„Perdegimas“: ką reiškia gyventi nesibaigiančio skubėjimo pasaulyje?

Šiuolaikiniai žmonės tokie užimti, kad poilsis jiems atrodo tik laiko švaistymas, pastebi trupės "Nuepiko" įkūrėjai – šokėjai Marius Pinigis, Marius Paplauskas ir Andrius Stakelė. Ne veltui į gydytojus kreipiasi vis daugiau žmonių, kuriems diagnozuojamas išsekimas. Apie šį ekstremalų kasdienį mūsų būvį ir pasakoja naujausias "Nuepiko" šokio spektaklis "Perdegimas".

Įkvėpti savų ir svetimų patirčių, M.Paplauskas (M.Pa.), M.Pinigis (M.P.) ir A.Stakelė (A.S.) interpretuoja perdegimo reiškinį, kelia klausimus, į kuriuos sau atsakyti privalo pats žiūrovas.

Pokalbis su "Nuepiko" kūrėjais – apie interneto amžiaus pranašumus ir iššūkius, gyvenimą ryjančius socialinius tinklus, gebėjimą įsiklausyti į save, bei kuriamą nuoširdų ryšį su žiūrovais.

– Publikai jūs jau žinomi kaip nuotaikingo, komiško spektaklio "(g)round zero" herojai. Tuo tarpu "Perdegimo" tema – kur kas rimtesnė. Spektakliu analizuojate beprotišką mūsų kasdienybę, gyvenimą nuolatiniame skubėjime, konkurencijoje. Ar patiems dažna situacija, kai tenka ištarti: viskas, perdegiau? Kiek kasdienybėje pastebite tokių istorijų draugų, aplinkinių gyvenime?

– M.P.: Manau, kad XXI a. kiekvienas susiduriame su perdegimu. Dažniausiai jis susijęs su tuo, kad prisiimame per daug pareigų, atsakomybių, pervertiname savo galimybes laiko atžvilgiu. Žmogaus pasąmonė veikia taip, kad pirmiau pažadi, o tik paskui galvoji, ar sugebėsi išpildyti pažadą. Todėl nuolatinis darbas su savimi be galo svarbus – privalu išmokti atpažinti situacijas, įvertinti, ar tai, ką darai išties teikia vertę. Galbūt šios atsakomybės tik ryja tavo laiką ir energiją? Būdami šios būsenos ne tik gyvename patys, bet ir matome gyvenant aplinkinius, tačiau nenorime moralizuoti. Šiandien mus ir taip bombarduoja didžiuliai kiekiai informacijos – kaip sveikai gyventi, dirbti, sportuoti, ilsėtis. Tačiau ar kreipiame į tai dėmesį? Tikime, kad kiekvienas sau atsakymus turi surasti pats.

Spektaklio kūrimo procesas užtruko gana ilgai – pusantrų metų. Šiuo laikotarpiu kito ir mūsų tarpusavio santykiai. Mokėmės atėję į repeticiją nebijoti pasakyti, kad šiandien jaučiamės pavargę, norime repetuoti trumpiau. Spektakliu bandome pasąmoningai perteikti perdegimo būseną. Nenorime kalbėti akla simbolika ar tiesiog konstatuoti faktą, kad vyksta toks reiškinys. Tokiu atveju žmonės tiesiog susirinktų, paplotų ir išsiskirstytų. Mums spektaklio kūrimo procesas turėjo kur kas didesnę reikšmę, palietė ir asmeninį gyvenimą, skatino keistis, augti. Nemažai dalykų kasdienybėje atliekame iš inercijos, tačiau ne visada įvertiname aplinkybes. Pavyzdžiui, Marius neseniai sukūrė šeimą, be to, filmuoja ir montuoja vaizdo siužetus. Andrius ne tik šoka, bet ir kuria muziką. O aš auginu du vaikus. Visa tai iš tavęs taip pat reikalauja energijos, degina. Kaip subalansuoti visas gyvenimo sritis? Ar įmanoma ateiti į repeticiją, neaukojant kažko kito? Ne veltui svarbi spektaklio dalis yra harmonija – svarstome, kaip viską paversti harmoninga vienove.

– A.S.: Mintis apie spektaklį gimė iš mūsų pačių perdegimo. Nusprendėme, nieko nemoralizuodami, nemokydami, patys paraleliai gyventi spektaklio kūrimo procese.

– Šokėjų kūnai kasdien patiria daug įtampos, krūvio. Ar visada sugebate įsiklausyti į savo kūną, kai jis prašo pauzės?

– M.P.: Visų pirma, nebesame dvidešimtmečiai. Būdamas dvidešimties tu gali dvi paras nemiegoti ir vis tiek turėti energijos visą save atiduoti per repeticiją. Kita vertus, tokio amžiaus pagrindinė tavo raiškos priemonė ir yra kūnas, nes kitų dar neturi. Tačiau bręsdamas tampi vis gudresnis. Užtenka mažiau repetuoti, nes išmoksti kokybiškai, tikslingai tai daryti. Žinoma, atėjęs į repeticiją ir pajutęs, kad kūnas yra pavargęs, stengiesi neeikvoti resursų. Tokiu atveju galima tiesiog pasikartoti medžiagą. Esame ne tik šokėjai, bet ir choreografai, tad privalome kūrybiškai analizuoti idėjas, sugebėti save pamatyti iš šalies. Todėl repeticijų metu pailsėjęs turi būti ne tik mūsų kūnas, bet ir protas. Jei į repeticijų salę atbėgi po septynių darbų, nieko gero nebus.

– Šiandien skubėti tampa ne tik natūralu, bet ir madinga – rytinę kavą geriame ne namuose, o pakeliui pagriebiame puodelį išsinešti, pietaujame greitosiose užkandinėse, viršijame greitį, kartojame, kad paroje valandų mums per mažai. Kaip manote, ar toks gyvenimo tempas gali būti mados reikalas?

– A.S.: Manau, kad tai tarsi grandininė reakcija. Visi aplinkiniai visada siaubingai užsiėmę, tad kartais netgi gėda sakyti, kad šiandien nieko neveiksi, ilsėsiesi. Atrodo, kad poilsis yra laiko švaistymas.

– M.P.: Šiandien nemokame nieko neveikti. Net gulėdami lovoje griebiame telefoną ir tikriname socialinius tinklus. Koks čia poilsis? Paradoksalu, bet mokslininkai ištyrė, kad, būdami tokie siaubingai užimti, iš tiesų nuveikiame kur kas mažiau. Spaudimas didžiulis, tad žmogus mėtosi nuo vieno darbo prie kito, nieko iki galo nepadarydamas. Sakyčiau, kad toks gyvenimo būdas išties yra madingas, bet iš tos mados jis pavirsta tiesiog sindromu. Nebemokame gyventi sveikai – ramiai pabūti, išeiti pasivaikščioti mums atrodo neverta laiko.

– Tad kaipgi spręsti šią globalią problemą? Kokias išeitis, apmąstymus savo spektakliu siūlote jūs?

Socialinė erdvė apskritai iškreipia mūsų bendravimą. Dingsta visas laukimo žavesys, norime visko čia ir dabar.

– M.P.: Idėjine prasme spektakliu nesiūlome jokios išeities, tiesiog parodome, kad yra viltis – žmogus mūsų viduje. Iš pradžių pradėjome kurti, remdamiesi elementariomis fizikinėmis dimensijomis, pavyzdžiui, kosmosu. Jo neįmanoma nei pakeisti, nei aprėpti. Vėliau pradėjome tyrinėti, kaip galime atrasti savo kūno tėkmę, gravitaciją, harmoniją, manipuliaciją. Taip pradėjo aiškėti spektaklio struktūra. Mums svarbi ne tik žinutė, bet ir pats meninis kūrinys, kuris yra tarsi koliažas, istorija.

– M.Pa.: Spektaklio žiūrovas daugiau bus liudininkas, sąjungininkas. Vieni, žinoma, matys vien tik šokančius kūnus, kiti pasiims tai, ko jiems reikia.

– A.S.: Manau, kad spektaklis žiūrovams atneš ir iššūkių. Šiandien visi įpratę viską gauti greitai, įspūdingai. O spektaklio metu turėsi atsisėsti ir tiesiog būti nešamas tos tėkmės. Niekur neskubėti, nelėkti, tiesiog būti su savimi. Nebus nei pompastikos, nei fejerverkų ar efektų.

– M.P.: Dėl šios priežasties žiūrovai bus visai arti – sėdės ratu aplink mus. Jie matys kūnus visai šalia, galės girdėti, kaip jie kvėpuoja, liečia žemę. Stengiamės vengti slėpimosi, norime būti atviri ir nuoširdūs.

– Kaip manote, galbūt prie visuotinio perdegimo prisideda ir socialinės medijos, vaizduodamos laimingus, sėkmės lydimus žmones, ir versdamos mus su jais lygintis?

– M.P.: Socialinės medijos yra svarbus šio amžiaus atradimas, bet kartu ir prakeiksmas. Socialiniai tinklai išties gali mums pasitarnauti. Pavyzdžiui, prieš keletą metų Šiaurės Afrikos valstybėse jie padėjo išprovokuoti revoliucijas. Socialiniais tinklais taip pat galima greitai pasiekti žmones, patogiai bendrauti. Kita vertus, jie labai ryja mūsų laiką, apkrauna nereikalingomis mintimis. Dar blogiau, kai socialiniais tinklais be perstojo naudojasi vaikai. Pastebima, kad jų socialiniai įgūdžiai šiandien yra visiškai suprastėję. Juk socialinėse medijose tinkantis bendravimas ne visada pritaikomas realiame gyvenime. Socialinė erdvė apskritai iškreipia mūsų bendravimą. Dingsta visas laukimo žavesys, norime visko čia ir dabar. Pavyzdžiui, išsiunčiame elektroninį laišką ir tikimės, kad žmogus tą pačią minutę atrašys. O XIX a. žmonės išsiuntę telegrafą ramiausiai dvi savaites laukdavo atsakymo.

– M.Pa.: Ir netgi pats gavęs elektroninį laišką, stengiesi kuo greičiau atrašyti, nors tą akimirką ir negali. Kyla stresas, atrodo, kažkas atsitiks, jei iškart neatsakysi.

– M.Pi.: Šis modelis pradeda veikti pasąmoningai. Elektroninį laišką parašęs žmogus tikriausiai nė nesitiki, kad jam iškart atrašysi, tačiau atrodo, kad būtinai turi tai padaryti. Deja, šiuo metu funkcionuoja tokia visa apimanti sistema. Vis dėlto manau, kad visa tai anksčiau ar vėliau prieisime liepto galą. Tai pamatysime po 10–15 metų, kai užaugs karta, subrendusi visiškai kitokiomis aplinkybėmis nei mes. Apskritai, žmonės dabar mažai juda, turi valgymo sutrikimų. Stebimas fenomenas, kad vaikai nebemoka atskirti alkio jausmo. Tai vyksta dėl to, kad tėvai, norėdami, jog vaikai valgytų, duoda jiems planšetę. Tad atsiranda labai įdomių fenomenų, kurių anksčiau išvis nebuvo pastebima. Kada nors socialinių tinklų ir interneto naudojimo įpročiai privalo pasikeisti. Jau dabar žmonės riboja savo naudojimąsi socialiniais tinklais. Atsiranda mobiliųjų programėlių, kurios padeda kovoti su savo įpročiais, pavyzdžiui, po poros valandų naudojimosi e. paštą tiesiog užblokuoja. Verta paminėti ir tai, kad interneto amžius ir beprecedentis greito rašymo ir atrašymo kultas išpopuliarino visiškai naują darbo pobūdį – laisvai samdomus darbuotojus. Juk dabar gali dirbti kur nori ir kada nori, tereikia kompiuterio ir interneto. Tad nebėra griežtų darbo valandų poreikio. Skamba šauniai, tačiau tiesa ta, kad šie žmonės dirba nuolat, nes nebelieka jokios laisvalaikio ir darbo atskirties.

– Kas jus įkvepia kurti? Galbūt tai kasdieniai įvykiai, įžymios asmenybės, kitos šokėjų trupės?

– M.P.: Kalbant apie šį spektaklį, pradinė idėja iš pradžių buvo kiek kitokia. Tačiau vėliau mus įkvėpė norvegų antropologas Thomas Hyllandas Eriksenas, kuris yra lankęsis ir Kaune. Šis mokslininkas tyrinėja mūsų visuomenę, kuri yra pagreičio būsenos, ir pati nebegali to kontroliuoti. Skaitydamas šio mokslininko knygą supratau, kad būtent apie tai mes ir norime kalbėti savo šokiu. Įdomu ir tai, kad šių metų gegužę Pasaulio sveikatos organizacija perdegimą oficialiai pripažino sindromu. Tad pirminis įkvėpimo šaltinis buvo minėtas antropologas, o paskui dar sekė daug tarsi atsitiktinai aptiktos papildomos medžiagos ir informacijos. Įkvėpė ir Renesanso tapytojas Hieronymus Boschas. Jo žvilgsnis į religines temas anuomet buvo labai radikalus. H.Boscho kūryba yra be galo vaizdinga, vizuali, joje susipina animalistiniai ir žmogaus kūno vaizdiniai, jis mėgo daug detalių. Keletas H.Boscho paveikslų pasakoja apie žmogaus atitolimą nuo idėjų, harmonijos. Manau, kad jis jau tada numatė perdegimo pavojus. Man patinka, kad šio dailininko kūryboje daug kūniškumo, atsigręžimo į žmogaus prigimtį. Šie kūriniai mums suteikė gerą inspiraciją ieškoti ne tiek paties šokio, kiek fiziškumo, kūno svorio pajautimo. Atrodo, kad J.Boschas kalba apie tą patį, ką ir mes, nors mus ir skiria 500 metų.

– Jūsų šokio spektakliai nėra tradiciški, mėgstate įdomias erdves. Esate šokę turguje, o dabar žiūrovai sėdės ratu visai šalia jūsų. Kokių iššūkių kelia tokie netradiciniai sprendimai?

– M.P.: Rengiant šį spektaklį norėjosi artumo, nes šokiu kalbame ne tik apie save, bet ir apie žiūrovus. Jeigu auditoriją susodintume tradiciškai – priešais mus, atrodytų, kad norime jiems perteikti savo poziciją. Taip nėra – kaip jau minėjome, nesiekiame moralizuoti, mokyti. Žinoma, kyla ir iššūkių, nes žiūrovai mus matys iš visų pusių, nebus kur pasislėpti. Svarbus ir akių kontakto aspektas. Juk tradicinėje erdvėje nesvarbu – žiūri tiesiai į žiūrovą ar pro jį. O šiuo atveju kiekvienas užmegztas akių kontaktas bus kur kas intymesnis. Tiesą pasakius, mūsų trijulei tai yra pirmas spektaklis, kai būsime taip arti žiūrovų. Kadangi premjerai skirsime dvi dienas, galėsime geriau įvertinti atgalinį ryšį, pajusti, kaip auditorija reaguoja. Aišku, tai nereiškia, kad stengsimės jai pataikauti. Tačiau spektaklis, visų pirma, kuriamas dėl žiūrovo, tad jaučiame didžiulę atsakomybę jam.


Kas? "Nuepiko" spektaklis "Perdegimas".

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? Lapkričio 20 d. 20 val., lapkričio 22 d. 21 val.


Šiame straipsnyje: perdegimasspektaklisNuepikas

NAUJAUSI KOMENTARAI

Paulius

Paulius portretas
Labai laukiam premjeros :)

IDOMU

IDOMU portretas
LABAI IDOMU Dauk tiesos pasakita BUS idomu visa tai pamatiti SOKIJE

Kokių čia iškrypėlių

Kokių čia iškrypėlių portretas
nuotrauka?
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių