Po Santarvės gluosniu – mažasis Šilainių poezijos festivalis

  • Teksto dydis:

Šilainiai – poetų rajonas. Tuo leidžia įsitikinti projekto "Eiliuoti Šilainių kiemai" dalyviai, savo kūrybingumu ir eilių gilumu nustebinę jo iniciatorius.

Aktorių Editos Niciūtės ir Arnio Aleinikovo sumanymas – vienas iš penkių tarpdisciplinių šiųmečių "Kauno bienalės" tarptautinės iniciatyvos "Stebuklingi kilimai" projektų. Į kvietimą dalytis savo kurtomis eilėmis šilainiškiai aktyviai atsiliepė. Vieni tiesiog išplėšė puslapius su eilėmis iš asmeninių dienoraščių ir išdrįso atiduoti juos įrašų studijai, kiti dalijosi vieninteliu per savo gyvenimą parašytu tekstu apie meilę ir laukimą, sulaukta net ir jau išleistų knygų.

Eilės gyvai skambės "Eiliuoti Šilainių kiemai" pristatymo renginyje. Į jį pakviesiantys E.Niciūtė (E.N.) ir A.Aleinikovas (A.A.) su "Kauno diena" pasidalijo projekto priešistore, Šilainiuose patirtais atradimais, įspūdžiais iš pažinčių su poeziją mylinčiais vietos kūrėjais ir jų eilėmis.

– Edita, jūs su Šilainių bendruomene dirbate jau ne pirmą kartą. Kaip atradote šią bendruomenę ir kuo ji įdomi?

E.N.: Pirmiausia buvau pradėjusi dirbti su Šilainių bendruomenės moterų ansambliu "Slaunos su Škarpetkutėm". Mes kartu kūrėme bendruomeninį spektaklį "Pempinės". Kadangi ansamblio moterys yra artistiškos, azartiškos, energingos ir nebijančios eksperimentuoti scenoje, tad vėliau kartu bendradarbiavome ir poezijos spektaklyje, kuris buvo skirtas Vėlinėms. Pastebėjau, kad Šilainiuose daug eiliuojančių žmonių – tai eiliuojanti bendruomenė. Svarbiausia, kad rašančios Šilainių gyventojos bendrauja tarpusavyje ir dalijasi savo kūryba.

Brandesnės kartos šilainiškės vis dar jaučia nostalgiją savo gimtinei – dažnai jų posmuose piešiami gimtinės vietovių peizažai – Dzūkijos pievos, miškai ar Žemaitijos trobos.

– Arni, ar jums anksčiau teko būti Šilainiuose? Kuo ši bendruomenė ir net pats mikrorajonas jus nustebino?

A.A.: Gimiau ir augau Kėdainiuose, todėl jau vaikystėje su tėvais vykdami į Kauną dažniausiai važiuodavome pro Šilainius ir leisdavomės Milikonių kalnu. Mane jau tada žavėjo mano akimis truputį "ufonautiškai" atrodantys gyvenamieji namai – jie taip atrodė dėl tuo metu mano vadinamų bokštelių viršuje. Tokių nepamatysi Kėdainiuose, o vaikui tai skatindavo fantaziją. Pamenu, aš galvodavau, kad jie ypatingi – juose gaudomi kažkokie tarpgalaktiniai signalai, ten veikia tarsi kokia mokslinė laboratorija, todėl ten gyvenantys žmonės turi geresnį ryšį su kosmosu. Įsivaizduodavau, kaip tų namų gyventojai naktimis išeina į tuos bokštelius ir stebi dangų.

– Kaip gimė projekto "Eiliuoti Šilainių kiemai" idėja?

E.N.: Kai pamačiau "Magic Carpets" projektą, kuriame buvo parašyta, kad organizatorius domina istorijos, mitai, pasakojimai – iškart pagalvojau apie Šilainius, nes šios bendruomenės poezijoje yra ir mitų, legendų ir poetų asmeninių istorijų. Iš pradžių į viešą kvietimą siųsti mums savo poeziją mažai kas atsiliepė. Eiles kuriantys Šilainių gyventojai sujudo tik tada, kai perskambinau asmeniškai. Pasirodo, kad daug kas matė kvietimą, bet neišdrįso. Na, bet įsidrąsinus Šilainių poetės ėmėsi iniciatyvos ir pačios atvesdavo vis naujų, man dar iki tol nežinomų rašančių bendruomenės narių.

A.A.: Edita man paskambino vieną vakarą ir sako: "Žiūrėk, aš turiu idėją". Išgirdęs ją, man rodosi, jau tą patį vakarą užpildžiau paraišką.

– Pristatykite plačiau bendruomenės narius, kurių eiles išgirsime. Kaip atrinkote tekstus – galbūt pastebėjote besikartojančias, įdomias ar aktualias temas, kurias renkasi Šilainių gyventojai?

E.N.: Išgirsime Julijos Augustauskienės, Dalios Sakalauskienės, Aldonos Mankutės- Kursevičienės, Dalios Buragienės, Zenės Sadauskaitės, Vilijos Grigaliūnaitės, Herminijos Vokietaitienės, Vidos Gustaitytės-Bubnienės, Agniaus Rušio, Gintaro Povilavičiaus ir Raimundo Eimonto eiles.

Labai džiaugiamės, kad buvo keletas autorių, kurie tiesiog išplėšė puslapius su eilėmis iš asmeninių dienoraščių ir išdrįso atiduoti juos įrašų studijai. Skaitydama poeziją pastebėjau, kad brandesnės kartos šilainiškės vis dar jaučia nostalgiją savo gimtinei – dažnai jų posmuose piešiami gimtinės vietovių peizažai – Dzūkijos pievos, miškai ar Žemaitijos trobos. Taip pat nemažai eilėraščių yra dedikuotų išėjusiems šeimos nariams. Žinoma, populiariausia tema – meilė. Visi projekte dalyvaujantys poetai yra gana skirtingi. Na, o man pačiai į širdį įstrigo Julijos eilėraštis "Skype", kuriame poetė nuoširdžiai kalba apie šių dienų emigrantų gyvenimo realijas, apie senelių ir anūkų nebesusikalbėjimą viena kalba, bendraujant per skaipą.

Pastebėjau, kad Šilainių poetai taip pat domisi mitais ir legendomis. Šilainiškė Aldona yra susižavėjusi Aleksoto rajono legendine meilės dievaite Aleksota, todėl parašė keletą eilėraščių apie šią mitinę būtybę ir poetiškai nupiešė meilės deivės Aleksotos paveikslą. Mes su Arniu labai susižavėjome poeto Gintaro Povilavičiaus skaitymu – nors jis perskaitė tik vieną savo eilėraštį, net ir mums, aktoriams, tai buvo gražus organiško ir nuoširdaus poezijos skaitymo pavyzdys.

A.A.: Stengėmės įtraukti visų autorių atsiųstus tekstus – bent po vieną. Vieni atsiuntė tris eilėraščius, kita moteris atsiuntė vienintelį per savo gyvenimą parašytą tekstą apie meilę ir laukimą, o dar viena vietos kūrėja atsiuntė net dvi savo knygas. Pastebėjome, kad daugiausia tekstų gavome iš moterų. Pagrindinė vyraujanti tema yra meilė, dažniausiai vienpusė ir aprašoma iš moters pusės, gana ryškus yra ir gamtos vaizdavimas, kuris, pasakyčiau, yra sumišęs su dvasiniais dalykais, mitais ir legendomis. Edita buvo minėjusi, kad ji vis dar pastebi savęs nuvertinimą: "Ai, čia, ką čia... mano tekstai... tokie čia tie ir tekstai". Apskritai, mano nuomone, lietuviai, labiau ta vyresnė karta, vis dar nuvertina save ir neįsivertina.

– Gyvas poezijos "Eiliuoti Šilainių kiemai" pristatymas jau šią savaitę. Kokio tikitės penktadienio vakaro?

E.N.: Tikimės jaukaus, nuoširdaus ir eiliuoto vakaro po gluosniu. Su Arniu skaitysime šilainiškių poeziją. Skambės gitara ir dainuojamoji poezija, kurią atliks vietos gyventojas G.Povilavičius.

A.A.: Vaikštinėjant po Šilainių Santarvės parką ir besirenkant vietą, mes sustojome prie didelio gluosnio ir Edita pasakė: "Man atrodo, kad tai puiki vieta, čia, po gluosniu, tarsi kokia scena." Šilainiškis Gintaras, kurio tekstus renginio metu išgirsime įdainuotus, pritarė: "Taip, vaikai labai mėgsta šitą vietą." Taip ir atsirado ši vieta – vaikiška, šiek tiek magiška, rami ir labai gerai kontrastuojanti su šalia stovinčiais daugiabučiais. Manau, panašiai įsivaizduojame ir pačius poezijos skaitymus.

– Ką jums patiems reiškia poezija?

E.N.: Poezija pradėjau domėtis dar paauglystėje. Skaitydavau įvairių laikotarpių ir žanrų literatūrą. Šiuo metu skaitau Senovės Rytų poeziją, šią knygą kažkaip natūraliai atsiverčiau karantino metu. Taip pat domiuosi mėgėjų poetų parašytomis eilėmis. Tai gal ir nėra profesionali kūryba, bet čia atrandu daug autentikos, tikrumo ir autorių asmeninės išpažinties. Savo poezijos nerašau, nors turiu keletą parašytų tekstų, bet pačiai tai nelabai atrodo vertinga ir profesionalu, todėl ir nedrįstu dalytis su kitais. Nebent susigundyčiau, jei kada ir mano Žaliakalnio rajone gimtų panaši iniciatyva kaip "Eiliuoti Šilainių kiemai".

A.A.: Mane poezija lydėjo nuo ankstyvos paauglystės. Daug jos skaičiau sau, nemažai kitiems. Dar mokykloje aš nuolat dalyvaudavau raiškiojo meninio skaitymo konkursuose. Vėliau ji šiek tiek atsitraukė ir dabar vėl po truputį grįžta. Šiuo metu skaitau ir studijuoju šiuolaikinę islandų ir latvių poeziją. Tekstų parašau ir pats. Tiesa, čia tas anksčiau mano minėtas: "Ai, čia, ką čia.... mano tekstai... tokie čia tie ir tekstai" galioja ir man.


Kas? Projekto "Eiliuoti Šilainių kiemai" pristatymas.

Kada? Liepos 31 d. 18 val.

Kur? Santarvės parke.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių