Parodoje – J. Mikulevičienės kasdienybės šviesa ir šventumas

Palaimintas menas

Kiek simboliška, kad šviesiojo Lietuvos naiviojo meno ambasadore vadinamos Jūratės Mikulevičienės tapyba pristatoma būtent Lietuvos profesionaliosios muziejininkystės pradininko ir garsiosios operos solistės, choro dirigentės namuose.

Šiuo metu JAV gyvenanti buvusi kaunietė – įvairių meno mūzų lankoma kūrėja. Kaune įgijusi solinio dainavimo specialybę, jau brandžioje jaunystėje ji atrado tapybą, tekstilę, o nuo 1994 m. gyvendama Detroite (JAV) įsteigė mėgėjų teatrą, kuriame ne tik režisuoja, vaidina, bet ir kuria scenografiją ir kostiumus. Dėl stilistikos, motyvų jos paveikslai – tarsi atvirlaiškiai, išsiųsti iš praeities, kurią tyrinėti, atminti,  branginti ir kvietė pats P.Galaunė, šių namų šeimininkas.

J.Mikulevičienės kūrybos kelias, kaip anotacijoje teigia parodos kuratorė Violeta Krištopaitytė-Jocienė, radosi keliaujant „gyvenimo koridoriumi“ su gausybe užrakintų slėpiningų durų.

„Vienas duris atrakinau 1986 m. Įėjusi vidun, radau teptukus, dažus ir Vitalijos Ušinskienės (dailininkė, Liaudies meno draugijos Kauno skyriaus konsultantė, paskatinusi kurti ne vieną tautodailininką – red. past.) palaiminimą tapybai“, – menininkę cituoja parodos anotacijos autorė.

J. Mikulevičienės kūriniai idealizuoja gyvenimą, kuriama būta ne tik ritualizuotos buities, – jos paveikslai – tai ištapyta odė šeimai, bendrystei, nuoširdumui.

Palaiminimas, anot V.Krištopaitytės-Jocienės, lydėjo ne tik kūrėją, bet ir jos kūrinius. Juose – sutikti žmonės, šilti vaikystės prisiminimai, kaimo, miestelių viešos erdvės, namų buitis, kalendorinės šventės ir gelminiai pokalbiai su lietuvių dievdirbių šventaisiais paveikslais.

Tradicijų tąsa

Parodos erdvė – kamerinė, jauki ir sava bet kuriam lankytojui. Nuoširdų intymumą skleidžiantys paveikslai joje idealiai dera. Gal dėlto, kad ir J.Mikulevičienė tapo kamerinėje aplinkoje, prie virtuvės stalo Detroite?

„Tai tikra tapyba savimi, pasakojant apie patirtis ar jausenas. Menininkės kūryba atstovauja naiviojo meno laukui, tad joje natūraliai aptinkame nesudėtingų kompozicijų, vaikiškai paprastų formų plastiką, dekoratyvų grynų spalvų naudojimą ir jausmo primatą“, – pastebi parodos kuratorė.

Dailininkė sąžiningai tęsia Lietuvos liaudies meno tradiciją ir papildo ją savitais tapybos darbais: naiviojo stiliaus natiurmortais, jau tik atsiminimuose išlikusio lietuviško kaimo vaizdiniais, lietuviams svarbiausiais krikščionybės simboliais, šventųjų portretais.

J.Mikulevičienė naudoja ryškias, išgrynintas spalvas, jos tapomi  objektai supaprastinti. Tačiau, kaip pastebi kita jos kūrybą tyrinėjanti menotyrininkė Miglė Morkūnaitė-Vervečkienė, bene svarbiausia kūrybos tema – šventieji ir subtilus jų ikonografijos atskleidimas naivistinių idėjų kupina maniera.

Ją pasitelkusi, dailininkė savaip per sakraliojo pasaulio charakterius pristato lietuvių gyvenimo pagrindu laikytas krikščioniškojo tikėjimo vertybes. Šiandien vienu dideliu kaimu virtusiame pasaulyje jas vis labiau nustelbia kitų kultūrų, tikėjimų, tradicijų postulatai, dažniausiai nugalintys dvikovoje su tuo, kas dar prieš du trečdalius amžiaus buvo neatsiejama nuo tiek kaime, tiek mieste gyvenusio lietuvio kasdienybės.

J.Mikulevičienės kūriniai idealizuoja gyvenimą, kuriama būta ne tik ritualizuotos buities, – jos paveikslai – tai ištapyta odė šeimai, bendrystei, nuoširdumui. Nesunku numanyti, kad, gyvendama toli nuo Lietuvos, menininkė ir pati ilgisi tradicijų, kai po atviru dangumi prie ilgo stalo susirenka kaimynai ir giminės, kai aplink didelę miestelio aikštėje papuoštą eglę linksminasi šv.Kalėdų stebuklu tikintys vaikai. Jos jaučiamas pirmapradės nekaltos meilės ilgesys užkoduotas biblinį motyvą atkartojančiame paveiksle, kur sodo obelis saugo nebylaus įsimylėjėlių – labai žemiškų Ievos ir Adomo – dialogo paslaptis.

Kaip danguje, taip ir žemėje

Anot V.Krištopaitytės-Jocienės, J.Mikulevičienės darbus išskiria itin tikra emocija, į kurią beveik neįmanoma nesureaguoti, komponavimo lengvumas ir mielų detalių kalba, žiūrinčiojo veide dažniausiai atverianti šypseną.

Kad tik laiku... / L. Pranaitytės nuotr.

„Net vaizduodama skausmingąsias istorijas – Nukryžiuotąjį ar septynių kalavijų pervertą Švč.Mergelės Marijos figūrą, Jūratė išlaiko vidinę giedrą. Todėl jos paveikslai išskirtinai jaukūs, tarsi netoliese po kėde visada snaustų katinas, o ant nertos staltiesėlės tebesiilsėtų mylintis mamos ar močiutės žvilgsnis“, – teigia menotyrininkė.

Jaukūs ir savi net ir J.Mikulevičienės šventieji. Dailininkės darbuose jie tampa centrine figūra – vaizduojami stambiu planu, ryškūs, dėstomo siužeto atžvilgiu aplinkai paliekamas antraeilis vaidmuo. Kita vertus, pastaroji – kaip ir dera naiviojo meno kūryboje – motyvų hierarchijoje nuo viršūnės tėra nutolusi puse žingsnio. Tarsi negalėdama apsispręsti, kas svarbiau – dangiškasis ar žemiškasis pradas, o gal kaip ir visi liaudies meno kūrėjai norėdama akcentuoti abiejų ryšį, menininkė šventuosius apsupa, įrėmina augalų gijose, Jėzus Kristus kryžių neša mirguliuojant tradicinius metalinius kryžius menančiomis saulutėmis, Rūpintojėlis pasaulį apmąsto varpų ar verbų fone, lemtingas Ievos ir Adomo susitikimas įrėminamas servetėlės nėrinyje – tarsi laukiančio šeimyninio gyvenimo, būsimo namų jaukumo simbolyje.

Net lemtingoji akimirka, kai šv.Jurgio ietis perveria slibiną – J.Mikulevičienės labai mėgstama scena, – gali vykti ne abstrakčioje erdvėje, abstrakčiame laike, bet nekaltų žiedų pilnoje pievoje ar pavasario naktį, kai saulės šviesą skleidžia mėnulis, žemišku džiaugsmu kvepia trapūs pievų ir obelų žiedai, o lakštingala skelbia šviesai nugalėjus tamsą.

Ne antraeilį, bet visumą papildantį vaidmenį atlieka ir kūrinio forma, rėmai, kuriuos menininkė parenka itin kruopščiai. Marijos su kūdikių paveikslo rėmus ji ištapo ornamentais, kokius mėgo skrynių, langinių ar puodynių margintojai. Jėzaus istorijos triptikas įrėmintas kančios motyvą atliepiančiu nenudailintu, kalbant nūdienos terminais, augalo defektų turtingu medžiu. Pasirengimo šv.Kalėdų šventei akimirką vaizduojantis kūrinys pateiktas su prabangą imituojančiu rėmu, dėl kurio paprasta miniatiūra virsta tikru šventiniu atviruku.

Kiekvienas J.Mikulevičienės kūrinys – tarsi atskiras pasakojimas, parodos pavadinimo „Kada buvo...“ tęsinys, sujungiantis tai, kas buvo ir ką šiandien galime rasti jau ne kaimo troboje, sode, miestelio aikštėje, bet mene.

Kas? Paroda „KADA BUVO... JŪRATĖS MIKULEVIČIENĖS TAPYBA (KAUNAS–DETROITAS (JAV)“.

Kur? A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje.

Kada? Veikia iki spalio 15 d.