Legendiniai "Laimės vaikai"

Festivalis Kaune kvies pamatyti penkis kino istorijoje svarbią vietą užimančius filmus, prisiminti kiną rimtu menu pavertusius kūrėjus. Du filmai iš Kauno programos priskiriami nebyliojo kino laikotarpiui – juos lydės muzikantų duetų akompanimentas.

Dalis "Pirmosios bangos" programos visada yra šiokios tokios retenybės, jie mažiau žinomi, retai kur rodomi, apie juos šiandien nedaug kas rašo. Bet žiūrovas, pasirinkęs šiuos filmus, niekada neapsirinka: tai kūriniai, kurie, nors ir įkalinti labai trapioje, nykstančioje materijoje – kino juostoje, menine prasme beveik nepavaldūs laikui, tad žiūrovų patirtį galima prilyginti ėjimui į muziejų žiūrėti senosios dailės meistrų.

Festivalį atidarys vienintelė visoje programoje komedija ir vienintelis vokiškas filmas "Laimės vaikai" ("Glückskinder", 1936 m.). Tai Trečiojo reicho laikų UFA kino studijos filmas, tačiau jame išvengta nacistinės cenzūros ir propagandos, tai  tuometės holivudinės komedijos (screwballo) perdirbinys.

Režisieriaus Paulo Martino filme pagrindinius vaidmenis atliko to meto ryškiausių kino žvaigždžių duetas Lilian Harvey ir Willy Fritschas. Britų kilmės L.Harvey nepataikavo nacistinei Vokietijos valdžiai, savo veiksmais tiek ekrane, tiek už jo ribų siutindavo pagrindinį nacių propagandininką Josephą Goebbelsą, tad po kelerių metų buvo priversta bėgti iš Vokietijos į JAV, kur jos kino karjera, deja, galutinai nutrūko.

"Pirmoji banga" kasmet stengiasi parodyti 100 metų senumo filmą. Šiemet kauniečiai pamatys švedų kino meistro Victoro Sjöströmo kūrinį "Nusikaltėlis ir jo žmona"

"Laimės vaikai" yra vienas mėgstamiausių Quentino Tarantino filmų, dainą iš kurio, atliekamą L.Harvey ir W.Fritscho, galime girdėti jo filme "Negarbingi šunsnukiai" (2009 m.). Kažkada juosta "Laimės vaikai" rodyta ir Lietuvoje, o pirmasis Kaune leisto "Kino naujienų" žurnalo (1931 m.) numerio viršelis puikavosi L.Harvey ir W.Fritscho portretais su prierašu: "Ar pažįstate šią porą?", kitame puslapyje pridurta: "Kaipgi jų nepažinsi, tai juk Liljan ir Vili! – sušuks skaitytojai. Taip, tai seni kauniečių pažįstami, dažnai vaidinę drauge." Dabar filmas "Laimės vaikai" vėl sugrįžta pas kauniečius, nes, pasak "Pirmosios bangos" organizatorių, tai yra geriausia, ką iš to laiko filmų žiūrovams galima pasiūlyti.

Švedų paveldas

"Pirmoji banga" kasmet stengiasi parodyti 100 metų senumo filmą. Šiemet kauniečiai pamatys švedų kino meistro Victoro Sjöströmo kūrinį "Nusikaltėlis ir jo žmona" ("Berg-Ejvind och hans hustru", 1918 m.), nebylųjį seansą įgarsins muzikantai Edgaras Sabilo ir Mėta Gabrielė Pelegrimaitė.

Pasak programos sudarytojų, šis filmas yra labai gera to meto reprezentacija, nes tuo metu niekas kitas kino srityje nebuvo pasiekęs tokių aukštumų kaip V.Sjöströmas. Tai, kad V.Sjöströmas yra ir puikus aktorius, daugelis žino iš jo profesoriaus vaidmens Ingmaro Bergmano "Žemuogių pievelėje". Jo aktoriniais sugebėjimais pasimėgaus ir festivalio žiūrovai, nes režisierius suvaidino pagrindinį – nuo įstatymo kalnuose besislapstantį – herojų.

"Nusikaltėlis ir jo žmona" yra ypatingas dėl nuostabiai nufilmuotų tikrų laukinės gamtos vaizdų, tuo metu labai drąsaus ir kūrybingo režisieriaus sprendimo gamtos vaizdais perteikti dramatiškus veikėjų jausmus ir būsenas.

Sakoma, kad režisierius dėl savo perfekcionizmo reikalavęs perfilmuoti bet kurią emocinės tiesos ar norimos prasmės stokojančią sceną. Tik nedidelė dalis (15 iš 43) V.Sjöströmo ilgametražių filmų išliko iki šių dienų, o "Nusikaltėlis ir jo žmona" po 2013 m. restauravimo žymiai pailgėjo (beveik 40 min.) ir šią artimą pirminei versijai juostą net ir po šimto metų galimybė pamatyti yra kol kas vienintelė – tik kino teatre.

Filmas, gimęs prisiminimuose

Festivalis Kaune pristatys ir 1932 m. antikarinę dramą "Mediniai kryžiai" ("Les croix de bois"), kuri vaizduojamuoju laikotarpiu taip pat susisieja su 1918 m., su karo pabaiga. Tai Rolando Dorgeleso romano ekranizacija. Prancūzų režisierių Raymondą Bernardą šiandienos kritikai pristato kaip vieną didžiausių ir mažiausiai žinomą visų laikų režisierių, padėjusį tvirtus pagrindus Prancūzijos kinui garsinio kino aušroje.

Dauguma "Mediniai kryžių" kūrėjų patys išgyveno Pirmojo pasaulinio karo siaubą, todėl filmą geriausiai pristato vieno jo aktorių Charleso Vanelio žodžiai: "Mums nereikėjo vaidinti, mums tereikėjo prisiminti."

Juodojo filmo pionieriai

Kaune matysime du filmus, kuriuos galima pavadinti "film noir" dar iki šio termino atsiradimo (apie 1940 m.). Vieno jų režisieriaus – Alfredo Hitchcocko – pavardę ir darbus šiandien žino visas pasaulis, o kito – italo Augusto Geninos – vardas iki šiol buvo ilgai pamirštas net kino istorikų. Veikiausiai A.Geninos pavardę ištrynė pati kataklizmų pilna XX a. istorija, kurios metu kilo ir griuvo ne viena santvarka, tarp jų ir Italijos fašistinė, kai režisierius gyveno ir sėkmingai dirbo.

A.Geninos filmą "Vidurnakčio meilužiai" (1931 m., kurtas su Vokietija ir Prancūzija) "Pirmosios bangos" vadovas Aleksas Gilaitis į Lietuvą atvežė iš archyvinio kino festivalio "Il Cinema Ritrovato" Bolonijoje, kur šiemet vyko A.Geninos filmų retrospektyva. Italų kino meistras atvedė į didžiuosius ekranus ne vieną būsimą žvaigždę, kino legendas Jeaną Gabbiną, Fernandelį.

"Vidurnakčio meilužiuose" vaidino ryškiausia prancūzų nebylaus kino žvaigždė Pierre‘as Batcheffas, šiandien geriausiai žinomas iš pagrindinio vaidmens Luiso Bunuelio ir Salvadoro Dali filme "Andalūzijos šuo" (1928 m.). To meto kino kritikai "Vidurnakčio meilužius" išskyrė kaip "nepaprastos techninės kokybės filmą, absoliučiai kinematografišką ir vis dėlto jau visiškai kitokį nei nebylusis kinas".

Suteiks naujų garsų

Vienas paskutiniųjų tikrų nebyliojo kino šedevrų – jauno, 28 metų režisieriaus A.Hitchcocko "Nuomininkas: Londono paslaptis" (1927 m.). Šiam filmui Kaune akompanuos Viktoras Orestas Vagusevičius ir Matas Samulionis. Pasak A.Gilaičio, nauja šio filmo restauracija išleista su labai nederančiu garso takeliu, tad jam akompanuosiantys muzikantai Lietuvos žiūrovams pasiūlys kitokį, labiau filmo dvasią atitinkantį įgarsinimą.

A.Hitchcockas "Nuomininką..." vėliau vadino pirmuoju tikrai hičkokišku filmu (tai nebuvo jo pirmasis darbas), jame, pasak režisieriaus, jis pirmą kartą idėjas perteikė grynai vizualiomis formomis. Filmas pasakoja apie serijinio žudiko paieškas rūke paskendusiame Londone. "Nuomininke..." vaidino kylantis, garsus aktorius Ivoras Novello, o to meto žvaigždžių sistema (nerašytas prodiuserių kodeksas) neleido, kad kino žvaigždė filme būtų piktadarys, režisierius negalėjo jam paskirti nusikaltėlio vaidmens. Bet A.Hitchcockas nenorėjo aukoti pasakojimo įtampos ir dramos, tad viską padarė savaip.

Peržiūrėję juostą platintojai iš karto ją atmetė, pavadinę filmą siaubingu ir jis tarsi jau buvo pasmerktas išnykti. Tačiau po kurio laiko kino teatruose parodytas filmas sulaukė labai didelio pasisekimo ir netgi vadintas geriausiu visų laikų britų filmu.

A.Hitchcockas nebylųjį kiną vadino tam tikrą tobulumą pasiekusiais, grynų emocijų filmais, kuriuose trūko tik vieno dalyko – garsų iš žmonių lūpų ir iš gatvės. Tačiau garsas, kaip ir kiekviena nauja technologija, netikėtai įnešė daug didesnių pokyčių. Per naktį "nuvertėjusios" juostos, atsinaujinimo neištvėrę kino teatrai, naujų reikalavimų neatitikę kino menininkai: aktoriai, režisieriai, muzikantai – kiek daug išnyko ir kokia nepastovi žmonijos atmintis, jos svajones, fantazijas ir prisiminimus saugančios medijos atžvilgiu.

Bet visa tai ir daugiau žiūrovams pristatantis ankstyvojo kino festivalis kviečia atsigręžti į kino istoriją ir savo pačių patirtimi įsitikinti, kad amžinajame esamajame kino laike atgyjantys fenomenai niekada išnykę net ir nebuvo.