Kiekvienais metais netradicinės vietos interaktyvus festivalis ieško vis naujos erdvės, kurioje galėtų apsigyventi.

2018 m. pirmajam festivaliui buvo pasirinktas tarpukario dvasia alsuojantis V.Putvinskio gatvėje esantis kiek apleistas namas, kuriame kadaise gyveno dailininkų Tarabildų šeima. Antrasis festivalis vyko vienoje seniausių Kauno mokyklų – V.Bacevičiaus pradinėje; trečiasis skatino atkreipti dėmesį į tuomet Panemunėje besikuriantį kūrybos centrą „K.I.N.A.S“. Šiųmetis festivalis atsigręžė į šalia Kauno marių esantį V fortą.

Kiekvieno festivalio metu žiūrovai kviečiami į spektaklius, premjeras, kurios leidžia patirti ne tik kitokį, įvairiausių žanrų ir formų teatrą, bet ir pažinti, pamatyti naujai festivaliui pasirinktą erdvę. Teatro „Namuose“ kūrybą pristato Lietuvos ir užsienio menininkai. Netradicinėje erdvėje savo kūrybą apgyvendino čekų režisierius Howardas Lotkeris, suomių teatras „Center of Everything“, Nyderlandų ir JAV šokėjų trupė, italų kūrėjai „Terre-Moto“. Lietuvos teatro ir kitų scenos menų kūrėjai: Saulė Norkutė, Augustas Sireikis, Paulius Tamolė, Šarūnas Datenis, Severija Janušauskaitė, teatras „Apeironas“, „Dr. GoraParasit“.

Trečiajame festivalyje kūrybines pajėgas papildė ir festivalio organizatorės R.Bartusevičiūtė ir P.P.Nešukaitytė, pristačiusios savo kūrybos spektaklį „Sekretas“. Jau nuo pirmojo „Namas Nr. 1“ festivalio didelis dėmesys skiriamas vaikų auditorijai – spektakliai, ekskursijos, vėliau pradėtos organizuoti net stovyklos, skirtos teatrui pažinti, įvairiems jo žanrams išbandyti, kūrybiškumui lavinti.

Sveikintini kūrybinės komandos ieškojimai siekiant įtraukti skirtingo amžiaus vaikus, pasiūlant jiems ne tik pramogą, bet ir žinių.

Šiais metais festivalis teatro namais pasirinko forto erdvę. 1882 m. pradėtas statyti sudėtingos, išskirtinės konstrukcijos fortas dar gana menkai pažįstamas Kauno gyventojams: kartkartėmis čia organizuojamos ekskursijos, dažasvydis, tačiau teatralizuoti pasirodymai rengiami pirmą kartą. Festivalio programoje buvo suplanuotos dirbtuvės, ekskursijos ir dviejų spektaklių rodymai: „Nematomas draugas“ (rež. R.Bartusevičiūtė, P.P.Nešukaitytė) ir „Pykšt, pokšt tratata“ (rež. Monika Klimaitė), kuris, labai gaila, neįvyko dėl užklupusio rudeninio lietaus. Festivalį rugsėjo 16 d. užbaigė teatro „Dante or Die“ (Jungtinė Karalystė) ir lietuvių kūrėjų etiudų rinkinys Kauno tvirtovės V fortui.

Dabar – apie forte apsigyvenusį spektaklį. Rugsėjo 10 d. ir oro sąlygos buvo palankios, ir (ne)matomi forto gyventojai svetingai įsileido spektaklį „Nematomas draugas“, kurį atlydėjo ir gausus žiūrovų-dalyvių būrys. „Nematomas draugas“ pristatytas kaip spektaklis-nuotykis vaikams, bet kaip rodo žiūrovų patirtys, galintis sudominti ir vyresniųjų auditoriją.

Šio pastatymo scenarijaus autorė R.Bartusevičiūtė, kuri kartu su P.P.Nešukaityte, spektaklio scenografijos kūrėja, kartu jį režisavo; scenografės asistentė Julia Abramova; aktoriai Kamilė Lebedytė ir Motiejus Ivanauskas; šviesos dizaineris Tomas Zinkus, garso dizaineris Mintautas Kriščiūnas, grafikos dizainerė Eglė Petkė; kūrybinės komandos konsultantas biologas Mindaugas Kirstukas.

Spektaklis prasideda nuo trumpo instruktažo ir pasidalijimo į dvi grupes, kurių gidais tampa aktoriai: K.Lebedytė – Drugelis ir M.Ivanauskas – Vandeninis Pelėausis. Mūsų grupės vedlys Pelėausis istoriją pradeda nuo klausimų mažiesiems, trumpos istorinės forto apžvalgos ir šikšnosparnių gyvenimo subtilybių. Šios dvi – forto ir šikšnosparnių – temos sumaniai pinasi per visą spektaklio naratyvą, į kurį kiek vėliau pradeda įsiterpti ir vienatvę mėgstančio Pelėausio paslaptinga draugystė.

Mažieji žiūrovai nuolatos buvo kviečiami patirti Pelėausio gyvenimą, padėti kurti jam priimtiną aplinką – gražinti forto sienas ar užpildyti kambarį įvairiomis surastomis gėrybėmis.

Be to, pristatytos įvairios forto vietos, aiškinta jų paskirtis – buvo akivaizdu, kad forto erdves įdomu patyrinėti net ir suaugusiesiems.

Ekskursiją vedęs šikšnosparnis kvietė aplankyti savo giminės galeriją, pristatė Lietuvoje gyvenančių naktinių gyvūnų rūšis, žaismingus jų pavadinimus. Kiek vėliau pasiūlė pažvelgti į iš puskaponierių virstančius dūmus – karo, kuris šiame forte kaip akcentuoja Pelėausis, taip ir neįvyko, simbolį.

Kartais mūsų ir kitų kolegų ekskursantų keliai susikirsdavo: tuomet personažai įtariai nužvelgdavo vienas kitą. Labai taikliai atrodo vaikams skiriama užduotis – iššifruoti Pelėausio parašą. Per šią užduotį susijungia ir istorinė edukacija apie telegrafą, ir ekskursijos vadovo šikšnosparnio veiklos, ir paslaptinga, beveik detektyviška dviejų gidų – forto gyventojų komunikacija.

Sveikintini kūrybinės komandos ieškojimai siekiant įtraukti skirtingo amžiaus vaikus, pasiūlant jiems ne tik pramogą, bet ir žinių. Žavi ir jaunųjų aktorių darbas, gebėjimas reaguoti į ne visada nuspėjamus mažųjų dalyvių veiksmus, improvizuojant kiekvieną situaciją ir kartu išlaikant reikiamą pasakojimo liniją. Tiesa, taip ir liko intriga, ką papasakojo kitos grupės gidė, ar jų istorijos sutampa, o gal ji fortą mato kiek kitaip? Įtraukus ir informatyvus spektaklis su pozityvia istorija apie draugystę, šaltas forto sienas užpildė džiugiomis žiūrovų emocijomis.