Operos solistės sugrįžimas po dešimtmečio su garbinga misija

Iš Kauno kilusi operos solistė Vida Miknevičūtė – gimtinėje retas svečias. Vokietijoje gyvenanti atlikėja sutinkama didžiosiose Europos ir pasaulio scenose, o jos dienotvarkė užpildyta keleriems metams į priekį.

Šį mėnesį, po penkiolikos metų pertraukos, V.Miknevičiūtė vėl pasirodys Kauno publikai: atlikėja dalyvaus XXIV Pažaislio muzikos festivalio atidarymo koncerte "Odė džiaugsmui".

Su išskirtiniam koncertui besirengiančia V.Miknevičiūte kalbėjome apie įdomiausius vaidmenis, darbą su legendiniu dirigentu Danieliu Barenboimu, diskusijas su režisieriais ir ateities planus.

– Simboliška, kad jūsų koncertas Pažaislio muzikos festivalyje – pirmas Kauno publikai po to, kai baigėte studijas. Turbūt, įsisukusi į darbų sūkurį, į gimtąjį miestą grįžtate retai. Vis dėlto ar tenka apsilankyti čia vykstančiuose koncertuose, net jeigu ir pati juose nepasirodote?

– Tiesą pasakius, Kaune lankausi palyginti dažnai, tačiau čia nekoncertuoju. Kai baigiau studijas Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakultete, iškart išvykau į užsienį, tad pasibaigė ir mano planai Lietuvoje. Į gimtąjį miestą dažniausiai grįžtu vasaromis, praleidžiu čia porą savaičių. Jei pavyksta, apsilankau ir kokiame nors koncerte, tačiau atostogaujant norisi pailsėti nuo muzikos – per visą operos sezoną jos tiesiog persisotinu. Nors Pažaislio festivalyje kaip atlikėja pasirodysiu pirmą kartą, gyvendama Kaune čia lankydavausi dažnai. Baigiau J.Naujalio muzikos gimnaziją – kartu su pedagogais ir klasės draugais neretai vykdavome į filharmoniją, įvairius koncertus ir festivalius, tad Pažaislio atmosfera man puikiai pažįstama. Įdomu tai, kad kur kas dažniau koncertuoju Vilniuje – Dalia Ibelhauptaitė mane vis pakviečia bendradarbiauti su teatru "Vilnius City Opera".

– XXIV Pažaislio muzikos festivalis, minėdamas Lietuvos įstojimo į ES penkiolikos metų sukaktį, klausytojus kviečia iš arčiau pažinti įvairių Europos šalių kultūras. Daugiakultūriškumui atstovaujate ir jūs pati – nors esate gimusi Kaune, daug metų gyvenate Vokietijoje, koncertuojate visoje Europoje. Kurią šalį vis dėlto, laikote savo namais? O gal namai – ten, kur jūs?

– Iš tikrųjų turiu net dvi vietas, kuriose man gera. Lietuvą visada laikysiu savo namais – juk čia gimiau, Kaune gyvena mano tėvai. Tačiau kartais grįžęs pavargsti – praeina dvi, trys savaitės, o tada pajunti, kad nori namo į Vokietiją. Tada kyla klausimas, kur tie tikrieji namai? Įdomiausia, kad iš Lietuvos išvykau kaip tik prieš penkiolika metų, tad štai toks simboliškas mano grįžimas namo.

– Pažaislyje pasirodysite po atviru dangumi. Vis dėlto, nors tokie pasirodymai suteikia įdomių patirčių ir yra be galo gražūs žiūrovams, dainuoti lauke rizikinga – nėra kur pasislėpti nuo kaitrios saulės, liūties. Galbūt yra tekę patirti kurioziškų ar sudėtingų situacijų, koncertuojant ekstremalesnėmis sąlygomis?

– Taip, yra buvę įvairių patirčių. Kaip tik praėjusią vasarą dalyvavau operetės festivalyje "Seefestspiele Mörbisch" Austrijoje. Šis visą vasarą vykstantis renginys taip pat organizuojamas po atviru dangum, į jį susirenka apie 6 000 žiūrovų. Tad teko patirti visko: ir lietaus, ir saulės, ir vėjo, ir vabzdžių antpuolių. Įgarsinimas lauke irgi kiek kitoks, skambantis kiek sintetiškai. Tad tokios sąlygos išties yra ekstremalios. Visiškai kitaip jautiesi galėdamas pasiruošti pasirodymui teatre ar koncertų salėje. Todėl koncertai tokio pobūdžio festivaliuose nėra mano mėgstamiausias dalykas, man labiau patinka koncertuoti uždaroje patalpoje. Aišku, Pažaislio vienuolyno atmosfera užima kvapą, tad pasirodyti čia bus be galo įdomu. Būdama studentė esu dalyvavusi ir pirmajame festivalyje "Operetė Kauno pilyje". Atsimenu, jos metu organizuotame konkurse užėmiau 3-ią vietą.

– Studijuodama Lietuvos muzikos akademijos magistrantūros studijose, pagal "Erasmus" programą metams išvykote į Leipcigo Felixo Mendelssohno Bartholdy muzikos akademiją. Šie metai padarė didelę įtaką jūsų tarptautinei karjerai?

– Iš tikrųjų Leipcigas man atvėrė akis – supratau, kad jei nori ko nors pasiekti, turi daug dirbti, mokėti save pristatyti tarptautinei rinkai, niekas ant lėkštutės sėkmės ir karjeros tikrai neatneš. Po metų grįžus į Lietuvą, man pasidarė kažkaip ankšta, nes pamačiau, kad save galima realizuoti ir plačiau, priimti įvairias galimybes, o ne tik užsidaryti viename mieste. Pabaigus akademiją mane dar labiau ėmė traukti išvykti, nes suvokiau, kad Lietuvos teatrai yra užpildyti – gabių solistų labai daug, konkurencija didžiulė. Tuo metu internete radau pasiūlymą atvykti į perklausą Dresdene, surizikavau ir nuvažiavau ten. Praėjus porai savaičių po perklausos, mane pakvietė dirbti į Ciurichą. Vadinasi, taip ir turėjo būti.

Šiandien džiaugiuosi, kad nepabijojau žengti rizikingo žingsnio ir išvykau į Vokietiją.

Gerai pagalvojus, "Erasmus" programa suteikė neblogą postūmį – studijuodama Leipcige, gyvenau tarptautinėje aplinkoje, taip pažinau įvairių žmonių, pamačiau, kiek daug iš jų galima išmokti. Sužavėjo ir vokiškas operos atlikimas, nes akademijoje, remiantis senąja mokykla, kūrinius atlikdavome tik itališkai ir lietuviškai, kartais rusiškai. Atrodė, kad vokiečių kalba labai šiurkšti, kapota, netinkama operai. Tačiau tai netiesa – dabar atlieku gana daug vokiškos muzikos, kažkodėl mane vis įtraukia į būtent tokius pastatymus. Vis dėlto man tai patinka – atradau įvairias metodikas, kaip šia kalba kūrinius atlikti melodingai. Šiandien džiaugiuosi, kad nepabijojau žengti rizikingo žingsnio ir išvykau į Vokietiją. Juk ne kiekvienas gali taip imti ir išvažiuoti, kai namie – komfortas, tėvai ir draugai. Tačiau būtent ši patirtis man atvėrė duris.

– Dirbate Berlyno, Ciuricho, Mainco ir kituose Europos operos teatruose, dalyvaujate klasikinės muzikos festivaliuose. Ar pavyksta viską suspėti labiausiai darbingais periodais? Kaip mėgstate save palepinti atlaikiusi dar vieną operos sezoną?

– Taip susiklostė, kad praėjusią vasarą išvis neturėjau pertraukos. Visus tris mėnesius Austrijoje vyko jau minėtas operetės festivalis – žiūrovams jo metu parodėme net 22 spektaklius. Laisvesnėmis dienomis bandžiau skraidyti tarp Austrijos ir Lietuvos, bet tokios kelionės labai išvargina. Turėdama kelias laisvas dienas, grįždavau į Kauną, tačiau nebuvo jokio atsipalaidavimo. Žinodavau, kad kitą savaitę laukia koncertas, tad turiu būti geriausios formos. Tikiuosi, kad šią vasarą pavyks ištaikyti progą pailsėti bent porą savaičių. Norėdama atsipūsti visada keliauju į Lietuvą, čia turime sodybą vienkiemyje – jokių kaimynų, tik laukai ir pievos aplink. Tokio atsipalaidavimo labai reikia, nes per visą sezoną pavargsti nuo žmonių. Galų gale, net jeigu ir pasitaiko kelios savaitės iš eilės be koncertų, jų metu vis tiek turi ruoštis būsimiems pasirodymams, bandyti įsikūnyti į savo personažą. Visiškai nieko neveikti galiu sau leisti daugiausiai dvi savaites per metus – tada pasirūpinu balsu, leidžiu jam pailsėti. Juk mano darbas kupinas didžiulio fizinio ir psichologinio krūvio – nuolat keiti vietas, keliauji, pasiilgsti erdvės, kur galėtum tiesiog ramiai pabūti.

– Valstybinėje Berlyno operoje esate dirbusi su legendiniu dirigentu Danieliumi Barenboimu. Papasakokite apie darbą su šiuo pasaulinio garso muziku.

– Mūsų pažinties istorija gana įdomi. 2015 m. gavau pasiūlymą dalyvauti jo rengiamoje perklausoje su sąlyga, kad atskrisiu į Milano "La Scala" teatrą, kur jis tuo metu dirbo. Buvo be galo įtemptas laikotarpis, tačiau sutikau. Nuskridau į Milaną, nors kitą dieną jau turėjau dainuoti spektaklyje kitoje šalyje. Po perklausos D.Barenboimas pasakė, kad nori su manimi pasikalbėti ir paprašė jo palaukti. Vėliau jis mane pakvietė į savo kabinetą, o ten kalbėjomės apie viską – maestro išklausinėjo manęs, kokius kūrinius paprastai atlieku, kokius vaidmenis kuriu, ką planuoju ateičiai. Pasibaigus pokalbiui jis pasakė, kad norėtų, jog sudainuočiau jo diriguojamoje Richardo Wagnerio operoje "Valkirija", aš sutikau. Štai toks buvo mūsų pirmas susitikimas.

D.Barenboimas man paliko labai šilto ir nuoširdaus žmogaus įspūdį. Jis – tikras profesionalas, tad ir iš kitų reikalauja maksimumo, tačiau už tai jį visi ir gerbia. Atsimenu, kai atlikau pirmą vaidmenį jo diriguojamame spektaklyje, D.Barenboimas atėjo į užkulisius, pabučiavo, pavadino mane fenomenu. Štai toks malonus ir paprastas šis talentingas žmogus. Šiemet sausį su maestro dirbau ir prie Richardo Strausso operos "Elektra". Bendradarbiausime dar tikrai ne kartą – jis šiuo metu dirba Berlyno valstybinėje operoje, o aš šiame mieste susiplanavusi spektaklius iki pat 2023 m. Manau, kad D.Barenboimas mano gyvenime atsirado labai laiku – darbas su juo man suteikė naujų idėjų, jėgų ir užsispyrimo.

– Viskas jūsų gyvenime suplanuota keleriais metais į priekį – o kaip atsirenkate pasiūlymus?

– Neretai atsitinka taip, kad pasiūlymai susidubliuoja, tad tenka itin kruopščiai viską derinti. Iš tikrųjų tokiems reikalams netgi turiu savo agentūrą, kuri rūpinasi mano planais. Svarbiausia atsirinkti tai, kas įdomu, naudinga, tinkama mano balsui. Visų pirma atkreipiu dėmesį, ar pasiūlytas vaidmuo atitinka mano repertuarą – kartais atkeliauja pasiūlymas atlikti tokį vaidmenį, kurį galėsiu tinkamai sudainuoti tik po dešimties metų. Tokios situacijos labai slidžios, tad būtina visada turėti savo nuomonę ir nesirinkti vaidmenio, kuris man dar nėra tinkamas. Režisieriai dažnai galvoja: aha, tavo figūra tinka, mes kaip tik ir ieškome tokio tipažo solistės, turite platų diapazoną... Taip, aš jį turiu, bet tai nereiškia, kad atliksiu Ledi Makbet ar R.Wagnerio Izoldos vaidmenis. Yra daugybė viliojančių pasiūlymų, bet reikia mokėti pasakyti ne, žinoti savo galimybes ir ribas, duoti laiko augti balsui. Džiaugiuosi, kad aplink save esu subūrusi žmones, kurie nuoširdžiai man pataria ir galiu jais pasitikėti. Dėl to drąsiai planuoju į priekį.

– Ką šią vasarą, be pasirodymo Pažaislio muzikos festivalyje, dar veiksite?

– Gegužės gale vyks Francio Poulenco operos "Karmelitų dialogai" premjerą Rygoje. Tada pasirodysiu Pažaislio muzikos festivalyje, o vėliau vėl grįšiu į Rygą repetuoti "Skrajojančio olando". Vėliau koncertuosiu Neapolyje, o sezoną tradiciškai užbaigsiu Vokietijoje. Turėsiu porą laisvų savaičių, o nuo liepos vidurio vėl kibsiu į darbus. Sulaukiau be galo viliojančio pasiūlymo iš maestro Gidono Kremerio, kuris mane pamatė Berlyno scenoje. G.Kremeris diriguoja orkestrui "Kremerata Baltica", tad pasiūlė projektą – įrašyti kompaktinę plokštelę. Joje skambės ir Giedriaus Kuprevičiaus muzika, taip pat žydiškos melodijos. Įrašui taip pat reikės nemažai ruoštis. O nuo rugpjūčio – vėl į Berlyną, sezono pradžia ratą užsuks iš naujo. Kitą sezoną planuoju pasirodyti ne tik Vokietijoje, bet ir Barselonoje, Madride, Budapešte, netgi Australijos mieste Melburne.

– Per savo karjerą esate sukūrusi begalę įsimintinų vaidmenų. Kuris jums artimiausias? O kurį buvo įdomu įkūnyti, nors galbūt esate visiška veikėjo priešingybė?

– Iš tikrųjų visi vaidmenys man yra labai brangūs, nes visus juos teko prisijaukinti ir su jais kurį laiką gyventi. Vis dėlto vaidmuo, kuris man atvėrė daugiausia durų į kitus teatrus, buvo Violetos Valery iš Giuseppe's Verdi "Traviatos". Atlikau šį vaidmenį bulgarų režisierės Veros Nemirovos nuostabiame pastatyme, kurį kūrėme kartu. Džiaugiuosi, kad buvo sudarytos sąlygos įsitaukti į kūrybinį procesą, o ne tik daryti tai, kas liepta. Tad šis vaidmuo – vienas mano mylimiausių. Brangūs ir visi kiti: vieni – daugiau muzika, kiti – išgyvenimais, idėjomis.

Ant scenos tenka ir numirti, ir prisikelti, tačiau viską atperka suvokimas, kad publika liko patenkinta, įvertino tavo pastangas ir iš operos kiekvienas išėjo praturėjęs. Aišku, būna visko – vaidmens kūrimas gali būti be galo įdomus, bet gali būti ir nuobodus. Daug kas priklauso nuo režisierių sumanymų, juk ne visi pastatymai sulaukia sėkmės. Pavyzdžiui, Vokietijoje dabar populiarus konstruktyvus teatras, kuris daugiau dėmesio skiria ne muzikiniam turiniui, operos idėjai, o jos struktūrai suardyti. Tokiuose pastatymuose režisieriams svarbu šokiruoti, sukurti kitaip, parodyti kuo daugiau kraujo. Juk šokiruojant lengviausia sulaukti dėmesio iš žiniasklaidos. Tačiau žiūrovams tai nėra priimtina, kadangi toks spektaklis neturi nieko bendra su originaliu siužetu, turiniu. Tad tokius vaidmenis vaidinti nėra labai įdomu, bet suvoki, kad tai tavo darbas, ir darai tai, ko prašo.

– O gal kartais vis dėlto pasiginčijate su režisieriais?

– Be abejo. Aš mėgstu visada išsiaiškinti, kodėl yra taip, o ne kitaip, ką tai galėtų reikšti. Tačiau ne visi režisieriai būna atviri ir leidžia tau visiškai atsiskleisti. Ne visada randi bendrą kalbą, bet vis tiek stengiesi ieškoti kompromisų, bendrų sąlyčio taškų. Opera vis dėlto yra komandinis darbas, tad tam, kad ji pasiektų žiūrovą, turi būti bendra visuma. Tačiau kartais tikrai tenka pasiginčyti, o kartais vaidmenį vaidinti ne taip, kaip tu jį supranti. Tačiau, bėgant metams, suvoki, kad save reikia tvardyti – sumanymai yra režisieriaus darbas, o tu esi atlikėja, kuri juos įgyvendina. Kartais į teatrą atvažiuoja ir jaunų režisierių, kurie prašo mūsų jiems padėti, tad improvizuodami patys ir pastatome spektaklį. Vis dėlto tai atima labai daug jėgų ir laiko.


Kas? XXIV Pažaislio muzikos festivalis. Pradedamasis koncertas "Odė džiaugsmui".

Kur? Pažaislio vienuolyne.

Kada? Gegužės 31 d. 19 val.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių