdavau tas, kuris grįžta tik kartais. Bet dabar nemaža dalis artistų grįžo į Lietuvą ir man atrodo, kad bendros kūrybos ir dalijimosi bus daugiau.“

.apie šiuolaikinį lietuvišką cirką

„Nelabai norėčiau diktuoti, kaip šiuolaikinis lietuviškas cirkas turėtų atrodyti, nenorėčiau kelti jam kažkokių reikalavimų ar labai didelių lūkesčių. Man atrodo, kad jis savaime po truputį ropoja, ir manau, kad čia slypi jo grožis: tie pirmi žingsniai ir nežinomybė, kur tai nuves. Labai keičiasi ir žmonės, kurie dirba šioje srityje, draugai, kurie tuo užsiima. Jie kasmet daro vis kitokius dalykus ir vis kitaip mąsto.“

.apie tradicinį cirką

„Kažkodėl ilgą laiką tvyrojo nusistatymas, kad tradicinis ir šiuolaikinis cirkas yra du labai skirtingi dalykai. Atrodė, kad šiuolaikinis cirkas kovoja, kad pasirodymuose nedalyvauja gyvūnai ir pan. Tačiau yra ir šiuolaikinio cirko pasirodymų, kuriuose dalyvauja gyvūnai. Galbūt tai daroma kitais būdais nei tradiciniame cirke, spektakliai šiek tiek kitaip kuriami, bendruomenė yra kitokia, bet vis tiek tai yra menas, kurio pagrindai lygiai tokie patys kaip tradiciniame cirke. Juk akrobatika cirke egzistuoja jau kelis tūkstančius metų. Šiuolaikinis cirkas tiesiog kažkuriuo metu atsiskyrė, pasikeitė keli mąstymo, požiūrio kampai. Tiek vienas, tiek kitas cirkas kalba apie tą patį, tik kitaip. Šiuolaikinis cirkas yra meno šaka, kuri žvelgia ir į teatrą, ir į šokį ar tradicinį cirką, bet žvelgia kitaip, ieško kitokių formų ir kitokio priėjimo.“

.apie tai, kas svarbiausia

„Būdamas šiuolaikinio cirko pasirodyme, jauti, kad esi įtrauktas, nors ir netiesiogiai, į tai, kas vyksta scenoje, jaučiamas betarpiškas priėjimas prie artisto. Svarbiausia cirke – tiek tradiciniame, tiek šiuolaikiniame – bendravimas. Tai menas, kuris siekia užmegzti dialogą tarp atlikėjo ir žiūrovo. Nebūtina, kad tas spektaklis būtų interaktyvus, bet jauti, kad jis suburia žmones. Šis jausmas man ir yra svarbiausias.“



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių