- Justina Paltanavičiūtė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
Nuostata: A.Cholina įsitikinusi, kad operas turi statyti muziką išmanantys režisieriai, o ne tie, kurių tikslas išreikšti save.
-
Nuostata: A.Cholina įsitikinusi, kad operas turi statyti muziką išmanantys režisieriai, o ne tie, kurių tikslas išreikšti save.
-
Nuostata: A.Cholina įsitikinusi, kad operas turi statyti muziką išmanantys režisieriai, o ne tie, kurių tikslas išreikšti save.
Kauno valstybinis muzikinis teatras (KVMT) 2021-uosius palydės ilgai laukta premjera – legendine „Traviata“.
Libretisto Francesco Maria Piave ir kompozitoriaus Giuseppe Verdi „Traviata“ 1853-iaisiais žymėjo operos posūkį link natūralizmo. Alexandre Dumas sūnaus romanu „Dama su kamelijomis“ paremtas kūrinys publiką sujaudino muzikiniais garsais jautriai papasakota kurtizanės, pamilusios vyrą iš aukštesnio socialinio sluoksnio, istorija. Nauja buvo tai, kad pagrindine operos veikėja pirmą kartą tapo ne princesė ar senovės graikų deivė, o paprasta, XIX a. mergina. Tad „Traviata“ ne tik žavėjo natūralumu ir įtaigumu, bet ir atvėrė kelią kitoms tikroviškoms savo laikmečiui operos veikėjoms – Karmen, Čio Čio San, Toskai, Manon Lesko ar Lulu.
Lietuviams „Traviata“ komunikuoja ką kita. 1920-aisiais gruodžio 31-ąją šiuo kūriniu buvo atidaryta Operos vaidykla, žymėjusi profesionalaus Lietuvos operos teatro pradžią, simboliškai reiškusią ir Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, statuso įtvirtinimą. Nors temiškai „Traviata“ neturi nieko bendra nei su Lietuva, nei su Naujųjų metų švente, pasitikti Naujuosius metus šiuo G.Verdi šedevru Lietuvoje vis dar tebėra svarbi ir reikšminga tradicija. Kaune „Traviata“ dar buvo statyta 1931, 1952, 1966, 1984 ir 1999 m. Ne tik publika, bet ir KVMT artistai su jauduliu laukia naujosios „Traviatos“ premjeros. Operos šimtmečiui skirtas pastatymas spektaklio kūrėjams kelia nemenkų užduočių, nes „Traviata“ gruodžio 26–31 d. pasirodys didžiąja dalimi debiutuojančių solistų sudėtimi, be to, po ilgos pertraukos skambės itališkai.
Žiūrovams pateikti savą G.Verdi šedevro interpretaciją buvo pakviesta režisierė ir choreografė Anželika Cholina, 1999-ųjų pastatyme kūrusi spektaklio choreografiją. Apie tai, kaip kurtizanės Violetos istoriją mato ir girdi ji, – pokalbis su spektaklio režisiere A.Cholina.
Nuostata: A.Cholina įsitikinusi, kad operas turi statyti muziką išmanantys režisieriai, o ne tie, kurių tikslas išreikšti save. „Man kūrinio paraleles su šiuolaikiniu pasauliu norisi atrasti ir atskleisti nesujaukiant kompozitoriaus sumanymo“, – sako ji. / Asmeninio archyvo nuotr.
– „Traviata“ – pirma jūsų savarankiškai režisuojama opera. Kuo jums įdomus šis žanras ir kuo ypatinga jo režisūra?
– Man iš esmės patinka opera. Šio žanro specifika man nenauja ir netyrinėta erdvė – visi mano statyti spektakliai glaudžiai susiję su muzika. Esu kūrusi ne tik baletų ir šokio spektaklių, bet ir operetę bei keletą miuziklų. Su režisieriumi Rimu Tuminu sėkmingai pastatėme net dvi operas Maskvos didžiajame teatre – Dmitrijaus Šostakovičiaus „Kateriną Izmailovą” ir Piotro Čaikovskio „Pikų damą”. Konstantino Stanislavskio ir Vladimiro Nemirovičiaus-Dančenkos muzikiniame teatre drauge režisavome du vienaveiksmius kūrinius – Igorio Stravinskio operą-oratoriją „Karalius Edipas“ ir Bélos Bartóko operą „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“. Jaučiuosi įgavusi didelės patirties dirbdama šiose meno mekose, tad drąsiai imuosi savarankiško operos pastatymo. Operos režisūra yra būtent ta kūrybinė erdvė, kurioje visada norėjau išbandyti save, nes teatre man visada patiko didelis mastelis, kūrimas kažko grandiozinio. Man labai įdomu atskleisti muziką, paverčiant vidinę kūrinio dramaturgiją gyvu, įtaigiu veiksmu. Tai nėra paprasta, nes, statant operą, svarbu netrukdyti žiūrovui klausytis jos muzikos.
Violeta yra moteris, už meilę sumokėjusi savo gyvybe. Ji atsisakė lengvo gyvenimo iliuzijos ir patikėjo Alfredu, kuris tapo jos princu, išvaduotoju, o vėliau – žudiku.
– Kuo šiuolaikiška ir aktuali šiandienai jūsų pasakojama Violetos istorija?
– Kažkodėl šiais laikais operos pastatymuose populiaru eiti lengviausiu keliu, kai spektaklio šiuolaikiškumas kuriamas per formą, pavyzdžiui, perkeliant veiksmo vietą į kitą laikmetį, pasirenkant drastišką vizualinį sprendimą, kuris dažnai sukuria disonansą muzikai. Naudojant tokią strategiją, retai pavyksta pasiekti įtaigumo. Susidaro įspūdis, kad, kai opera įsileido dramos režisierius, kurie nenori girdėti muzikos, šio žanro statymo kanonai buvo pažeisti. Todėl ir atsirado Violetos su džinsais ar Tatjanos, rašančios laišką Oneginui sėdėdamos ant unitazo. Mano nuomone, operas turi statyti muziką išmanantys režisieriai, o ne tie, kurių tikslas išreikšti save. Juk operos stilių ir mizanscenų sprendimus diktuoja muzika, o režisūros šiuolaikiškumas yra mąstyme. Man kūrinio paraleles su šiuolaikiniu pasauliu norisi atrasti ir atskleisti nesujaukiant kompozitoriaus sumanymo.
– „Traviata“ – viena dažniausiai pasaulyje statomų operų. Santykinai nesudėtingos užduotys atlikėjams ir negausus įvykiais siužetas atveria galimybių interpretacijoms. Kokia jūsų „Traviata“?
– Mano „Traviata“ – liūdna istorija apie meilę, kuri nužudo. Violeta yra moteris, už meilę sumokėjusi savo gyvybe. Ji atsisakė lengvo gyvenimo iliuzijos ir patikėjo Alfredu, kuris tapo jos princu, išvaduotoju, o vėliau – žudiku. Juk Alfredas buvo pirmas, kuris išdavė Violetą ir keršijo jai, net neįsigilinęs į tėvo sukurptą intrigą. Violeta miršta ne tik todėl, kad sirgo džiova. Per trumpą savo gyvenimą ji keičiasi nuo lėlės iki beveik vienuolės: svarbiausia tampa nebe išorė, o vidus. Ir nesutikčiau, kad operoje užduotys atlikėjams yra nesudėtingos. Šiandien operos solistams, norintiems scenoje sukurti įtaigius personažus, reikia ne tik puikiai dainuoti, bet ir sugebėti organiškai vaidinti, partneriauti. Sceninė išvaizda taip pat turi nepriekaištingai atitikti kuriamų veikėjų paveikslus. Ir tai tik maža dalis užduočių, kurias keliu savo „Traviatos” pastatyme, kuriame kaip pagrindiniai ir antraeiliai veikėjai debiutuoja kviestiniai bei KVMT solistai.
– Violeta – kurtizanė. Šis faktas pastatymuose neretai suaktualinamas, Violetos personažą traktuojant kaip vulgarią laisvo elgesio moterį. Koks Violetos paveikslas piešiamas jūsų interpretacijoje?
Geriausias Lietuvos operos šimtmečio paminėjimas ir šio fakto pagerbimas yra tai, kad „Traviatą“ patikėta statyti lietuvių kūrėjų komandai.
– Violeta – moteris, kurios paveikslą nupiešia muzika. Tai viena sudėtingiausių soprano partijų, nes solistė veiksmą pradeda kaip koloratūrinis sopranas, o pabaigia kaip dramatinis. Taigi, tokia pat kraštutiniška Violetos gyvenimo, virsmo istorija yra ir mano pastatyme.
– Ne paslaptis, kad didžioji dalis publikos laukia tradicinio puošnaus pastatymo. Koks jūsų santykis su tradicine laikytina interpretacija ir ar sunku buvo į šį kūrinį pažvelgti savaip, atsiribojant nuo stereotipų?
– Kaip vieną esminių skirtumų įvardyčiau tai, kad neinterpretuoju šio kūrinio statiškai ir, pasinaudodama savo gebėjimu kurti choreografiją, išplečiu talentingų baleto ir choro trupių dalyvavimą operoje. Choro artistai turi daugiau choreografinių užduočių, nei tikėjosi. Manau, kad kiekvienas statomas spektaklis turi alsuoti tiesa, todėl „Traviatoje” man svarbu įtaigiai perteikti kūrinio mintį. Šioje operoje kuriamas ne tik grožis ir akcentuojama spektaklio estetika, bet ir kuriama istorija, tikslūs psichologiniai personažų portretai. „Traviatos” veiksmas kilnojasi iš vienos erdvės į kitą, operoje daug siužetinės painiavos ir svarbių smulkmenų, kurių negalima praleisti, tad šią operą kurti nelengva. Bet aš pasitikiu savimi – savo supratimu ir skoniu, kuris man padiktuoja, kaip turi būti, ir talentu, kuris žino, kaip tai padaryti.
Nuostata: A.Cholina įsitikinusi, kad operas turi statyti muziką išmanantys režisieriai, o ne tie, kurių tikslas išreikšti save. „Man kūrinio paraleles su šiuolaikiniu pasauliu norisi atrasti ir atskleisti nesujaukiant kompozitoriaus sumanymo“, – sako ji. / Asmeninio archyvo nuotr.
– Skirtingas nuo įprasto atrodo Žoržo Žermono personažas. Koks jis šiame spektaklyje ir koks jo santykis su Violeta?
– Man nesinorėjo, kad personažai būtų vienspalviai. Gyvenime žmonės juk būna įvairūs, pilni prieštaringų charakterio savybių. Toks ir Alfredo tėvas Žoržas Žermonas. Vengiau tradicinio sprendimo – išplėčiau jo personažą, sukūriau priešistorę. Galbūt jis buvo antikvaro mėgėjas, tvarkos ir sistemos gerbėjas, todėl jo neapleido noras kruopščiai sutvarkyti ir sūnaus gyvenimą. Kad tai ne tik piktas ir griežtas herojus, aš išgirdau klausant muzikos. Pavyzdžiui, finalinio veiksmo II paveikslo dueto su Alfredu stretoje atsiranda Žermono šokanti kojytė, kuri perteikia jo savimeilišką įsijautimą auklėjant nepaklusnų sūnų.
– Įvestas ir papildomas personažas, kurio G.Verdi partitūroje nėra. Kokį naują atspalvį jis suteikia „Traviatos“ istorijai?
– Negaliu atskleisti šio personažo prasmės, nes nenoriu išduoti spektaklio paslapčių. Teatras – vieta, kur kuriami stebuklai, todėl kviečiu visus ateiti į premjerą, kurioje žiūrovai turės galimybę patys viską pamatyti ir išgirsti, išgyventi emocijų spektrą ir patirti tikro teatro šventę bei magiją.
– „Traviata“ pati savaime yra daugiasluoksnė drama – istorijoje atskleidžiama ne tik Violetos drama. Kurią liniją išryškinate jūs?
– Dramatinėse istorijoje nebūna vieno kampo, iš kurio būtų galima teisingiausiai pažvelgti į kūrinį. Svarbu yra viskas. Todėl ir mano „Traviatos” traktuotėje antraeilių veikėjų nėra. Čia svarbūs visų personažų likimai – visus juos stengiuosi išspręsti, nes visi jie glaudžiai susiję tarpusavyje. G.Verdi buvo didis operos meno reformatorius, kuris, jungdamas dramą ir muziką, siekė sukurti vienį. To savo pastatyme siekiu ir aš.
Pasitikiu savimi – savo supratimu ir skoniu, kuris man padiktuoja, kaip turi būti, ir talentu, kuris žino, kaip tai padaryti.
– Spektaklis simboliškai žymi profesionalios operos Lietuvoje šimtmetį. Ar sukaktis atsispindės spektaklyje?
– Geriausias Lietuvos operos šimtmečio paminėjimas ir šio fakto pagerbimas yra tai, kad „Traviatą“ patikėta statyti lietuvių kūrėjų komandai. Malonu, kad KVMT vadovas Benjaminas Želvys sugrąžinti Violetos istoriją į lietuviškos operos lopšį pakvietė būtent mane. Esu laiminga dirbdama su dirigentu maestro Ričardu Šumila, kurio muzikos pajautimu žavėjausi visada. Beje, tai pirmas ir, tikiuosi, ne paskutinis mūsų bendradarbiavimas. Taip pat man talkina puikūs dailininkai: scenografas Marijus Jacovskis ir kostiumų dailininkė Olga Filatova Kontrimienė. Visi mes labai atsakingai kuriame šį spektaklį, kuris bus gražus, estetiškas, jaudinantis, muzikalus, dramatiškas ir išdailintas iki detalių. Tikiuosi, kad sukursime nuostabią šimtmečio „Traviatą”, kuri ilgai gyvuos KVMT ir iki gelmių lies bei džiugins žiūrovų širdis.
Vaidmenys ir atlikėjai
Violeta Valeri – Gabrielė Bukinė, Agnė Stančikaitė
Alfredas Žermonas – Egidijus Bavikinas, Tomas Pavilionis
Žoržas Žermonas – Andrius Apšega, Žygimantas Galinis, Laimonas Pautienius
Flora Bervua – Iveta Kalkauskaitė, Gabrielė Kuzmickaitė, Kristina Siurbytė
Anina – Kristina Siurbytė, Ieva Vaznelytė
Gastonas Letorjė – Žanas Voronovas, Mindaugas Zimkus
Baronas Diufolis – Andrius Apšega, Raimondas Baranauskas
Markizas d‘Obinji – Žygimantas Galinis, Joris Rubinovas
Daktaras Grenvilis – Giedrius Prunskus, Joris Rubinovas
Džiuzepė – Evaldas Kondrackis, Martynas Stankevičius
Komisionierius – Faustas Januška, Ričardas Karalevičius
Mirtis – Rokas Spalinskas, Gintaras Visockis.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Garbūs svečiai atvyko į A. Areimos premjerą „Dviejų Korėjų susijungimas“2
Balandžio 19-ąją publika rinkosi į režisieriaus Artūro Areimos Nacionaliniame Kauno dramos teatre režisuotą spektaklį pagal J. Pommerat pjesę „Dviejų Korėjų susijungimas“. ...
-
Unikalus garso spektaklis tamsoje: ką girdi ausis, kai nemato akis?
„Klausymasis – tai kita regėjimo forma“, – neabejoja garso spektaklio „eiti į pat vidurį“ kūrėjai. Garso menininkų kartu su neregiais sukurtas spektaklis vyksta visiškoje tamsoje, klausantis Jono Meko poeziją i...
-
45-asis „Lietuvos teatrų pavasaris“ kviečia Kauno publiką į teatrališką savaitę
Kauno teatro mylėtojai turės unikalią progą mėgautis aukščiausio lygio teatro spektakliais iš visos Lietuvos. Nuo balandžio 21 iki 28 dienos Kauno kultūros centras kviečia visus teatro gerbėjus švęsti 45-ąjį „Lietuvos te...
-
Kauną užplūs skandinaviškos kultūros banga4
Paskutinę balandžio savaitę Kaunas tradiciškai kviečia iš arčiau pažinti skandinavišką kultūrą. Dalyvių laukia gausi renginių programa: parodos, norvegų kalbos pamokos, protmūšis, paskaitos bei diskusijos, ekskursijos i...
-
Maironio lietuvių literatūros muziejui toliau vadovaus D. Cibulskienė1
Maironio lietuvių literatūros muziejui ir toliau vadovaus Deimantė Cibulskienė, pranešė Kultūros ministerija. ...
-
R. Jatkevičiūtės-Kasparavičienės sielos peizažai
Šiandien Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ atidaroma Raimondos Jatkevičiūtės-Kasparavičienės (1959–2023) tapybos darbų paroda „Virš debesų“. ...
-
G. Kuprevičius: esu vietinės reikšmės kompozitorius ir tai man patinka18
Kompozitorius Giedrius Kuprevičius šiemet mini 80 metų jubiliejinę sukaktį. Sveiko humoro jausmo nestokojančio iškilaus kūrėjo jubiliejų Kauno valstybinė filharmonija paminės dviem reikšmingais koncertais. Su šarminguoju M...
-
Tarpininkai: A. Miežio ir I. Kazakevičiaus darbų paroda
Autoriai – tapytojas Andrius Miežis ir menotyrininkas Ignas Kazakevičius – kūriniais kalbasi apie kultūrą ir natūrą, realybę ir mistifikaciją, apie menininkus ir paveikslus, jų „tarpininkavimo“ būdus bendraujant su meno publi...
-
Atsisveikinama su operetės primadona D. Dirginčiūte-Tamuliene5
Antradienį Kauno valstybiniame muzikiniame teatre atsisveikinama su soliste, operetės primadona Danute Dirginčiūte-Tamuliene. Urna bus išnešama 14 val. Laidojama Petrašiūnų kapinėse. ...
-
Kultūros ir sporto renginiai Kauno rajone balandžio 15–21 d.
Balandžio 17 d. Garliavos kultūros centras: 12 val. – projekto „Teatro SPA jaunimui ir vaikams“ Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis vaikams „Knygų personažai atgyja“. Kauno rajono sporto centras: 19 val. – Lietuvos ...