Quantcast

Pokalbis apie meno leidinius: tai galimybė mėgautis lėtu ir tvariu meno vartojimu

  • Teksto dydis:

Šiandien, kai esame apsupti nesuvokiamo kiekio informacinio triukšmo, dažnai sunku sustoti ir į meną pažvelgti ramiu žvilgsniu. Kartais stinga ir žinojimo, kaip tą padaryti. Tokiais atvejais gali padėti meninė leidyba.

Nepaisant skaitmenizacijos ir visuotinio greitų vaizdų vartojimo įpročių, meno leidiniai leidžia mėgautis ramybe ir lėto gyvenimo malonumais. Apie tai, kaip meno knygos randa savo vietą visuomenėje – pokalbis su jau šį savaitgalį Kauno fotografijos galerijoje vyksiančios meno leidinių mugės "Kaunas Art Book Fair" vadove Viktorija Mašanauskaite-Rinkšele (V.M.-R.) ir edukacinės programos kuratore Justina Zubaite (J.Z.).

– Kaip manote, ar gali būti meno leidinys traktuojamas kaip vertybė, nepavaldi laikui ir vietai?

– J.Z.: Nesakyčiau, kad meno knygos yra vertybė – gal labiau įdomybė. Taip pat nemanau, kad meninės knygos yra pranašesnės už kitas knygas ar internete publikuojamą turinį.

– V.M.-R.: Kita vertus, meno leidiniai gali tapti puikia investicija: jie, skirtingai nuo įprastų knygų, dažnai leidžiami mažesniu tiražu, ne visi tiražai būna kartojami. Neretai žmonės nesupranta, kodėl reikia pirkti, pavyzdžiui, meno albumą – juk visas nuotraukas galima peržiūrėti internete, kam visą tai reikia spausdinti. Tačiau nesutinku su jais. Tokios knygos vertingos ir įdomios.

– J.Z.: Jų vertingumą galima vertinti ir kolekcine prasme. Buvo toks laikas, kai menininkai apie knygą galvojo kaip apie kūrinį ir suvokė, jog jos formatas pats savaime yra lygiavertis parodai arba kitiems išraiškos būdams. Tokiu atveju leidinys tampa kūriniu. Jis gali būti ir labai pigus – nebūtinai turi būti vienetinis ar trisdešimties egzempliorių – tačiau sukurtas, galvojant apie jį kaip apie autonomišką kūrinį, parengtą knygos, žurnalo ar kitu formatu.

– Dabar kalbame apie menininko poziciją. Ką iš to gauna vartotojas?

– J.Z.: Vartotojas gauna ne kažkokią įvykio dokumentaciją, o galimybę patirti patį įvykį arba kūrinį: ar tai būtų leidimas, kuris kabo ant sienos, ar paveikslas, ar kitokio formato kūrinys. Jis nebūtinai turi būti brangus, todėl daugeliui tokios knygos įsigijimas gali būti pirmas žingsnis į kolekcionavimą.

– V.M.-R.: Tai yra galimybė visada turėti leidinį su savimi namuose, nelaukiant parodos ar kažkokio įvykio. Meno knygą gali turėti visą laiką ir atsiversti kada panorėjęs. Taip pat tai yra galimybė sustoti. Viskas, kas yra internete, yra greitas maistas, o meno leidinys dažniausiai priverčia sulėtėti: paėmęs jį, dažniausiai iškart nesuprasi, apie ką yra kūrinys, paprastai jis savyje talpina daug galvosūkių ir eksperimentų. Taigi tokia knyga gali būti kaip galimybė arba įkvėpimas nurimti, pabūti vienoje vietoje, čia ir dabar, susipažinti su kažkuo išsamiau.

– J.Z.: Galų gale tokį leidinį patiri ne kaip fragmentą, o kaip visumą, nes tai turi tūrį, svorį. Meno knygą išgyveni kaip vientisą, tam tikrą išbaigtą dalyką, net jos neskaitydamas nuo pradžios iki galo: pati leidinio forma, viršelis, formatas, medžiaga ir jausmas, kad joje kažkas yra uždaryta, padaro ją įdomesne ir sužadina smalsumą.

– V.M.-R.: Vartydamas meno leidinį gali pasirinkti, ar nori žiūrėti pradžią, ar pabaigą, o galbūt patinka atsiversti per vidurį. Tuo jis skiriasi nuo socialinio tinklalapio, kur teka nuolatinis naujienų srautas, o tu tiesiog esi jų sekėjas. Skaitydamas meno leidinį gali pats sau būti kuratorius, kuris gali kūrinį žiūrėti taip, kaip nori ir kada nori.

– Šiandieninis gyvenimo tempas yra labai greitas ir negailestingas. Dažnu atveju, daugelis neturime laiko kažko ieškoti.

– J.Z.: Aš kažkada pradėjau galvoti, kad maža nepriklausoma leidyba, nesvarbu, ar tai yra meninė leidyba, ar ne, priklauso lėto gyvenimo judėjimui. Kaip mes norime pirkti, pavyzdžiui, mėsą iš mėsininko, kurį pažįstame, taip ir knygininkas, leidykla ar leidėjas gali būti pirkėjo gidu, konsultantu, padėti jam surasti tai, ko jis ieško, atpažinti kliento pomėgius. Galiausiai, pirkdamas iš nepriklausomos leidyklos ar meno knygynėlio pirkėjas žino, kam skiria savo pinigus: jis neperka, pavyzdžiui, iš "Amazon" ir gali sekti, kur jo pinigai keliauja. Jie atitenka tam tikram knygynui, kuris galbūt yra šalia, arba tiesiai menininkui, taip padėdamas jam tęsti veiklą.

– V.M.-R.: Tokios knygos skatina tvarų vartojimą.

– J.Z.: Kaip dabar madinga sakyti, pirkėjas gali balsuoti savo pinigais, sekti, kur juos išleidžia, iš ko ir kokią prekę perka: ar ji yra tvari, ar netvari, kokia jos politinė, kultūrinė potekstė. Taip vartotojas padeda tam verslui arba iniciatyvai išsilaikyti – tai labai svarbu. Dažnai žmonės, kurie perka daržoves ar kitas gėrybes iš ūkininkų, o ne iš prekybos centrų, kai pradedama kalbėti apie knygas, net nesusimąsto, kad su jomis yra tokia pati situacija. Meno profilio knygų dažniausiai galima įsigyti tik mažuose knygynuose.

– Dažnai manoma, kad meno leidiniai yra atskira niša, suprantama ir prieinama tik labai nedidelei žmonių bendruomenei bei nagrinėjanti jiems aktualias problemas.

– V.M.-R.: Nesutinku su tuo. Meno leidiniai kaip tik dažnai kalba apie tai, kas vyksta dabar, nagrinėja įvairias aktyvistines temas. Lietuvoje gal apie tai girdime šiek tiek mažiau, tačiau lankantis, pavyzdžiui, Los Andželo arba Niujorko meno leidinių mugėse, negali negirdėti garsiai aptariamų politinių, angažuotų, prieštaraujančių, aktyvistinių temų.

– J.Z.: Jau tada, kai atpigo spauda, kai atsirado "Xerox" ir kitos mašinos, kurios leido greitai kopijuoti, spausdinti ir dauginti įvairią medžiagą, pirmiausia šia galimybe pasinaudojo įvairios bendruomenės, įvairūs politiniai judėjimai, anarchistiniai zinai, meno diskursas. Sumažėjusi spaudos kaina suteikė galimybių paprasčiau pasidalinti leidinį ar pasidaryti ziną, jį kopijuoti, platinti ir tai sudarė galimybę būti labai arti šių laikų – leido leidinius greičiau gaminti, lengviau platinti ir tarsi pradėjo kalbėti apie tam tikras šiuolaikines problemas.

– Bet tą daro ir elektroninė – PDF – leidyba.

– J.Z.: Nesu skeptiška PDF leidybai – jie daro panašius dalykus, tik kol kas problema yra ta, kad šiuo metu jie turi prastą distribucijos tinklą. Daugeliui atrodo, kad PDF dokumentą galima paprastai įmesti į internetą ir visi galės lengvai jį ten rasti. Tačiau tiesa ta, kad atvesti pirkėją į puslapį, kuriame patalpintas PDF dokumentas, yra šimtą kartų sunkiau negu jį pakviesti į knygyną.

– V.M.-R.: Iš tikrųjų internete viskas labai pasimeta. Labai smagu, kai leidinys yra atspausdintas, nes gali jame viską rasti. Internete tiek daug puslapių, kad netgi jei kažką išsisaugai, po kurio laiko apsilankęs tokiame tinklalapyje nieko neberandi arba dalis puslapio neveikia. Kai informacija yra sudaiktinta, ieškoti tampa daug paprasčiau.

Meno leidinys dažniausiai priverčia sulėtėti: paėmęs jį, dažniausiai iškart nesuprasi, apie ką yra kūrinys, paprastai jis savyje talpina daug galvosūkių ir eksperimentų.

– Meno leidinių mugės paprastai vyksta kartą per metus. Kur lankytojas gali rasti meno leidinių likusį laiką?

– J.Z.: Lietuvoje yra labai nedidelė tokių leidinių rinka, todėl norėčiau padrąsinti, kad lankytojas nenusiviltų, jeigu jam nepavyksta rasti daug knygų. Iš tikrųjų yra visai nemažai tokius leidinius kolekcionuojančių institucijų, bibliotekų, pavyzdžiui, tarpdisciplininis edukacijos, rezidencijų ir parodų centras "Rupert", MO muziejus turi nedidelę skaityklą, viena iš didžiausių meno leidinių kolekcijų sukaupta ir laisvai prieinama Vilniaus Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) skaitykloje, taip pat yra Nacionalinės dailės galerijos (NDG) Infocentras. Manau, kad kai kurios skaityklos turbūt nėra atvertos visuomenei arba prastai iškomunikuotos. Tie, kurie nori susipažinti su meno leidiniais, tikrai gali apsilankyti minėtose vietose.

– Kaip meno leidybą veikia internetas, socialiniai tinklai? Koks jos santykis su naujomis medijos priemonėmis?

– V.M.-R.: Nesame nusistatę prieš socialinius tinklus, nes kaip ir visi naudojamės jais, kad papasakotume apie meno leidinius arba tai, ką darome. Socialinė žiniasklaida yra labai gera platforma  viešinti ir supažinti, bet jeigu skaitytojas nori patirti tikrą jausmą, jis renkasi spausdintą leidinį. Ne tas pats yra paliesti, pauostyti, gyvai pačiupinėti knygą ir matyti vien tik skaitmeninį vaizdą.

– J.Z.: Šiais laikais mes visi vartojame labai įvairaus formato medžiagą ir viskas yra gerai: kartais mes visi skaitome ilgus socialinių tinklų įrašus vietoje knygų. Tiesiog taip yra.

– Tačiau žmonės vis tiek plūsta į knygų muges, norėdami susitikti su autoriais, menininkais, leidėjais.

– V.M.-R.: Šiomis dienomis net ir turėdami galimybę tiesiogiai susisiekti su menininku, leidėju ar dizaineriu socialinių tinklų pagalba, mugėje visi gali susitikti ir pabendrauti akis į akį. Tai yra gyvo ryšio ir kontakto puoselėjimas, galimybė apsikeisti patirtimis.

– J.Z.: Reikia pripažinti, kad mugė yra šventė ir kiekvienas jaučia tą pakilią nuotaiką. Tai yra susibūrimo, bendrumo, bendruomenės kūrimo vieta. Ypač tai juntama didelėse mugėse: nuvažiavęs į Los Andželą sutinki labai daug europiečių, kurių nematei keletą metų. Meno leidinių mugė yra puiki proga susitikti.

– O jeigu lankytojas į mugę užsuka pirmą kartą?

– V.M.-R.: Lankytojui, kuris nieko nepažįsta, tai yra galimybė sužinoti ką nors nauja, susipažinti, bendrauti ir užmegzti ryšius, o paskui sekti ir vėl apsilankyti.


Kas? Meno leidinių mugė ir paroda "Kaunas Art Book Fair".

Kur? Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2) ir exFotostudijoje (Rotušės a. 1).

Kada? Lapkričio 16–17 d. šeštadienį 11–19 val., sekmadienį 10–18 val.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių