Šie koncertai bus unikali proga pirmą kartą po karantino didžiuosiuose Lietuvos miestuose išgirsti K. Uinsko pasirodymus. Belaukiant koncertų – pianistas kalba apie savo naująją programą ir kūrybinį gyvenimą.

– Kaip koncertų anonse rašoma, rengiate visiškai naują, solinę Ferenco Liszto programą. Kodėl pasirinkote šį kompozitorių?

– F. Lisztas pianizmo pasaulyje yra be galo svarbi figūra. Romantinio fortepijono virtuoziškumo supratimas be šio kompozitoriaus kūrinių neįmanomas. Virtuoziškumas ir F. Lisztas yra tarsi sinonimai. Jis pats buvo ne tik genialus kompozitorius bet ir pianistas virtuozas, kuris pirmas istorijoje pradėjo groti solinius koncertus mintinai, nenaudodamas natų. Panašiai kaip N. Paganinis smuiko pasaulyje, F. Lisztas daugiausia legendomis apipintas pianistas. Kuomet F. Chopinas išgirdo skambinant F. Lisztą F. Chopino etiudus op. 10, dedikuotus F. Lisztui, jis neteko žado ir savo laiškuose rašė, kad jam svaigsta galva, kad jis norėtų pavogti būdą, kuriuo šis atlieka paties F. Chopino sukurtas kompozicijas. Kuomet publika klausydavo F. Lisztą skambinant, daugelis alpdavo koncertuose nuo jo pribloškiančio virtuoziškumo ir charizmos. Pažvelkite į seno F. Liszto nuotraukas, atrodo, kad jis tarsi mitinė būtybė iš fantastinių pasakų.

Be savo genialaus grojimo F. Lisztas į visą klasikinės muzikos istoriją įėjo ir kaip vienas ryškiausių romantinio periodo kompozitorių, didžiąją savo kūrybos dalį dedikavęs būtent fortepijonui.

Aš iki šiol nesu grojęs F. Liszto solinių kūrinių. Kažkaip visą laiką jo vengiau. Man F. Lisztas atrodė tarsi žemai kabantis vaisius. Jo kūriniai savyje turi akivaizdų blizgesį, kuriuo lengva publikai padaryti paviršutinišką įspūdį. Aš jutau, kad ilgoj distancijoj, formuojantis man kaip asmenybei, kaip atlikėjui prie blizgučių pulti nereikia. Galiausiai prie F. Liszto aš priėjau jau supratęs kitų didžiųjų kompozitorių kūrybą. Džiaugiuosi, kad prie šio kompozitoriaus priėjau būtent dabar. Pasirinkau sunkesnį kelią – pirmiausia įveikti užduotis, slypinčias F. Chopino, J. Brahmso, S. Rachmaninovo muzikoje. Dabar F. Liszto kūryboje matau ne tik virtuozinį blizgesį, bet ir filosofinį pradą.

Kažkaip intuityviai pasirinkau groti F. Lisztą būtent dabar ir tuo pačiu gavosi net labai įdomus atsitiktinumas. Tik pradėjęs dirbti su šia nauja programa, pamačiau, kad šiais metais, spalio 22 d., pasaulis minės 210-ąsias F. Liszto gimimo metines. Tad su mano koncertais tarsi savotiškai pasitiksime šį gražų jubiliejų.

– Pasirinkote vieno kompozitoriaus koncepciją – ar nebijote, kad klausytojui gali būti nuobodu?

– Priešingai – soliniame rečitalyje atliekant vieno kompozitoriaus kūrinius, galima pilnai pasinerti į jo kūrybinį kelią, parodyti skirtingus jo „veidus“, gyvenimo etapus, atskleisti jo portretą. Šioje programoje klausytojai išgirs F. Liszto virtuozinį, filosofinį, poetinį-lyrinį bei kitus pradus. Prieš metus savo soliniuose rečitaliuose skambinau taip pat vieno kompozitoriaus, F. Chopino kūrinius ir tai labai pasiteisino mano ir publikos atžvilgiu.

– Ką šiandieninis klausytojas gali atrasti aktualaus sau F. Liszto muzikoje?

– Žmogus prieš šimtą metų ar prieš du šimtus metų yra tas pats žmogus. Pamatiniai klausimai išlieka tie patys. Emocijos, tokios kaip džiaugsmas, liūdesys, meilė, ilgesys, aistra niekur nedingo. Aplinkoje, technologijose daug kas pasikeitė, bet žmogaus jausminis pasaulis vis dar yra tas pats. Kalbant apie F. Liszto kūrybą ir jos aktualumą, galima būtų išskirti vieną temą, kuri aktuali kone visame kūrybos kelyje, – būtent tamsaus ir šviesaus pradų prieš pastatymą, jų vidinę kovą. Tikriausiai kiekvienas žmogus susiduria su šiuo klausimu anksčiau ar vėliau. Kurį kelią pasirinkti, juk dažnai tamsos kelias gali atrodyti ne mažiau viliojantis negu šviesos. F. Lisztas labiausiai akivaizdžiai šį klausimą kelia Sonatoje h-moll, kurioje vyksta epinė šių stichijų kova. Sonata – yra tarsi viso jo gyvenimo apžvalga. Svarbiausių gyvenimo klausimų, momentų ir konfliktų kertinis akmuo. Ši sonata kaip gyvenimas – prasideda tarsi širdies dūžiais, o vėliau vyksta šviesos ir tamsos priešinimas ir viskas, kas yra tame.

– Karantinas leido atsikvėpti nuo koncertų. Jūsų karantino atradimai – praradimai?

– Nebandysiu pagražinti, gero šitame buvo mažai. Vienintelis geras dalykas, kad galėjome daugiau laiko praleisti su šeima. Jaučiausi kaip traukinys, nuvažiavęs nuo bėgių. Visa kūryba, planai, koncertai buvo įgavę pagreitį ir staiga viskas sustojo. Mano produktyvumas tame etape nukrito kone iki nulio. Dar eilinį kartą įsitikinau, kad gyvenimas be gyvo bendravimo su muzika ir klausytojais yra labai nykus.

– Ar turite, kas Jus įkvepia kūrybai? Pasakykite tris Jus labiausiai įkvėpusius asmenis Jūsų kūrybiniame kelyje ir kodėl.

Kuomet publika klausydavo F. Lisztą skambinant, daugelis alpdavo koncertuose nuo jo pribloškiančio virtuoziškumo ir charizmos.

– Sunku išskirti tris... yra daug asmenybių, kurios įkvepia vienu ar kitu metu. Nepriklausomai nuo profesijos, mane žavi tie žmonės, kurie savo srityje eina iki absoliutaus maksimumo, siekia tobulybės, nebijo ieškoti savitų, naujų kelių... Pavyzdžiui, V. van Goghas – kaip jis besąlygiškai tikėjo tuo, ką nori daryti. Visas pasaulis galėjo abejoti, tačiau jo vidinis balsas sakė, kad jis turi tapyti ir siekti tikslo bet kokia kaina. Jis dirbo kaip užhipnotizuotas, nors pardavė per visą savo gyvenimą tik vieną paveikslą. O šiandien jis laikomas vienu svarbiausių dailininkų istorijoje... Arba M. M. da Caravaggio – tam, kad atrastų savo stilių, tapybos paslaptis jis ėjo iki visiško pamišimo, nebijojo ieškoti naujų išraiškos priemonių ir naujai matyti dalykus. Mane taip pat labai įkvepia legendinė pianistė Martha Argerich – būdama 80 m. ji groja geriau nei bet kada savo gyvenime, išlaikiusi gyvybingumą, smalsumą, norą mokytis. Kuomet bendrauji su ja, atrodo, kad bendrauji su jaunu žmogumi, visiškai nesijaučia nei metų našta, nei nuovargis nuo gyvenimo. Ir visa tai yra dėl aistros ir tikėjimo tuo, ką darai.

Tokie pavyzdžiai mane labai įkvepia ir leidžia nepasiduoti sunkiausiais momentais.

– Paminėjote M. Argerich. Jums pačiam šią vasarą teko galimybė pasirodyti jos festivalyje Hamburge. Koks jausmas groti šalia tokių atlikėjų?

– Taip, tiesa. M. Argerich festivalyje pasirodžiau jau antrą kartą. Pirmą kartą dalyvavau jame 2018 m. kartu su pianistu E. Bozhanovu, o šiais metais pasirodžiau su dar vienu legendiniu atlikėju – violončelininku Aleksandru Kniazevu. Kartu atlikome J. Brahmso sonatą altui ir fortepijonui – paties A. Kniazevo perdirbtą violončelei. Džiaugiuosi, kad mūsų pasirodymas susilaukė didelės sėkmės. Festivalio dalyviai, klausytojai, Hamburgo salės direktoriai po koncerto sveikino ir džiaugėsi, kad turėjo galimybę išgirsti tikrąjį J. Brahmsą. Po šio pasirodymo belgų įrašų kompanija Avanti classic, kuri taip pat įrašinėjo festivalio koncertus, pasiūlė išleisti mūsų su A. Kniazevu kompaktinę plokštelę su J. Brahmso dvejomis sonatomis altui ir violončelei. Tai bus pirmas pasaulyje šių sonatų, atliktų violončele, išleidžiamas įrašas, kurį mes padarėme Paliesiaus dvare Lietuvoje kartu su Baltic Mobile Recordings. Festivalyje taip pat turėjau galimybę pabendrauti su pačia M. Argerich, kitais garsiais atlikėjais. Festivalyje pasirodė tokios žvaigždės kaip Danielius Barenboimas, Anne-Sophie Mutter, Mischa Maisky ir kt. Įkvepia tai, jog atlikėjai, kurių klausiausi ir kuriais tu žavėjausi dar tik pradėdamas savo kūrybinį kelią, šiandien stovi šalia tavęs vienoje scenoje.

– Šiais laikais visame pasaulyje yra milijonai pianistų ir vis vien kiekvienais metais nauji ir nauji pradeda muzikos mokslus. Kaip manote, ar pasauliui reikia tiek atlikėjų?

– Kada beržas subrandina sėklas ir jas vėjas pradeda sklaidyti, išbarsto, jos nukrenta į žemę. Iš jų daugybės prigyja tik vienetai. Taip pat su atlikėjais. Nesvarbu, kad jų yra daug. Gerų atlikėjų yra vienetai, gerų atlikėjų nėra per daug, net sakyčiau yra nepakankamai. Kiekvienas atlikėjas pats suranda savo vietą pasaulyje ir savo klausytoją. Vieni baigę muzikos mokslus, pasirenka kitą kelią ir muzika lieka jiems kaip hobis, kiti pasirenka pedagogiką. Tie, kurie eina atlikėjišku keliu - be muzikos ir scenos gyventi negali. Muzikinį išsilavinimą turinčių žmonių niekada nebus per daug. Mokęsis muzikos žmogus pasaulį suvoks žymiai plačiau ir įdomiau, jo gyvenimas bus žymiai turtingesnis visomis prasmėmis.

– Ką patartumėte dabartiniam muzikos studentui?

– Vienas labai svarbus patarimas – kad jis suprastų, ant kokio laiptelio kaip profesionalas jis stovi, bet ne dešimtbalėje sistemoje, o turi įvertinti save pasauliniame kontekste. Studentas turi gebėti save sulyginti su geriausiais pasaulio atlikėjais ir žinoti, kur jis yra ir kokį kelią turi įveikti, kad atsidurtų ant aukščiausios muzikinės pakopos. Dažnai muzikos universitetuose studentai gauna dešimtukus ir tuomet klaidingai save suvokia. Jie galvoja, jei jau gavau dešimt, reiškia nebėra kur tobulėti ir kuomet jie išeina į didįjį pasaulį, tada susiduria su kita realybe, įvyksta nusivylimas. Labai svarbu save adekvačiai įvertinti kuo anksčiau.

– Ką Jūs savo grojimu įnešate naujo klausytojams?

Gerų atlikėjų yra vienetai, gerų atlikėjų nėra per daug, net sakyčiau yra nepakankamai.

– Kai pradedu dirbti su nauju kūriniu, ypač jei tas kūrinys patinka, dažniausiai matau to kūrinio viziją. Aš žinau, kaip jis turi skambėti galutinėje versijoje. Dabar stengiuosi vengti didžiųjų atlikėjų įrašų, kad nebūčiau jų įtakoje. Idėjų semiuosi iš pačios muzikos, ji pati man nušviečia kelią. Aš klausytojams pasiūlau unikalią to kūrinio viziją. Ir tai atsako į klausimą, ką aš galiu pasiūlyti: originalų matymą. Nes jeigu tu neturi to unikalaus matymo, tai paviršutiniškai imituoji kitų matymą, arba kažką vaizduoji, ko pats nesuvoki. Matai taip, ir niekaip kitaip. Neturint vizijos, atlikimas beprasmis, nevaisingas, jis nesuteiks emocijų klausytojui ir kūriniui nesuteiks gyvybės. Tuo pačiu galutinis interpretacijos tikslas – tai, kuomet nelieka jokios interpretacijos, o vyksta gryna muzika. Tada tiesiog reikia leisti muzikai kalbėti pačiai už save. Būti tarpininku per kurį vyksta visas procesas.

– Iš kitų koncertų organizatorių girdėjome, kad klausytojai labai atsargiai grįžta į koncertų sales ir nemažai renginių vyksta apytuštėse salėse. Ką apie tai manote?

– Jau esu minėjęs, kad visa ši covid-19 situacija tikrai palietė beveik visus mus, tačiau ypač muzikantai, scenos žmonės tą pajuto ir vis dar jaučia ypatingai stipriai. Daugiau nei metus visiškai negalėjome dirbti, užsiimti savo profesine veikla, koncertuoti. Psichologiškai tą atlaikyti reikia itin didelių psichinių ir fizinių pastangų. Dabar tarsi viskas šiek tiek pralaisvėjo, tačiau klausytojai grįžta į koncertų sales labai nedrąsiai. Kviečiu visus, kas pasiilgote muzikos, ateikite, palaikykite meną, muziką. Tik klausytojų dėka muzika turi prasmę. Iki pasimatymo koncertų salėse!

Pianisto K. Uinsko soliniai koncertai Lietuvoje:

Spalio 16 d. – Klaipėdos koncertų salėje,

Spalio 19 d. – Kauno filharmonijoje;

Spalio 21 d. – Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje.