Operetės festivalis: gimęs iš optimizmo, augintas su meile

Prie pokalbių stalo tetrūksta Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovo Benjamino Želvio – visas tarptautinio festivalio „Operetė Kauno pilyje“ organizatorių branduolys būtų drauge. Tačiau Laima Kuzmickaitė-Milašienė (L.K.-M.), Gediminas Maciulevičius (G.M.) ir Danielius Vėbra supranta: ne juokas sukioti tokio didelio teatro aparato vairą. Negalima jo paleisti ir įsibėgėjus XXI tarptautiniam festivaliui „Operetė Kauno pilyje“.

– Esate KVMT solistai, solinio dainavimo katedros absolventai, solinio dainavimo dėstytojai. Kaip solistai randa bendrą kalbą gausiame organizacinių iššūkių projekte – rengdami festivalį „Operetė Kauno pilyje“?

L.K.-M.: Jau 21 metai, kai visi keturi esame kartu. Drauge mokėmės buvusioje Vilniaus konservatorijoje, dabartinėje Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, drauge atėjome dainuoti į Kauno muzikinį. Per laiką esame patikrinę vienas kitą, tarp mūsų viskas skaidru. Vienas kitam galime sakyti viską, ką galvojame, – nė vienas neįsižeis. Ruošdami festivalį dirbame visi kartu, bet kiekvienas turime ir individualių atsakomybių. Tarkim, aš esu šio festivalio koordinatorė.

G.M.: Aš esu festivalio meno vadovas, man tenka sudaryti koncertų repertuarus, atrinkti natas. Prieš penkerius metus pradėjome statyti spektaklius. Kartais juos įsigyjame jau pastatytus, bet dažnai rengiame premjeras būtent šio vasaros festivalio scenai. Taigi, žiūrovai kasmet turi unikalią galimybę išvysti spektaklį, kuris galbūt bus rodomas čia pirmą ir paskutinį kartą. Klausiate, kaip mes, solistai, sutariame? Puikiai. Darbo teatre praktika padeda. Solistai spektakliuose turi gražiai į ansamblį sueiti... Taip ir mes, nors visi esame solistai, bet galiausiai turime sudaryti gražų ansamblį.

D.V.: Aš esu viešosios įstaigos „Baritonų trio“ ir šio festivalio direktorius. Paprastai man tenka administraciniai darbai – namų ūkis. Kad žinotumėte, kiek įvairiausių dokumentų tenka sutvarkyti, leidimų gauti! Nors festivalio vieta ta pati – istorinės Kauno pilies prieigos, bet scena kasmet statoma vis kitokia.

– Kuriam iš jūsų šovė į galvą mintis, kad vasaros festivalio vieta turėtų būti istorinė Kauno pilis?

G.M.: Esame iš muzikinio teatro, beveik kas antro spektaklio scenografijoje – pilys. Tad ilgai nesvarstėme – tiesiog pasinaudojome natūralios dekoracijos galimybe. Žmones gerai nuteikia šioje vietoje tvyranti senų laikų aura, gražiai matyti Šv.Jurgio bažnyčia, Kunigų seminarijos bokštai.

D.V.: Turiu pamąstymų, kad kadaise ši pilis galėjo būti ir kultūros židinys. Jei Vilniuje, Valdovų rūmuose, prieš daugelį amžių vykdavo net operų pastatymai, tai kodėl kažkas panašaus negalėjo būti ir pas mus, Kaune? Be galo domiuosi istorija, tad galbūt kada nors iškapstysiu ir tai patvirtinantį faktą.

Branduolys: D. Vėbra, G. Maciulevičius, B. Želvys, L. Kuzmickaitė-Milašienė – darni komanda ne tik rengiant operetės žanrą populiarinantį festivalį, bet ir pasirodant jo scenoje / Laimučio Brundzos nuotr.

– Jūsų solidaus ketverto organizuojamas festivalis vyksta nuo 2001-ųjų. Kaip gimė mintis jį sukurti? Kokia turėjo būti, yra ir bus pagrindinė jo misija?

L.K.-M.: Mintis apie jį gimė baritonų grimo kambaryje. Vyrukai mane pasikvietė ir papasakojo apie savo sumanymą. Iš pradžių buvo tik  didelis noras, entuziazmas ir begalinis naivumas, kad surengti tokį festivalį bus labai paprasta. Bet paskui iššūkiai sekė vienas po kito...

G.M.: Kadangi mudu su Danieliumi ruošiamės spektakliams tame pačiame grimo kambaryje, tai nuolat persimetame keliais žodžiais. Sykį pasidalijome ir mintimis apie festivalį. O kodėl tokio nesurengus Kaune? Juk tuo metu Lietuvoje buvo vienintelis Pažaislio, na, dar džiazo muzikos festivalis. Kadangi visi atstovavome Muzikiniam teatrui, išsyk pagalvojome apie operetės žanrą.

D.V.: Buvo ir dar viena priežastis. Į stacionaraus teatro spektaklį susirenka daugių daugiausia 500 žmonių. Daugeliui tai per brangu. Mes sugalvojome ne teatrinio sezono metu suteikti žiūrovams progą nemokamai pamatyti ir išgirsti aukšto meistriškumo Lietuvos ir užsienio šalių muzikinės scenos atlikėjus. Visi mūsų festivalio renginiai – mažieji ar didieji – yra nemokami. Tai nekomercinis festivalis.

Kaip gimė pati jo idėja, mano versija būtų dar kitokia. Koncertuodami su „Baritonų trio“ Lietuvoje, užmezgėme nemažai kontaktų, suradome daug naujų pažįstamų, draugų, kurie žadėjo prisidėti prie mūsų idėjos įgyvendinimo. Tiek verslininkai, tiek ir kultūros darbuotojai buvo kupini geranoriškumo. Jų optimizmo paakinti ir užsukome visa tai. Tik nė sapnuoti nesapnavome, kad bus taip sunku. O trauktis jau buvo vėlu.

L.K.-M.: Per ilgus festivalio gyvavimo metus visko buvo – ir nuopuolių, ir pakilimų. Tačiau supratome viena – nebūna padėties be išeities. Juk net pandemijos metais festivalis vyko: laikėmės visų saugumo priemonių, bet savo kasmetę duoklę žiūrovams atidavėme.

Atsakomybė: būti paprastu žiūrovu B. Želviui nelengva – ant Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovo, tarptautinio festivalio „Operetė Kauno pilyje“ organizatoriaus pečių gula daug rūpesčių / Laimučio Brundzos nuotr.

– Festivalis „Operetė Kauno pilyje“ jau vyksta nuo gegužės ir tęsis iki rugsėjo pabaigos. Visi kauniečiai ir miesto svečiai itin laukiami didžiuosiuose – liepos 5–6 d. – koncertuose prie Kauno pilies. Ir tarp festivalio dalyvių tradiciškai bus nemažai svečių.

L.K.-M.: Rubriką „Festivalio svečias“ sugalvojome ne iškart. Gal tik trečiajame festivalyje. Kai ji tapo tradicinė, labai prasiplėtė festivalio geografija, jo žanrinis pobūdis. Tuėjome be galo daug svečių. Iš viso pasaulio. Sykį festivalyje dalyvavo net 52 garsūs tenorai! Kaip juos prisiviliojome? Į Lietuvą jie važiavo kaip į neatrastą šalį ir vis klausinėjo: kas ta Lietuva ir kas tas Kaunas? Atvažiuokite, sakėme, ir patys pamatysite.

G.M.: Pamenate, kaip italų tenoras Gaetano Bordoni klausė, ar turėtų įsidėti kailinius? Vidurvasarį! Jiems ta negirdėta Lietuva kvepėjo didele egzotika. Gal todėl dauguma jų ir sutiko atvykti.

D.V.: Beje, ta graži kviestinių svečių tradicija išliko iki šių dienų. Pamenu, kaip vienas Italijos tenoras po savo pasirodymo, grįžęs į užkulisius, stebėjosi: „Iš kur čia tiek žmonių susirinko, kad net didžiuliai energijos pliūpsniai ėjo nuo jų?“ Galbūt tokias gausias žiūrovų auditorijas surenka tik pasaulinio garso festivaliai – o čia juk niekam nežinoma Lietuva?! Ne vienas iš jų sakė, kad buvo sužavėtas ir paties festivalio, ir natūralių Kauno pilies dekoracijų, ir gražiai apšviesto Kauno Senamiesčio. O juk pradėjome labai atsargiai, nuo mažytės daubos, kur dabar yra tiltas prie įvažos į Kauno pilį. Ir taip kasmet plėtėmės. Kur plėsimės toliau? Na, kasime tiek, kiek reikės.

G.M.: Viena iš šio festivalio tradicijų – Liepos 6-ąją, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, 21 val. giedoti „Tautišką giesmę“. Tą svarbią akimirką renginys nutraukiamas, visi atsistoja ir gieda Lietuvos himną. Koks geras bendrystės jausmas visus užvaldo!

– Minite pasaulinio lygio operos žvaigždes, kurios pakviestos mielai sutinka dalyvauti šiame festivalyje. Ar jos labai reiklios?

G.M.: Operos žvaigždės tikrai nereiklios. Esame ne sykį girdėję, kad tie, kurie atvažiuoja koncertuoti į mūsų teatrą, visada stebisi jo gera aura. Sako, kokia čia visi paprasti, geranoriški. Tas pats ir festivalyje. Žmonės, suvažiavę į jį iš daugybės šalių, gerai priima mus, o mes – juos.

D.V.: Paprastos tos mūsų žvaigždės. Garsūs atlikėjai G.Bordoni, Luigi Bonfanti, kurie, kaip mes juokaujame, iš džiazo ir klasikinės muzikos kanalo „Mezzo“ neišlenda, irgi svečiavosi festivalyje ir buvo viskuo patenkinti. Nesiskundė nei maistu, nei nakvyne, nei sutikimu. Tik sakė, kad Lietuvoje jiems vėsoka…

L.K.-M.: Aš labai gerai pamenu ispanų tenorą Oscarą Mariną, kuris taip pat dainuoja garsiausiose pasaulio scenose. Jis irgi nekėlė mums, rengėjams, jokių ypatingų sąlygų. Manau, kad aukštos kultūros žmonės neturi kaprizų.

– Šį kartą festivalio viešnia – koliažinė opera „Mažvydas“, kurioje dalyvaus dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“. Taip pat – jaunųjų KVMT atlikėjų koncertas „Girdėtas ir negirdėtas Johanas Štrausas“. Kokios intrigos čia galime tikėtis?

L.K.-M.: Žiūrovai gali tikėtis instrumentinės muzikos su baletu, taip pat įdomių solinių numerių. J.Strausso kūrinius atliks vokietė Domenica Radlmaier. Dalyvaus svečiai iš Ukrainos – Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro baleto trupės šokėjai. Beje, šio vakaro koncerto dirigentė Oksana Madaraš – taip pat iš to paties teatro. Į J.Strausso kūrinių koncertą specialiai pakvietėme nedaug svečių, kad Kauno publika galėtų iš arčiau susipažinti su dabartiniu jaunimu, jau keletą metų dainuojančiu mūsų teatre.

Puokštė: užburiančios melodijos, ugningi šokiai, pakili nuotaika – visa tai ištikimiems festivalio žiūrovams jau du dešimtmečius dovanoja žinomi Lietuvos ir užsienio atlikėjai / Laimučio Brundzos nuotr.

– Festivalio pavadinime išskirtas tik vienas muzikinio teatro žanras – operetė. Kodėl būtent jai parodytas toks dėmesys?

G.M.: Todėl, kad ir mes patys atstovaujame šiam žanrui. Pirmuosiuose festivaliuose rodėme daugiausia operetės žanro spektaklių ištraukas. Tik paskui, kai atsirado rubrika „Svečias“, festivalyje ėmė svečiuotis ir kiti žanrai bei jų atlikėjai – operos, miuziklo, baleto, netgi skambėjo muzika iš kino filmų, neapolietiškos, prancūziškos dainos. Tačiau, kad ir kas būtų numatyta festivalio programoje, liepos 6-ąją visada skamba operetė. Turime gražią tradiciją tą vakarą baigti arija iš J.Strausso operetės „Čigonų baronas“. Ją daugybę metų iš eilės dainuodavo amžinatilsį Virgilijus Noreika. Tai buvo tarsi mūsų festivalio himnas. Aštuoniolika metų maestro tai darė be jokių atsikalbinėjimų. Kaip ir kiti garsūs operos solistai iš užsienio. Sykį vieno jų žurnalistai paklausė: „Ką jūs čia veikiate?“ – suprask, toje mažytėje Lietuvoje. Ar žinote, koks buvo jo atsakymas? „Ko tik nepadarai dėl draugų!“

Festivalyje nėra konkurencijos: čia visi vieni kitus palaiko. Ta graži bendrystė tarsi sklando ore, o mums, organizatoriams, yra didelė palaima.

D.V.: Ir visų Lietuvos muzikinių teatrų solistai iš Vilniaus, Klaipėdos, Panevėžio jau yra pas mus ne kartą dalyvavę. Manome, kad būtina festivalio metu pristatyti ir savo kolegas iš kitų Lietuvos scenų. Sykį net surengėme išvykusių į užsienį (dabar jau grįžusių) lietuviškų žvaigždžių koncertą.

Festivalyje nėra konkurencijos: čia visi vieni kitus palaiko. Ta graži bendrystė tarsi sklando ore, o mums, organizatoriams, yra didelė palaima.

– Koliažinėje operoje „Mažvydas“, kurią režisavo Kauno valstybinio muzikinio teatro režisierius Kęstutis Jakštas, dainuos ir nemažai popscenos žvaigždžių – Monika Marija, Mantas Jankavičius, Rokas Laureckis ir kt. Ar tie garsūs jauni veidai skirti privilioti į festivalį jaunimą?

D.V.: Šiandien teatro repertuare daug miuziklų. Tad natūralu, kad juose dainuoja, vaidina visi geriausi mūsų populiariosios muzikos dainininkai. O kodėl gi negalėtų būti bendrystės ne tik tarp muzikos žanrų, bet ir tarp jų atlikėjų?!

G.M.: Ne taip lengva dainuoti miuziklą, kaip gali atrodyti. Kai kurie rimti operos dainininkai to net negalėtų daryti. Matote, miuziklas – toks specifinis žanras, kur drama yra sujungta su muzika. Tad, jei operetė  artimesnė operai, miuziklas suka į vaidybos pusę. Beje, ir Kaune, VDU Muzikos ir teatro akademijoje, studentai jau gali rinktis šią specialybę. Čia jie mokosi specialaus balso nustatymo, kitų šio žanro subtilybių.

L.K.-M.: Neslėpsiu, kad garsius popscenos atlikėjus kviečiame dar ir dėl to, kad norime festivalio programa sudominti kuo didesnį žiūrovų ratą. Kaip ir čia skambančia kuo įvairesne muzika. Koliažinis žanras klasikinės operos pagrindu jungia įvairius muzikos stilius, todėl operoje „Mažvydas“ bus ir tautinių, ir simfoninio orkestro styginių instrumentų; ir varinių pučiamųjų, ir elektroninės muzikos skambesio; ir kino filmams būdingos, ir populiariosios muzikos.

– Vyšnaitė ant šiųmečio festivalio „Operetė Kauno pilyje“ torto – kokia ji?

L.K.-M.: Manau, kad J.Straussas jau pats savaime yra ir vyšnaitė, ir tortas – viskas kartu. O jei rimtai, į J.Strausso vakarą pakvietėme atlikėją D.Radlmaier. Norėjome, kad žiūrovai paklausytų, kaip vokietė dainuoja šio kompozitoriaus kūrinius. Tai ypatingas kompozitorius. Kadaise J.Strausso muzika padarė perversmą klasikos padangėje – staiga tarp rimtų klasikinės muzikos žanrų atsirado jis – toks lengvas, gražus, teatralizuotas, elegantiškas, aristokratiškas.

D.V.: Ši muzika buvo kuriama vien pramogai ir dvarams. Štai kodėl to meto didžiųjų kompozitorių J.Straussas buvo vertinamas labai atsargiai. Vis dėlto reikia pasakyti, kad jo kūrybą nelabai lengva atlikti, tačiau jo muzika be galo uždeganti ir kelianti lengvumo pojūtį klausantis. Norint padainuoti tokias J.Strausso arijas, kokios skambės liepos 6-osios vakarą, reikia įdėti labai daug darbo. Laikas patikrino jo muziką, ir operetės „Šikšnosparnis“, „Vienos kraujas“, „Čigonų baronas“ ir kitos dabar jau drąsiai vadinamos klasika.

– Iš jūsų pasakojimų viskas atrodo gražu, lyg sviestu patepta. Bet juk organizuojant tokį grandiozinį, kelis mėnesius besitęsiantį renginį pasitaiko ir netikėtumų, netgi kuriozų?

52 – tiek tenorų tuo pačiu metu yra dalyvavę festivalyje „Operetė Kauno pilyje“

G.M.: Tai, ką pamenu aš, jau buvo ne komiška, bet tragikomiška. Kažkuriais metais pakvietėme Viktorą Gerulaitį vesti šį renginį. Deja, prieš pat lipant į sceną, jam pasidarė bloga, sustreikavo širdis. Danielius išvežė jį į ligoninę, o mes likome be vedėjo. Gerai, kad Gintaras Mikalauskas buvo šalia (jis turėjo vesti kitą festivalio koncertą), tad jam teko greitai persiorientuoti ir dirbti už du.

Kitas atvejis, pamenu, nutiko tada, kai į festivalį sukvietėme net 52 tenorus. Kiekvienam iš jų teko dainuoti po porą kūrinių. O vienas išėjo į sceną tekstą užsirašęs ant delno. Taip ir atidainavo viską, ištiesęs ranką į priekį. Laimei, kad įtikinamai vaidino, tai žiūrovai nieko įtartino nepastebėjo.

L.K.-M.: Man labiausiai įstrigo nutikimas su vieno tenoro dantimi. Kadangi jis buvo priklijuotas, o dainuojant operą pro burną eina tikrai didelė iškvepiamo oro srovė, tai… tas dantukas ir išlėkė į orą. Labai ilgai mes tada jo ieškojome, bet suradome. Ir ta didžioji liūtis, kai tenorams tiesėme ant kelio viską, ką tiktai galėjome, kad nesušlapę kojų patektų į sceną, man įstrigo į atmintį visam gyvenimui. Tą dieną verkiau, tiek verkiau… O jie (Gediminas su Danieliumi – aut. past.) mane ramino. Vos prasidėjus koncertui taip ėmė pliaupti lietus, prasidėjo toks didelis škvalas, kad mes, organizatoriai, buvę užkulisiuose, nebežinojome, ką daryti. Tenorai, orkestras buvo po stogu, bet žmonės sėdėjo lauke, lietuje. Ir ką jūs manote – iš pagarbos operai ir atlikėjams niekas nepabėgo, išbuvo iki galo. Tiesa, koncertą turėjome gerokai sutrumpinti.

D.V.: Man labiausiai įstrigo tie metai, kai svečių teisėmis pasirodė gruzinai. Jie buvo atvežę baletą, taip pat dainavo daugiabalses gruziniškas dainas. Kad jūs žinotumėte, kaip gražiai lietuviškai jie sugiedojo „Tautišką giesmę“ net dvylika balsų! Bet, likus 15 minučių iki jų koncerto pabaigos, lauke prasidėjo audra. Jie ten tik skraido scenoje su savo kardais, žiežirbos tik laksto ore, o mes su baime stebime, kaip dangus su žeme maišosi, žaibuoja, scena nuo vėjo į šonus tik siūbuoja...

– Tai ar užsisakėte šių metų festivaliui gerą orą?

G.M.: Mes kiekvieną kartą užsisakome, ir šv.Mišias užperkame, ir žvakutę uždegame. Kartais tai padeda, o kartais ne. Todėl geriau nespėliokime, tikėkime, kad viskas bus gerai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Ernestas.

Ernestas. portretas
Melas. Lietuvos Respublikos lietuvių Velnio išpažintojų karo kurstymas, propoganda. Visą Lietuvą planavo nusagstyti mažais atsparos taškais kurstyti tautą ne tik apie vidaus ir pasaulio įvykiu, bet ir informuoti Lietuvos visuomenę apie neegzistuojančius įvykius. Lietuvos Respublika Velnio išpažintojai veikė Lietuvos teise, vardu, slėpdami, teisybę. Kurgi ne: vergija- tai palaima, o nepriklausomybės troškimas- ne kas kita kaip liguistas kliedesys. Stagnacija partizanai banditai tautos atmintyje, kol gyva bus tauta ir laisvės troškimas. Partizanų kovos. Lietuvos Respublikos Kauno vpk, Darius Žukauskas, Mindaugas Baršys. Gintautas Žaliagiris, Aloyzas Venckus. Valdas Adamkus, Andrius Kubilius. Gintaras Petrauskas, Povilas Mačiulis, Andrius Palionis, Mantas Jurgutis, Visvaldas Matijošaitis, Rūta Simkautytė-Kundarauskė. Všį Ernmar Respublika. 1.2 procento gyventojo paramos 2022 metų forma. Luminor LT294010051005573106. Direktorius, Ernestas Marcinkevičius.

Šaunuoliai

Šaunuoliai portretas
Labai šaunu,būtinai reiks pabuvoti..Vieta labai gera,šaunuoliai..

Anonimas

Anonimas portretas
Ponui Vėbrai galima palinkėti sėkmingo kapstymosi... nors jis ir garantuotai bus nesėkmingas. Užtenka tik pagalvoti, kokia buvo Kauno pilies funkcija ir kada ji buvo sugriauta. Taigi, neužtenka tiesiog mėgti istoriją..., reikia šiek tiek orientuotis. O festivalis tiesiog puikus, sveikinu Teatrą ir linkiu sėkmės :)
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių