A. Repšio kelionė ten, kur nėra horizonto

Kauno fotografijų galerijoje veikianti Andriaus Repšio paroda atveria skausmingų patirčių paženklintas erdves. Autorius veda į izoliuotus po Lietuvą išsibarsčiusius pasaulius – kalėjimus – jų kartografiją, kalinių aplinką ir kasdienybę.

Menininko A.Repšio biografijoje – gausu apdovanojimų, išleistų knygų, apie pusšimtis personalinių ir grupinių fotografijų parodų. Vienas ryškiausių menininko kūrybos bruožų – nuotraukos iš paukščio skrydžio perspektyvos. Kalbamės su fotografu apie jo kūrybą, aistrą fotografijai su dronu ir naujausią fotoprojektą apie Lietuvos įkalinimo įstaigas.

– "4m2 Laisvės" yra ne pirmas jūsų fotoprojektas naudojant droną. Kokioms temoms atskleisti renkatės paukščio skrydžio perspektyvą? Kuo tokia fotografija įdomi?

– Iš aukštai fotografuoti pradėjau labai seniai, kai fotografijai dar naudojome juosteles. Buvau įstojęs Pasvalyje į klubą "Pajusk skrydžio jėgą". Jame buvo lakūnų, baikerių, oreivių. Su jais darydavome barterinius mainus: kai jiems reikia nuotraukų – fotografuoju nemokamai, o kai man reikia – jie mane skraidina. Pirmasis mano dronas buvo savadarbis. Pirmą kartą pakilęs nufotografavau kelių viadukus kelininkams pagal užsakymą. Tuomet pagalvojau, kaip čia viskas įvyko taip greitai! Nebereikia tartis su lakūnu – tai jis negali, tai oras netinkamas skraidyti. O čia aš visada iš viršaus galiu padaryti nuotraukas. Bet kuriuo momentu, iš bet kokio aukščio. Lėktuvai skrenda per aukštai, oro balionai skrenda, kur vėjas neša, o dronu galima pasiekti bet kurią vietą.

Fotografavimas dronu yra mano pagrindinis užsiėmimas. Svarbiausias fotoaparatas – tas, kurį skraidina dronas, o tas, kuris skirtas fotografuoti žemėje, tėra tik pagalbinis. Stengiuosi iš viršaus įamžinti kuo įvairesnius dalykus. Su dronu ėmiau ieškoti kitokių kampų ir perspektyvų. Juk yra dar tikrai daug neatrastų dalykų, nors dronus ir turi kas trečias žmogus. Aš ieškau ir įdomesnių planų, kad išeitų visa kompozicija ir vaizdas kažkuo kitoks, patrauktų akį. Tai įvyko ir su kalėjimų serija.

Andrius Repšys. Iš ciklo "4m2 Laisvės"

– Kodėl būtent kalėjimų tema šį kartą patraukė jūsų dėmesį?

– Ši mintis kilo tuomet, kai reikėjo fotografuoti šalia kalėjimo. Nemėgstu ginčytis, tad pasiskambinau į Kalėjimų departamentą, kad išsiaiškinčiau, ką man reikėtų daryti, kad galėčiau paskraidyti netoliese. Bendraujant su atstove spaudai, kilo tokia mintis, kad įdomu būtų ir viduje paskraidyti. Pajuokavome apie tai, bet tuo viskas ir baigėsi. Tačiau ta mintis manęs vis dėlto neapleido. Po kokių dvejų ar trejų metų aš vėl paskambinau į departamentą.

Bet koks skrydis – ar tai būtų paukštis, ar dronas, ar lėktuvas – simbolizuoja laisvę. O kalėjimai, įkalinimo įstaigos bet kuriuo atveju yra nelaisvė. Ši priešprieša buvo mano atspirties taškas. Kitas aspektas – visada įdomu pasižiūrėti į tai, ko niekas nemato. Taip ir pradėjau projektą. Nežinojau iš tiesų, nei ką ten viduje pamatysiu, nei ką pavyks nufotografuoti. Rezultatas, manau, visai įdomus.

– Kalėjimuose yra daug saugumo priemonių, negalima turėti mobiliųjų telefonų ir pan., todėl kalėjimo kasdienybės fotografija atskridus dronu skamba kiek utopiškai. Ar nesusidūrėte su iššūkiais?

– Kad ir kaip būtų keista, nežinau, ar su kuo nors man teko paprasčiau ir geriau bendrauti. Su Kalėjimų departamentu pasirašėme sutartį, jie sudarė visas sąlygas, kurių man reikėjo. Aišku, man jų nedaug ir reikėdavo. Pasirinkdavau dieną, kai būdavo geresnis oras, pasiskambindavau, preliminariai pasakydamas, kada būsiu. Atvažiavęs vėl susisiekdavau su vietiniu vadovu, jis visiems pranešdavo, kad bus fotografuojama.

Man pačiam į zoną įeiti nereikėdavo, aš šalia tvoros būdavau. Kol fotografuodavau, jie išjungdavo savo saugos sistemą, kuri galėtų numušti mano droną: juk būna, kad dronu bandoma kažką neleistino įskraidinti į kalėjimą. Aišku, buvo ir įdomesnių situacijų. Pavyzdžiui, Šiauliuose vietiniai gyventojai iškvietė policiją, nes skraidžiau virš tardymo izoliatoriaus. Pravieniškių pataisos namuose kaliniai krovė šiukšles šalia tvoros, nustebę paklausė, ką darau. Sakau – fotografuoju, galiu ir jus nufotografuoti. "Ne, ne, ne! Mus visada gali fotografuoti, bet tik ne tada, kai vežame šiukšles, nereikia mūsų rodyti su šiukšlėmis." Būdavo, ir pareigūnai paklausia, ką aš darau, bet visada turėdavau sutartį su Kalėjimų departamentu. Šiaip – jokių problemų. Buvo labai gera dirbti, niekas man nesiruošė pozuoti, visas gyvenimas buvo toks, koks yra. Viskas buvo tikra.

– Kiek laiko rinkote medžiagą?

– Kiekvieną įkalinimo įstaigą esu nufotografavęs po du arba tris kartus. Visą projektą galima padaryti ir per mėnesį, bet aš specialiai neskubėjau. Keičiasi metų laikai, keičiasi ir veiksmas pas juos, ir spalvos, ir apšvietimas. Projektą dariau todėl, kad pats susigalvojau. Tai nebuvo užsakymas, tad ir nebuvo kažkokių terminų. Galvojau, per kokius dvejus metus neskubėdamas padarysiu. Tai taip ir užtruko – dvejus metus.

– Ar fotografuodavote tam tikromis valandomis, ar visą dieną praleisdavote valdydamas droną?

– Skraidydavau virš įkalinimo įstaigos apie dvi ar tris valandas. Priklausė nuo to, koks veiksmas viduje, kiek ten žmonių, ką jie veikia. Laiką riboja išsikraunančios drono baterijos. Specialiai nesirinkdavau ryto ar vakaro, bet stengdavausi važiuoti darbo valandomis, kad mažiau pridaryčiau problemų darbuotojams. Tad dažniausiai viskas vykdavo rytais arba dienos metu.

– Kalėjimuose egzistuoja daug nerašytų gyvenimo / išgyvenimo taisyklių. Ar, dirbdamas jau su surinkta medžiaga, interpretuodavote užfiksuotus kasdienybės momentus, domėjotės pačia kalėjimų kultūra? Ar tiesiog fiksavote natūraliai vykstantį gyvenimą be intencijos įprasminti kasdienybės ritualus?

– Fiksuodavau natūralų gyvenimą, bet kai kurie dalykai tikrai įstrigdavo. Pavyzdžiui, žmonės žygiuoja greitu žingsniu po du, po tris nuo sienos iki sienos. Prieina prie sienos, apsisuka ir vėl atgal eina. Vaikšto taip todėl, kad nė vienas nepereitų vienas kitam kelio ir kad nesektų vienas kito. Taip ir energija išliejama, nes juk negali visą laiką sėdėti, gulėti ar sportuoti.

– Kokie įdomiausi nutikimai jums įstrigo iš kalėjimo gyvenimo?

– Negaliu tiksliai išskirti. Pradžioje jie visada žiūri į droną, jiems viskas įdomu, mojuoja, šaukia, kai kurie keikia ar rodo visokius ženklus. Priklauso, kaip kam pasirodo visas tas procesas. Vieni rėkia: "O, koks geras dronas!", kiti – su keiksmažodžiais "Dink iš čia!" Aš ne viską girdžiu, o dronas garso neperduoda.

Viskas tame gyvenime stebina. Sako, kalėjime gyvenantys niekada nemato horizonto. Iš tiesų, kai vaikštai apačioje, matai tik tvorą ir dangų. Gal penktame pastato aukšte jau ir matyti, bet kitur – ne. Tokios, atrodo, smulkmenos, bet kai pagalvoji, jei jų staiga nebebūtų, pasidarytų sunku gyventi, kaip kad niekada nematant horizonto. Jo labai pasiilgtum. Atrodo, sėdi, nieko daryti nereikia... Tačiau, kiek klausiau, izoliacija ir įkalinimas iš tiesų labai slegia žmones.

Kai pagalvoji plačiau, tai mes visi esame kažkur šiek tiek uždaryti. Visi privalome kažką daryti, net jei ir nenorime. Turime eiti į darbą, tą ar aną daryti. Mes irgi neturime visiškos laisvės. Bet žmogui visiškos laisvės gal ir nereikia. Neaišku, ką jis su ja padarytų.

– Parodos pristatyme kalbate apie drono atveriamas galimybes, bet taip pat paliečiate kontroversišką privatumo klausimą, naikinančią dronų galią. Kaip manote, kur ir kaip galima nubrėžti ribą, kas leistina, o kas ne?

– Tą ribą nubrėžti yra labai sudėtinga. Dabar miestuose yra neskraidymo zonos. Jos yra labai kvailos, nes nepalikta jokios galimybės gauti leidimą jose fotografuoti. Tarkim, Vilniaus Katedros aikštės negalima fotografuoti. Kalėdų eglutę papuošia taip, kad visa kompozicija matoma tik iš viršaus, bet ten skristi negalima. Visi skraido nelegaliai, nes negalima gauti leidimų. Bet, iš kitos pusės, jeigu ten nebūtų draudžiama zona, kai papuoštų eglutę, prasidėtų dronų karai, nes juos turi kas trečias ir visiems būtų labai įdomu nufotografuoti.

Kaip ir minėjau, žmogui turėti visišką laisvę nėra gerai, nes neaišku, kas jo galvoje sukasi ir ką jis gali sugalvoti. Dėl privatumo – turi būti ribojimų, bet turi būti ir sistema, kad galėtum gauti leidimą. Kai draudimas yra absoliutus, be galimybės turėti išimčių, žmonės jį pažeidžia ir skraido nelegaliai.

Žmonės, būna, bijo dronų, galvoja, kad juos šnipinėja, paskui apvagia. Reguliavimas turi būti, bet menininkams turėtų būti leidžiama. Pavyzdžiui, yra viena skulptūra prie Krašto apsaugos ministerijos ir aš neturiu jokių šansų jos nufotografuoti, nors man ir visai neįdomu skristi į pačią ministerijos teritoriją. Negaliu pakilti, nes mane tuoj pagautų. O aš galėčiau padaryti įdomių reprezentatyvių nuotraukų Lietuvai populiarinti. Nesuprantamos man tos neskraidymo zonos... Aš net Minske skraidžiau ir gavau leidimus, nors, sako, ten diktatūra. Parašiau, kur noriu skraidyti, ir išrašė. O pas mus negaliu. Problema, nes yra tokių žmonių kaip aš, kurie nori fotografuoti, kurti meną. O yra tokių, kuriems įdomu kiti dalykai – priskristi, pavyzdžiui, prie lango ir pasižiūrėti, kas ten vyksta. Manau, niekam nebūtų tokia situacija maloni. Todėl reguliavimas turi būti, bet turi būti ir išimčių.

Andrius Repšys. Iš ciklo "4m2 Laisvės"

– Koks bus kitas jūsų projektas?

– Mano galvoje minčių nuolat daug, galvoju apie penkis projektus. Kitas bus tas, kuriam atsiras daugiausiai medžiagos. Visi kiti projektai neturi termino. Galiu šiandien pradėti – po penkerių metų užbaigti. Stebiu, jeigu atsiranda serijos pagrindas (t.y. penkios šešios geros nuotraukos), tuomet imu ir užbaigiu tą projektą.

Vieną seriją ketinu daryti būtent apie privatumą, nes nuo drono sunku pasislėpti. Vienintelis dalykas, kuris jį išduoda, – stiprus ūžimas. Turiu mintį sukurti seriją ir apie religiją. Mintis kilo dėl to, kad kartkartėmis praskrendi virš bažnyčių. Matai, kaip tai atrodo iš viršaus. Mano parodose, senesnėse ir šioje, kritikai vis pamini terminą "matymas Dievo žvilgsniu". Nuotraukomis norisi patyrinėti, pasižiūrėti, pasiklausinėti religiotyrininkų, ką ir kodėl mes rodome iš apačios Dievui.

Paskelbus karantiną ir dėl to neįvykus vienai mano parodai, spontaniškai gimė projektas apie karantiną "18:08". Fotografavau ištuštėjusias miestų aikštes lygiai 18:08 val. Gal vėl taip spontaniškai atsiras idėjų naujam projektui. Man pačiam labai patiko kalėjimų projektas, tai bandysiu jį tęsti užsienyje. Tarsiuosi su Latvija ir Estija, kad galėčiau fotografuoti jų įkalinimo įstaigas. Baltarusijoje būtų įdomu fotografuoti. Tęsiu toliau šį projektą ir smalsu bus palyginti, kaip yra pas mus, ir kaip svetur.


Kas? A.Repšio fotografijų paroda "4m2 Laisvės".

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? Veikia iki liepos 19 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių