Operoje „Traviata“ – sugrįžimas prie pirmapradės idėjos

Kauno scenoje ši opera su nedidelėmis pertraukomis skambėjo visą 100-metį – keitėsi statytojai, solistai, scenografijos. Nesikeitė tik visų pamėgta muzika ir kaskart išgyvenama psichologinė drama, kurioje atsiskleidžia kompozitoriaus gyvenamojo laikotarpio aplinka ir jausmai, suprantami ir jaudinantys visais laikais.

Kiekvienas „Traviatos“ pastatymas turėjo savo išskirtinių žymių. Senesnieji išlikę tik archyviniuose kadruose ir įrašuose. Todėl 100-mečio retrospektyva, supažindinanti su visais teatre buvusiais „Traviatos“ pastatymais, patraukia daugelio žiūrovų dėmesį teatro fojė operos pertraukų metu.

Simboliškai virš scenoje vykstančio veiksmo kabantis laikrodžio mechanizmas – pagrindinis sceninis akcentas, paliekantis erdvės choreografiniams intarpams ir masinėms scenoms.

Šią visame pasaulyje populiarią ir įvairiai interpretuojamą operą statyti atrodytų paprasta, tačiau ir sudėtinga siekiant atrasti ir atskleisti kažką naujo. Todėl žinant, kad šį kartą damos su kamelijomis trapų gyvenimo epizodą atskleisti pakviesta choreografė ir baletmeisterė Anželika Cholina, dėmesys naujam pastatymui dar labiau sustiprėja. Operos kūrėjų komandoje – ir dirigentas Ričardas Šumila bei scenografas Marijus Jacovskis.

Simboliškai virš scenoje vykstančio veiksmo kabantis laikrodžio mechanizmas – pagrindinis sceninis akcentas, paliekantis erdvės choreografiniams intarpams ir masinėms scenoms. Ir solistams, kurie išskiria šią „Traviatą“ iš ankstesnių savo jaunatviškumu ir maloniai nuteikiančiomis perspektyvomis.

Puikios abi Violetos – Gabrielė Bukinė ir Agnė Stančikaitė, suvaldžiusios premjerinį jaudulį ir įtikinamai kuriančios Violetos vaidmenį – tiek solo, tiek duetuose ir kituose ansambliuose. Violetos mylimasis Alfredas – naujomis vokalo galimybėmis klausytojus nudžiuginęs Egidijus Bavikinas, atsakingai ir kryptingai brandinantis savo personažą, bei Tomas Pavilionis, jau kūręs šį vaidmenį Klaipėdos muzikiniame teatre.

Alfredo tėvą Žoržą Žermoną ankstesniame Kauno teatro pastatyme  dainavęs ir įvairiuose Lietuvos bei užsienio operos teatruose jį dainuojantis Laimonas Pautienius savo solidžia scenine patirtimi suteikia pasitikėjimo ir tą patį vaidmenį kuriantiems jaunesniems kauniečiams solistams (Andrius Apšega ir Žygimantas Galinis).

Iš antraplanių išryškintas Violetos tarnaitės Aninos vaidmuo (Kristina Siurbytė ir Ieva Vaznelytė), pabrėžiantis vidinį abejingumą Violetos kančioms ir tirpstančiam gyvybingumui. Empatijos nedemonstruoja ir daktaras Grenvilis (Giedrius Prunskus ir Joris Rubinovas), dar labiau atskiriantis Violetą nuo gyvojo karnavalu kunkuliuojančio pasaulio. Visos operos emocinė kulminacija išryškėja trečiojo veiksmo scenoje Alfredui ir jo tėvui atvykus į Violetos namus. Ar ir jų empatija Violetos tragizmui apsimestinė? Palikime apie tai spręsti žiūrovui.

Būtent toks gaivus žvilgsnis į „Traviatos“ turinį labiausiai tinka mėgavimuisi be dėmesį nuo muzikos atitraukiančių perteklinių vaizdo detalių.

Pastatymo režisierė A.Cholina pasirinko tradicinį operos perteikimo būdą. O juk kiek pasaulyje pastatyta „Traviatos“ operų, bandant pagrindines idėjas priartinti ir atskleisti įvelkant operą į nūdienos aplinką ir šiuolaikinius apdarus! Tačiau būtent toks gaivus žvilgsnis į „Traviatos“ turinį labiausiai tinka operos Lietuvoje jubiliejui paminėti ir mėgautis be dėmesį nuo muzikos atitraukiančių perteklinių vaizdo detalių.

Žinant A.Cholinos šokio teatro spektaklius, natūraliai kyla klausimas apie choreografijos epizodus operoje. Stebint spalvingus čigonių ir matadorų šokius belieka apgailestauti, kad G.Verdi, rašydamas operą, neįtraukė jų daugiau.

Orkestro polėkį suvaldyti bando dirigentas R.Šumila, vadovaujantis ir viso spektaklio muzikiniam vyksmui. Pirmosiose premjerose paprastai pasitaiko tobulintinų dalykų ansambliuose ar tarp orkestro ir dainininkų, bet pastatymo branda netruks ateiti, kai operoje visi dirba nuoširdžiai ir atsakingai. O Kauno valstybiniame muzikiniame teatre būtent taip ir yra.