Rumšiškėse žiemą iš kiemo varyti padėjo meška: kartu su Užgavėnių More sudegintas ir blogis

Meška, kelkis!

Būriai persirengėlių šeštadienį rinkosi į Lietuvių liaudies buities muziejų pakviesti sugrįžti pavasarį. Jau nuo seno sakoma, kad pavasaris ateina tada, kai iš žiemos miego pabunda meška. Tad šiemet Užgavėnių dalyviai stengėsi kuo labiau triukšmauti, kad lepečkojė pakiltų iš savo guolio.

„Meška pramiega visą žiemą ir tik per Krikštus, pusiaužiemį, ant kito šono apsiverčia, pradeda čiulpti jau kitą leteną. Dar žmonės sakydavo, kad „Nuo Grabnyčių meška apsiverčia“ ar „Kai žemė atšyla, ir meška iš guolio pakyla“. O pabunda meška jau kovo 25-ąją – per Gandrines. Tada ateina tikras pavasaris, prasideda šviesusis pusmetis. Todėl per Užgavėnes reikia tiek drebinti žemę, šokti ir trepsėti, kad mešką pabudinę, greičiau pavasario sulauktumėm“, – senąsias tradicijas priminė Lietuvos liaudies buities muziejaus vyr. muziejininkė Vida Olechnovičienė.

Anot jos, dar senovėje įsivaizduota, kad vasara – tai meškos karalystė, o žiema – briedžio. Kai meška eina miegoti, gamtos valdovu tampa briedis. Taip pat ir vienos iš  seniausių žinomų Užgavėnių kaukių – Meškos, Briedžio. Meška ne tik šiltojo, šviesesnio metų laiko, bet ir stiprybės simbolis. Todėl šiemet lankytojai buvo kviečiami įgauti meškų galią ir taip stipriai treptelėti kojomis, kad žiema neatsisukdama pabėgtų.

Blynų šventė

Kokios Užgavėnės be blynų, tad Rumšiškėse ties įvairiomis senovinėmis sodybomis kvepėjo blynais. Užgavėniautojai ir patys kepėsi, ir kitų keptus blynus ragavo, pilnus pilvus prisikimšo.

Reikia daug prisivalgyti, o tai kitaip nebus jėgų su žiema pakovoti.

„Reikia daug prisivalgyti, o tai kitaip nebus jėgų su žiema pakovoti. Jei silpnai ją varysim, tai ims po to dar ir sugrįš. O mes to nenorime, jau reikia pavasario ir šilumos“, – kalbėjo medine kauke pasipuošęs ir blynus rankose laikantis muziejaus lankytojas.

„Man patinka minkšti blynai. Tris suvalgiau“, – įsiterpė mažasis velniukas.

Dar keli smalsučiai bandė patys išsikepti blynus, bet prireikė tėvelio pagalbos. „Mėgstam mėgstam blynus. Ir antradienį kepsim, valgysim, kad tik žiemos nebūtų“, – du vaikus į šventę atvedęs Arvydas.

„Mano blynų sėkmės receptas – įberti truputį druskos, cinamono ir maišyti su meile“, – kokius blynus kepėsi šį rytą atskleidė Jolanta.

Prisiragavus blynų, lankytojai patraukė pas Užgavėnių daktarą, kuris juokais stengėsi pakelti nuotaiką, žodžiais pakutenti įvairias kūno vietas, kad žmonės pavasarį kuo sveikesni pasitiktų, juk juokas ir vitaminas C geriausi sveikatos palydovai.

Kaukių paradas

Prie senojo malūno atplasnojo gervės, atjojo arkliai, kanopomis ir ragais baksnojosi ir ožiukai. Kovodami atžygiavo ir tradiciniai personažai Lašininis bei Kanapinis. Juos atlydėjo visas būrys įvairiausio plauko persirengėlių, pasiruošusių su trenksmu švęsti Užgavėnes.

„Stengėmės padaryti kaukes kuo baisesnes, kad žiemai baisiau būtų ir nesugrįžtų“, – iš popieriaus pagamintomis kaukėmis Raimonda papuošė visą šeimą.

Dar vieno personažo nepavyko atpažinti. Sutikta moteris taip pat buvo pasidabinusi rankų darbo kauke.

„Koks personažas? O koks atrodo? – šmaikštavo ponia Zita. – Tai gal kokia čigonka esu. Gaila, kad dabar sniego nėra, tai gal net nieko varyt nereikės. Kaip čia reikės dainuot „Žiema, žiema, bėk iš kiemo“. Bet, tiesa, juk gali sugrįžti, tai reikės šaukti „Žiema, nesugrįžki į kiemą“. Eisim dar blynų ragauti“.

Gražiausios Užgavėnių kaukės sulaukė gausių žiūrovų simpatijų ir buvo apdovanotos.

Dūmais iškeliavo blogis

Šiemet Užgavėnės – kitokios, nes broliškoje tautoje šiuo metu vyksta karas, todėl šventės organizatoriai kvietė būti kartu su Ukraina, o uždegus Morę, kartu dūmais paleisti ir visą blogį.

„Užgavėnės – toks metas, kai kaukėti persirengėliai gąsdina ir išvaro visas blogybes. Šaltis ir žiema – ne didžiausios blogybės, jos išeis pačios, taip jau gamtos surėdyta. Šiemet vienybėje su Ukraina per Užgavėnes prie Morės laužo susirinkime pabūti kartu, pabūti vieningi ir stiprūs, kad sudegintume blogį, pyktį ir susikaupusį nerimą, agresiją“, – susivienyti kvietė šventės šeimininkai.

Didelė minia stebėjo, kaip ugnis pagauna iš šiaudų pagamintas tautines Morės puošmenas ir vylėsi, kad blogis pasitrauks nuo mūsų žemės.

„Lai dūmais iškeliauja šaltis, o ugnis sušildo žemę, kad joje galėtų vėl skleistis pavasario žiedai. Tegu liepsnos sušildo ir mūsų širdis, kad būtų daugiau atjautos žmogui, gamtai ir viskam, kas mus supa“, – stebėdama degančią Morę linkėjo spalvotais sijonais ir skaromis apsikarsčiusi moteris.