Pereiti į pagrindinį turinį

R. Wilsono „Dorianas“: tapti savo paties šešėliu

Vienas žymiausių pasaulyje teatro režisierių amerikietis Robertas Wilsonas Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT), pristatęs tarptautinę premjerą „Dorianas“, privertė pasijusti taip, lyg spektaklį stebėtum Niujorke. Tai, ko gero, pati didžiausia projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dovana Kaunui ir visai šaliai. Galimybė niekur nevykstant prisiliesti prie visai kitokio teatro kalbos ir kultūros.

Turinys

Spektaklis – sąmoningas sapnas

R.Wilsono vardas pasaulyje tapo plačiai minimas XX a. aštuntame dešimtmetyje, kai jis pristatė pirmuosius spektaklius, kuriuose susijungė šokis, performanso menas, vaizduojamasis menas, muzika.

Architektūros ir tapybos studijas baigusiam režisieriui įprastas teatras atrodė nuobodus ir nesuprantamas, todėl jis ėmėsi scenoje kalbėti vaizdų, judesių ir garsų kalba. Jo spektakliuose paprastai nėra įprastų dialogų, konfliktų, tiesioginių realybės atspindžių – galima išvysti į sapnus panašų pasaulį, kuriame veikia keistai atrodančios ir judančios figūros, apšvietimu sukuriama daugiasluoksnė erdvė, scena suskaidoma į kelias ar daugiau veiksmo linijų, taip sugriaunant veiksmo vientisumą.

Dorianai vienu metu scenoje tiesiogiai nesusitinka, vieno emocinė būsena keičia kitą.

Kūrėjas skiria daug laiko spektakliams ir kelia aukštus reikalavimus aktoriams ir kitiems kūrėjams, kad būtų puikus galutinis rezultatas:   scenoje viskas kruopščiai apgalvota ir tikslu. Niujorko valstijoje režisierius yra įsteigęs tarpdisciplininę menų ir mokslo laboratoriją „Watermill Center“, kurioje kūrybinius eksperimentus atlieka talentingiausi menininkai iš viso pasaulio.

R.Wilsono kūryba dar vadinama postantropocentriniu teatru: žmogus čia virsta bendro sceninio peizažo dalimi, jis yra ne valdantis pasaulį, o  jo dalis. Aktorių veidus dažnai dengia teatrališkas baltai juodas grimas. Spektakliuose konfliktus keičia veikėjų būsenų perteikimas. Į šį personažų virsmo procesą įsiveržia mitologiniai įvaizdžiai, prisiminimai, gamtos fragmentai.

Tokie spektakliai leidžia į žmogų pažvelgti kaip į nežmogiškos prigimties jėgų valdomą būtybę. Ne veltui kiekvienas R.Wilsono spektaklis – paveiki estetiškai siurrealistinė patirtis.

Daugelį šių esminių režisieriaus kūrybos bruožų galima pamatyti ir Kaune pastatytame „Doriane“. Vis dėlto kai kas pasirodė kitaip. Spektaklyje galima justi vykstantį dialogą tarp R.Wilsono kuriamo vizualinio teatro ir lietuviško teatro tradicijos. Mūsų teatrų scenos regėjusios daugybę realybę atspindinčių realistiškų, psichologinių pastatymų, kuriuose personažai tarpusavyje bendrauja, atrodo ir elgiasi taip, kaip mes įpratę matyti kasdienybėje. Žinoma, juose yra daug kalbama, įvykiai, veikėjų emocijos pasakojamos daugiausia žodžiais, gestais.

R.Wilsono personažai labiau komunikuoja neverbaline kalba, o neretai nekalba iš viso. Šioje „Doriano“ versijoje kalbama daug ir spektakliui įsibėgėjus ima atrodyti, kad jis toks ir bus, tačiau kūrėjas dekonstruoja tokį spėjimą ir toliau leidžia panirti į įspūdingą sapnų šou.

Du Dorianai

Spektaklyje veikia tik vienas veikėjas, tiksliau, dvi jo pusės – du Dorianai, kuriami skirtingų kartų puikių Lietuvos teatro aktorių – Dainiaus Svobono ir Manto Zemlecko. Taip drauge įkūnijamos ir skirtingų kultūrų teatro mokyklos.

M. Zemleckas kupinas energijos, pasitikėjimo, puikiai varijuoja balsą, geba atlikti fizinės ištvermės reikalaujančias scenas.

Spektaklio istoriją kūręs JAV dramaturgas, rašytojas, literatūros kritikas Darrylas Pinckney remiasi žymiuoju airių rašytojo Oscaro Wilde'o kūriniu „Doriano Grėjaus portretas“, paties O.Wilde'o biografijos faktais, ypač – jo šlovės ir audringo gyvenimo Londone momentais, kai jis, jaunas ir gražus, virsta savo paties šešėliu, kai dėl savo seksualinės orientacijos nuteisiamas kalėti, iš kalėjimo išeina išsekęs, pažemintas ir bankrutavęs.

M.Zemleckas kuria jaunojo, sėkmės lydimo Doriano portretą, D.Svobonas – tamsųjį.

Romane „Doriano Grėjaus portretas“ vaizduojama, kaip pozuotojas Dorianas trokšta, kad vietoj jo sentų jo portretas. Vieną dieną Doriano noras išsipildo, tačiau jis nebesijaučia savimi: atrodo, lyg būtų viduje miręs, o jo kūne apsigyveno nevaldoma demoniška esybė. Arba – kaip įvardijama spektaklyje – Dorianas virsta laukiniu katinu, neskiriančiu gėrio nuo blogio.

Šį O.Wilde'o kūrinio motyvą dramaturgas D.Pinckney papildo žymiam XX a. anglų dailininkui Francis'iui Baconui nutikusia keista istorija – į jo dirbtuves įsilaužė vagis George'as Dyeris ir taip likimas susiklostė, kad jis tapo dailininko modeliu, o tarp jų užsimezgė itin artimas ryšys.

Vis dėlto dailininkui nepavyko vagies įtikinti ryžtis kitokiam gyvenimo būdui: šis net susirgo depresija ir po kurio laiko nusižudė. Šis jaunas pozuotojas stipriai prisidėjo prie dailininko šlovės. Įdomu dar tai, kad F.Becono gyvenimas ėmė panašėti į O.Wilde'o herojaus likimą: jis mėgavosi gyvenimu ir pripažinimu, svarbiausia, jo kūnas seno itin lėtai, pasižymėdamas neįtikėtinu gyvybingumu ir atsinaujinimu.

Spektaklio pradžios scenoje regime dailininko dirbtuvę, panašią į nuotraukose išlikusią F.Beckono studiją, kurioje veikia D.Svobono Dorianas – juodu paltu ir juoda skrybėlė vilkintis vyras blyškiu veidu, kuris pasakoja Doriano istoriją įprasta vaidyba. Dorianai vienu metu scenoje tiesiogiai nesusitinka, vieno emocinė būsena keičia kitą.

Pateisinti lūkesčiai

Abu aktoriai vaidina puikiai, tačiau mūsų teatro kontekste išsiskiria scenos su aktoriumi M.Zemlecku, kuris tikrai leidžia patikėti, kad O.Wilde'ą ar F.Beconą iš tiesų valdė nematomos jėgos. Jis spektaklyje ir šoka, ir dainuoja, ir vaidina, ir kartais atlieka kone akrobatinius triukus. Visur M.Zemleckas kupinas energijos, pasitikėjimo, puikiai varijuoja balsą, geba atlikti fizinės ištvermės reikalaujančias scenas.

M.Zemleckas jau seniai pasižymėjo išskirtiniu gebėjimu kiekvieną vaidmenį sukurti skirtingai ir įtikinimai, tad kartais, atėjęs į naują premjerą, net suabejoji, ar tikrai vaidina jis. „Doriane“ aktoriaus ir muzikanto talentas atsiskleidžia su kaupu. Jis tampa lietuviškuoju Dorianu, scenos žvaigžde, akivaizdžiai pavergusia susižavėjimo spektaklyje neslepiančią publiką. Iki šiol mintyse aidi fragmentai iš M.Zemlecko dainuotų dainų, kurias kūrė vokiečių aktorius, dainininkas Christianas Friedelis ir jo grupė „Woods of Birnam“.

R.Wilsonas su bendražygių užsienio kūrėjų būriu NKDT scenoje sukuria žaismingą, patrauklų ir bauginantį Doriano pasaulį, kuriame susimaišo tikri ir mįslingi rašytojo ir dailininko gyvenimų faktai ir kūrybinė vaizduotė. Galima grožėtis ir stebėtis tarptautinės komandos kūrybiškumu.

Scenoje veriasi nenuspėjami, įspūdingi sceniniai sprendimai, it šiuolaikinėmis technologijomis kuriamame kino filme, kuriantys daugiamatę vaidinimo tikrovę, stipriai virpinančią žiūrovų emocijas. Kartu leidžia skleistis senojo teatro, ypač amerikiečių miuziklo, dvasiai ir magijai. Kaip byloja garsiausių JAV miuziklų istorijos, jie būdavo statomi norint rodyti ilgai, todėl į juos investuota ypač daug žmogiškųjų ir finansinių išteklių. Atrodo, toks pat likimas lydi ir „Dorianą“.


Vokiškoji versija: tokia pati ir kitokia

Legendinio režisieriaus R.Wilsono spektaklis vainikavo trejus metus trukusį koprodukcijos, kurios partneriai yra „D’Haus“ teatras (Diuseldorfas, Vokietija), „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), procesą.

Pasaulinė spektaklio premjera birželį įvyko Diuseldorfe. Skirtingai nei lietuviškoje versijoje, vokiškoje scenoje pasirodo vienas aktorius – Christianas Friedelis. Jis yra gerai žinomas iš televizijos serialų ir filmų „Babilonas Berlynas“ (rež. Tomas Tykweris), „Elser“ (rež. Oliveris Hirschbiegelis) ir „Baltasis kaspinas“ (rež. Michaelas Haneke), taip pat yra grupės „Woods of Birnam“ vokalistas.

„Doriano“ premjera Vokietijoje itin palankiai sutikta žiūrovų, kurie įspūdingą finalą palydėjo nenutrūkstamais plojimais, o teatro kritikai recenzijose akcentavo neblėstančią režisieriaus meistrystę.

„Bet kuri dramaturginė medžiaga, prie kurios prisiliečia režisierius Robertas Wilsonas, tampa išskirtinė, – rašė „Ddorf-Aktuell“ autorė Birgita Koelgen. – Publika dievina 80-metį scenos magą, jo fantastinius vaizdinius, meninę formą ir abejingumą visokioms socialinėms ir pedagoginėms teatro funkcijoms. Diuseldorfo žiūrovus sužavėjo įmantrus, savireflektyvus „Dorianas“, susiejantis rašytoją Oscarą Wilde‘ą ir tapytoją Francis‘ą Baconą, jų kūrybą ir meilę. R.Wilsono ansamblis – vienas aktorius, Christianas Friedelis, kuris tampa klounu ir demonu, meilužiu ir narcizu. O dar jis dainuoja.“

Kritikai vieningai akcentavo aktoriaus Ch.Friedelio meistrystę: „Puikios, sutelktos vaidybos šedevras“ („Süddeutsche Zeitung“); „Tokio išskirtinio aktorinio pasirodymo seniai nemačiau. Ypatingas vakaras. Publika šėlo iš džiaugsmo“ (Stefanas Keimas iš „Deutschlandfunk Kultur“); „Kultūra švenčia – R.Wilsono kūrinys „Dorianas“ įspūdingas. Jeigu šį vakarą nekalbate apie Ch.Friedelį, vadinasi, pražiopsojote kažką svarbaus“ („Rheinische Post“).

Pats R.Wilsonas yra sakęs, kad kurdamas Vokietijoje žinojo: spektaklis Nacionaliniame Kauno dramos teatre bus visai kitoks, tad į Kauną atvyko jau turėdamas konkrečią idėją. „Dangus ir pragaras nėra du pasauliai – tai vienas. Aš turiu kairę ir dešinę ranką, jos atlieka skirtingas funkcijas, bet yra vieno kūno dalis. Turiu kairę ir dešinę smegenų pusę, ir jos atlieka skirtingas funkcijas, tačiau tai yra vienas protas. Tai buvo savotiška pagrindinė idėja, kurią nuo pat pradžių nešiojausi savyje apie „Doriano“ spektaklį“, – sakė režisierius.

Klausiamas apie atrankos metodus, kuriais rėmėsi rinkdamasis aktorius spektakliui NKDT, R.Wilsonas sakė: „Pirmas dalykas, kurio paprašau sutikto aktoriaus, – pastovėti scenoje penkias minutes. Stebėdamas jį stovintį sužinau labai daug. Kitas dalykas, kurio prašau, – vaikščioti. Klausiu aktoriaus, ar jis gali per tris minutes nueiti nuo taško A į tašką B, tai gali būti ir 1 m. Neprašau nieko suvaidinti, noriu, kad aktorius paprasčiausiai eitų, valdytų savo kūną. Tuomet klausiu, ar aktorius gali skaityti. Nors ir paprasčiausią laikraštį. Man svarbu išgirsti aktoriaus balso spalvas.“