Roko opera „Priesaika“ bendram kūrybiniam darbui apjungė ir roko muzikantus, ir garsius operos solistus. Tai istorija apie Partizanus, kurie pokario metais paliko savo gimtuosius namus ir pasitraukė į mišką, kad ten galėtų kovoti už tai kas brangiausia. Jie taip pat mylėjo, juokėsi, buvo kupini vilties, bet nuo visų kitų skyrėsi tuo, kad turėjo savo gyvenime ypatingai kilnų tikslą, už kurį turime būti dėkingi kiekvienas. Apie ką Jie kalbėdavo?.. Ką mylėdavo?.. Ar tikėjo savo pergale?.. Ar bijojo mirties?.. Ar duota Priesaika Jiems reiškė tai, dėl ko buvo verta paaukoti gyvybę?.. Tai gali atsakyti tik likę Jų pačių prisiminimai, kurių pagrindu ir buvo sukurta roko opera „Priesaika“. Tai kūrinys apie tikrus žmones, tikrus Jų likimus.

Visa tai į vieną unikalų kūrinį sudėjo visa kūrybinė komanda: libreto autorius Gediminas Jankus, muzikos autoriai: tautinio roko grupės „Thundertale“ nariai Laurynas Baškys ir Jonas Chockevičius, režisierius Nerijus Petrokas, scenografas Sergejus Bocullo ir atlikėjai – išskirtinį žanrą pasirinkusi grupė „Thundertale" ir operos solistai: Liudas Mikalauskas (bosas), Egidijus Bavikinas (tenoras) ir Sandra Lebrikaitė-Andriukevičienė (sopranas), prodiuseris Valdas Andriuškevičius.

Kūrėjų grupės vienas svarbesnių tikslų – pabandyti atsakyti į dažniausiai jaunimo (ir ne tik) tarpe kylančius klausimus ar net abejones – vardan ko, kodėl, kas Laisvės kovotojus skatino kovai, dažnai beviltiškai, su daug gausesnėmis priešo jėgomis, paaiškinti tą tuometinius vaikinus vedantį ryžtą, idealus. Per trijų skirtingų, įvairia, bet jau itin skaudžiai gyvenimiška patirtimi pagrįstus herojų dialogus, monologus, pasakojimus, atskleidžiamas to meto dramatizmas, persekiojimai, išdavystės, priešų klasta ir žiaurumas. Herojai labai skirtingi, kai kada netgi svyruojantys, abejojantys, pergyvenantys dėl persekiojamų savo artimųjų, tremiamų tėvų ir šeimų, tačiau po dvejonių ir silpnumo akimirkų, jie lieka ištikimi Priesaikai. Apibendrinti, simboliais tampantys personažai – Kunigas, Mokytojas, Abiturientas, Ryšininkė – iš naujo leis pažinti Partizanus, kurie širdyse karštai tikėjo, jog Jų kova nebus veltui.

Kunigo personažas – kilninantis, taurinantis, visai partizanų kovai suteikiantis sakralumo ir pakylėjimo. Tokių Kunigų-Kapelionų partizanų tarpe buvo tik vienetai, bet tai iš tiesų pasišventėliai. Šio herojaus prototipas – žinomiausias partizanų gretose kovojęs kunigas, Tauro apygardos kapelionas Justinas Lelešius. Jis paliko rašytą savo dienoraštį, kuriame daugybė ne tik partizaniškos kovos su rusų kariuomene ir stribais epizodų, bet ir gilių apmąstymų, kovos esmės atskleidimo ir ištikimybės idealams temų. 1947 m. rugsėjo 24 dieną partizanų bunkeris buvo išduotas ir apsuptas čekistų. Kapelionas Justinas Lelešius ir visi 6 priešui nepasidavę kovotojai susisprogdino.

„Garbė jiems – šauks tribūnose, -

Šventi jų idealai.

Kai pakelėse kūnai mūs

Seniai jau bus sušalę...“

– tai Poeto, mokytojo Jurgio Urbono eilės. Jis pasirinko mirtį – apsuptas nepasidavė ir nusišovė 1948 m., tesulaukęs 24-erių. Kitas pagarsėjęs partizanų poetas Bronius Krivickas, pasirinkęs kovos kelią, žuvo 1952 metais. Jo dramatiškos eilės ypatinga jėga atskleidžia kovotojų pasiryžimą ir tuo pačiu suvokimą, kad jie likę vienų vieni. Reikia paminėti ir tik 24-erių sulaukusią partizanę Dianą Romualdą Glemžaitę-Bulovienę, talentingą poetę, kuri su vyru partizanu susisprogdino bunkeryje, nepasidavė. Jos itin pranašiškas eilėraštis skamba operos finale.

O jaunutis gimnazistas Juozas Nausėda, Tauragės gimnazijos abiturientas, su savo 11 bendraamžių-bendraklasių žuvęs išduotas, sulaukęs vos 15 metų... Jis spėjo užrašyti prieš mirtį šiuos žodžius: “Ir jau nebežinau, ar gyvi sulauksią švintančio Laisvės ryto? Kažin? Laisvė reikalauja aukų iš geriausių sūnų tarpo. Ir aš šventai pasiryžau – jei Tėvynei reikės ir mano aukos, aš tada nesusvyruosiu. Priesaikai liksiu ištikimas...“

Šie jaunojo pasiryžėlio žodžiai bene tiksliausiai apibūdina ne tik jį – visus roko operos „Priesaika“ herojus.