Paroda „Šviesmetis“: pokalbis vyko tarp trijų, bet įtraukė ir ketvirtą

Šiuolaikiniai žmonės daug laiko praleidžia ieškodami. Ne, ne pamestų daiktų, o emocijų. Kuo jos intensyvesnės, ir kuo mažiau pastangų reikia įdėti, kad žmogus jas patirtų, tuo geriau. Todėl skrolinimas (angl. scroll) tapo veiksmu, be kurio neįsivaizduojama kasdienė rutina. Greitai besikeičianti informacija ir vis nauji vaizdai telefono ekrane garantuoja plačią emocijų amplitudę per trumpą laiką. Juk laiko niekada neturime, todėl reikia jį taupyti. Bet, kad ir kaip stengiamės – vis pritrūkstam.

Apskritai pritrūkstam ne tik laiko, bet – nenorėčiau šioje vietoje išsiplėsti, nes reikia peršokti prie to, ko ieškoti nereikia, kas yra šalia, tik nukreipę akis į ekranus nepastebime – tai žmonės ir jų istorijos. Susipažinti su trimis (o jei jau pažįstate – iš naujo atrasti), tikrai ypatingomis asmenybėmis, galite apsilankę A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje eksponuojamoje VDA Kauno fakulteto kolegų – tapytojos Aušros Vaitkūnienės, grafiko Rolando Rimkūno ir humanitarinių mokslų daktaro Stasio Mostauskio parodoje „Šviesmetis“.

Skirtingos dimensijos

Šios parodos įprastai suvokiamos ekspozicijos galerinėje erdvėje apibrėžimo rėmais apriboti nereikėtų, nes, kaip apibūdino dr. S.Mostauskis, „Šviesmetis“ tai – pokalbis ne su žiūrovu, nes bet kuri paroda savaime jau yra skirta žiūrovui, o skirtingų meninių kalbų – tapybos, grafikos ir teksto – sugretinimas vienoje erdvėje.

Net ne vienoje, o dvejose, nes šis pokalbis tarp trijų žiūrovui yra pasiekiamas ne tik fizinėje, galerijos, erdvėje vizualiu pavidalu, bet ir virtualioje – skaitmeninio leidinio formatu, kuriame dominuoja tekstas.

Tai – pokalbis ne su žiūrovu, nes bet kuri paroda savaime jau yra skirta žiūrovui, o skirtingų meninių kalbų – tapybos, grafikos ir teksto – sugretinimas vienoje erdvėje.

Pasak dr. S.Mostauskio, parodoje tapybos ir grafikos dialogas mezgasi nelengvai, todėl žodžiai, kurie yra užfiksuoti tekste ir išeksponuoti, sušvelnina priešpriešą tarp šių dviejų kalbų. Tačiau gali kilti klausimai, ar kūriniai yra priklausomi nuo teksto? O galbūt tekstas yra priklausomas nuo kūrinių?

Nei viena, nei kita. Tačiau šios skirtingos meninės kalbos viena kitai yra labai reikalingos. Kūriniai tampa teksto pagrindu, o tekstas kūrinius apipina naratyvu ir taip žodžiai priartina žiūrovą prie regimo vaizdo. Jie atrakina kūrinius ir įleidžia smalsius žiūrovus ne tik į darbų, bet ir į juos sukūrusių menininkų vidų.

Skaitant skaitmeninį leidinį, pasirinktas klausimų ir atsakymų ritmas (klausimus užduoda menininkai, o dr. S.Mostauskis į juos atsako) neskamba formaliai, nes klausiantieji ir atsakantysis kalbasi ne prieš žiūrovus, o vienas su kitu, todėl jų pokalbiai yra intymūs, asmeniški, nuo jų nesinori atsitraukti, kol neužverčiamas paskutinis leidinio puslapis.

(Su)laužyti materiją

Kaip tekstas padeda žiūrovui, apsilankiusiam fizinėje parodoje, priartėti prie vaizdo? Sakydama „priartėti prie vaizdo“, neturiu mintyse „(per)skaityti vaizdo“, o būti arčiau jo: įsidėmėti detales, įsižiūrėti į linijas, pajusti spalvas ir per tai žengti į kūrinių realybes, kurių galima iki galo ir nesuprasti ar jose pasimesti. Bet – vien žinojimas, kad kitos realybės egzistuoja ir galimybė vaikščioti po skirtingas jų aplinkas suteikia erdvės žiūrovo minčių eigai ir refleksijoms.

Eksponuojami darbai nėra tiesiog estetiški, įdomūs ant sienų kabantys paveikslai ar ant pjedestalų išstatyti objektai. Jie nėra tik materija. Manau, jog menas yra sielos kalba, skirta kitai sielai ir svarbiausias yra tos kalbos „girdėjimo“, „išklausymo“ momentas. Artikuliuoti sielos kalba yra sudėtinga. Nepakanka tik gražiai nupiešti ar nutapyti. Kūrėjui reikia atsiverti ir atiduoti dalį savęs, kad kūrinys (su)laužytų jį varžančios materijos rėmus. Kūrinys yra kita realybė (kūrėjo realybė), kuri gali būti arba pereinama (lyg koridorius), arba – atrandama (kaip vieta pabūti).

Nepasiekiamas horizontas

„Šviesmetyje“ žiūrovas gauna papildomą įrankį – dr. S. Mostauskio parašytą tekstą, kuris gali padėti jam atrasti A.Vaitkūnienės ir R.Rimkūno realybes.

Kūrinys yra kita realybė (kūrėjo realybė), kuri gali būti arba pereinama (lyg koridorius), arba – atrandama (kaip vieta pabūti).

Šį tekstą, kuris yra publikuojamas tiek skaitmeniniame leidinyje, tiek eksponuojamas parodoje, galima būtų vizualiai įsivaizduoti kaip gijas, sujungtas su menininkų darbais. Jos tankios ir tvirtos, suformuojančios papildomą parodos audinį, kurio fone išryškėja eksponuojami darbai. Bet nereikėtų galvoti, kad šis audinys yra stebuklingas ir kūrinius bus galima tiesiog „perskaityti“, tačiau magijos jis turi ir, galbūt, vienos ar kitos detalės darbuose pradės rezonuoti su žiūrovo realybe ir tą akimirką, kai jis stovės priešais kūrinį, įvyks realybių persidengimas toje pačioje vietoje, tuo pačiu laiku ir pasimatys naujas horizontas, kurio, pasak dr. S.Mostauskio, pasiekti neįmanoma, bet kurio link veda kelias.

Atradimais jame savo „ekranus“ galite užpildyti išliekančiu turiniu, prie kurio, radus laiko, galima vis sugrįžti ir pasisemti ne tik naujų emocijų, bet ir minčių.


KAS? Paroda „Šviesmetis“.

Kada? veikia iki lapkričio 8 d.

Kur? A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių