Pristatė netikėtą drabužių kolekciją su Kauno gatvės menu

Prieš žvelgiant į laisvus savo siluetais bei detalėmis drabužius apie gatvės meno situaciją ir perspektyvas Kaune rinkodaros specialistas Artūras Bulota klausinėjo menininkus Tadą Šimkų ir Žygimantą Amelyną, architektes Astą Kiaunienę ir Gustę Kančaitę, dizainerę Rita Kaupelienę bei Kauno savivaldybės atstovą Tomą Grigalevičių. Pastarasis neslėpė ambicijų ir sakė turintis dvi svajones – pirmoji, kad gatvės menas taptų priežastimi, dėl kurios į Kauną važiuotų tūkstančiai turistų iš viso pasaulio, o antroji – kad Šilainių mikrorajonas taptų didžiausia pasaulyje gatvės meno galerija po atviru dangumi. „Tai pasiekti reikia tik laiko, sienų, menininkų ir pinigų“, – juokėsi viešųjų ryšių specialistas, vienas naujos miesto savivaldybės programos „Gyvos sienos“, skirtos suvesti pastatų savininkus ir menininkus, iniciatorių.

Nemažai laiko diskutantai praleido kalbėdami apie „Senelį išminčių“, jei ne didžiausią, tai garsiausią gatvės meno pavyzdį Kaune, esantį ant buvusio avalynės fabriko „Lituanica“ sienos Senamiestyje. Pypkę rūkantis senelis, kurio prototipas – Kaune gimęs „Fluxus“ meno srovės tėvas Jurgis Mačiūnas, jau puošė ne vieną Lietuvos ir užsienio leidinį, mirga interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, tapo ir „The Wall“ gatvės drabužių kolekcijos leitmotyvu.

„Senelio išminčiaus“ autoriai T. Šimkus ir Ž. Amelynas džiaugiasi tokiu procesu – anot jų, jei miestas priima piešinį, jei didžioji jo gyventojų dauguma yra patenkinti, jie ir turi teisę spręsti, kaip jam gyventi toliau. Architektė A. Kiaunienė pridūrė, kad „Senelis išminčius“ savotiškai išsprendė urbanistinę problemą – okupacijos metais statytas fabrikas buvo Senamiesčio svetimkūnis, o freska jį lyg paskandino, padarė nematomu. A. Kiaunienės kolegė G. Kančaitė diskusijos metu priminė, kad miestiečiai išties serga už „Senelį“, net protestavo prieš jo uždažymą, kai imta kalbėti, kad pypkiavimas neturėtų būti taip idealizuojamas. Architektė pridūrė, kad, jei šis piešinys jau išsikovojo vietą istorijoje, daugelis kitų Kaune itin dekoratyvūs, estetiški, bet neturi gilesnės žinutės.

Apie žinutės būtinybę kalbėjo ir Ž. Amelynas – anot jo, „Seneliu išminčiumi“ duetas išties norėjo įpūsti Kaunui išminties. T. Šimkus pridūrė, kad kalbant apie sienas ir menininkus nevertėtų pamiršti ir trečio dėmens – kuratoriaus, kuris būtų pajėgus į meninį sprendimą įtraukti naujų dėmenų ir matytų platesnį kontekstą.

T. Grigalevičiui patikinus, kad visi projekto „Gyvos sienos“ dalyviai, pretenduosiatys į finansavimą ar norėsiantys kurti ant kultūros paveldu pripažintų pastatų, turės atitikti tam tikrus meninius kriterijus, kalba pasisuko link vakaro „kaltininkų“ – drabužių. R. Kaupelienė prisiminė, kad „The Wall“ idėja gimė atsitiktinai, bet kartu ir iš poreikio – kartą dizainerei teko kurti suvenyrinius marškinėlius, ir ji suprato, kad iš esmės visi „žaidžia“ tais pačiais istoriniais simboliais, o naujų, šiuolaikiškų, lyg ir nėra priimta naudoti. Tuomet į rankas pakliuvo „Kaunas IN“ leidžiamų žemėlapių „It’s Kaunastic“ serijos maršrutas „Sienografo užrašai“, pristatantis gatvės meną Kaune, o visa kita – jau istorija: „Tikiu, kad konceptualūs, miestiečiams atpažįstami simboliai gali tapti tiek pasididžiavimu, tiek savotišku miesto logotipu, vizitine kortele“.

Šokio teatro „Aura“ šokėjai Kauno menininkų namuose pristatė marškinėlius ir bliuzonus, dekoruotus Vytenio Jako, Ernesto Zacharevič, Naglio Ryčio Baltušniko, Tado Šimkaus ir Žygimanto Amelyno bei kitų menininkų darbų motyvais. „The Wall“ ženklu pažymėtą kolekciją jau galima įsigyti „Kaunas IN“ turizmo informacijos centre (Rotušės a. 15) ir internete.