Netikėtumų kupinas miuziklo „Mano puikioji ledi“ sugrįžimas

Į Kauno valstybinio muzikinio teatro sceną sugrįžta miuziklas "Mano puikioji ledi". Kompozitoriaus Fredericko Loewe ir libreto autoriaus Alano Jay Lernerio kūrinys Kaune statomas ketvirtą kartą. Tačiau spektaklyje netrūks netikėtumų ir staigmenų. Šįkart veiksmas perkeliamas į šeštąjį dešimtmetį, laukia įdomūs režisūriniai ir scenografiniai sprendimai.

Sudėtinga persikūnyti

"Mano puikioji ledi" – visų laikų populiariausias amerikiečių miuziklas. Jis sukurtas pagal anglų dramaturgo George‘o Bernardo Shaw pjesę "Pigmalionas" (1912). Pjesė pasakoja apie šiukšlininko Dulitlo dukterį Elizą, gatvėje pardavinėjančią gėles. Mergina kalba baisiu gatvės žargonu, jos manieros – prasčiokiškos. Vis dėlto Elizos kasdienybė pasikeičia, kai profesorius Henris Higinsas su bičiuliu pulkininku Pikeringu susilažina, kad per pusę metų išmokys merginą kalbėti dailia literatūrine anglų kalba. Taip ji taps tikra aukštuomenės ledi. Eksperimentas pavyksta, tačiau kas toliau?

Stačiokę Elizą miuzikle įkūnija net trys solistės: Marija Arutiunova, Ingrida Kažemėkaitė ir Ieva Juozapaitytė. Artistės prisipažino, kad spalvingas vaidmuo sukelia nemažai iššūkių. "Eliza Dulitl per vieną spektaklį transformuojasi net tris kartus, – pastebėjo I.Kažemėkaitė. – Pirmoji Eliza – gatvės mergina, pragyvenanti iš prekybos gėlėmis. Antroji yra tarpinis variantas tarp prasčiokės ir ledi. O trečioji Eliza jau rafinuota, elegantiška aukštuomenės dama. Tad visiškai pasikeičia jos kūno kalba, balso tembras, kalbėsena. Pagrindinės spektaklio herojės virsmas be galo ryškus. Kad galėtume jį tinkamai perteikti, visa tai turime išgyventi pačios. Tad vaidmuo tikrai nelengvas, bet sunkumų ir iššūkių nebijau. Juk jie veda į priekį ir suteikia daugiau patirties", – tikino solistė.

I.Kažemėkaitei pritarė ir kolegės. Pasak I.Juozapaitytės, per tris spektaklio valandas iš prasčiokės virsti ledi – nelengva užduotis. "Keičiasi ne tik mūsų drabužiai, bet ir dainavimo maniera, kalba, veido mimikos, kūno plastika. Be to, draminiuose spektakliuose aktoriai tekstus dažniausiai deklamuoja, operoje – dainuoja, operetėje yra šokio elementų. O mes šįkart atliekame viską, – atkreipė dėmesį solistė. – Manau, kad Elizos vaidmenį galime sau pritaikyti kaip moterys. Į jos pokyčius galima žvelgti kaip į paauglės virsmą brandžia, solidžia moterimi. Pagaliau ji turi vardą visuomenėje, drąsiai išsako savo nuomonę, rodo pavyzdį kitiems."

Pasak artisčių, sunkiausia repeticijų dalis buvo sujungti tris Elizas į vieną. "Iš pradžių kelias dienas repetuodavome vieną sceną, kelias – kitą. Tad spėdavome persiorientuoti iš prasčiokės į aukštuomenės damą. Tačiau, pradėjus scenas jungti į vientisą veiksmą, pokyčiai turėjo įvykti staiga", – prisiminė I.Juozapaitytė.

M.Arutiunova pastebėjo, kad Elizos portrete svarbus jos teisingumas, vidinis tyrumas, atkaklumas. "Manau, kad Eliza Dulitl visada turėjo ką pasakyti, tačiau ji nemokėjo savęs atskleisti. Mergina buvo prastų manierų, kalbėjo gatvės žargonu. Be to, į prasčiokę mergiūkštę su gėlėmis niekas tiesiog nežiūrėjo rimtai, – svarstė solistė. – Tačiau, pramokusi aukštuomenės etiketo ir taisyklingos kalbos, Eliza pagaliau gali į save atkreipti dėmesį. Tad ir visuomenė į ją ėmė žvelgti kitaip."

Iki sielos gelmių

Savo kuriamą Elizą M.Arutiunova regi tarsi sužeistą žvėrelį. Pagrindinė miuziklo herojė gyvena viena, o alkoholikas tėvas prieš ją smurtauja ir kaulija pinigų, kuriuos ji sunkiai uždirba Londono gatvėse. Apie Elizos mamą pjesėje net neužsimenama.

Šiame spektaklyje matau pagrindines gyvenimo vertybes – tikėjimą, viltį, meilę.

"Manau, kad vargingai gyvenanti Eliza slapta svajoja tapti ledi ir patekti į aukštesnį visuomenės sluoksnį, nes tikisi rasti ten švelnumą, gražesnį gyvenimą. Galbūt, jeigu ji gyventų vargingai, tačiau turėtų mylinčią šeimą, buvimas ledi jai nerūpėtų, – mintimis dalijosi artistė. – Merginos svajonė – dirbti gėlių parduotuvėje, nes žibuokles ji pardavinėja tiesiog lauke. Tačiau Eliza negali įsidarbinti parduotuvės asistente, nes yra prasčiokė. Todėl ją interpretuoju kaip sužeistą žvėrelį, ieškantį geresnio gyvenimo. O jai reikia visai nedaug, kaip pati dainuoja, – kambarėlio, kur prisiglausti, krėslo, kur pasnausti, mylinčios šiltos rankos ir kad kas nors jos paklaustų, ar jai gera čia."

I.Juozapaitytė savąją Elizą įvardijo kaip tyrą ir nuoširdžią merginą. "Šiame spektaklyje matau pagrindines gyvenimo vertybes – tikėjimą, viltį, meilę. Eliza yra atvira, ji nemeluoja kitiems, kaip pati sako, už tiesą "duoda dantį", – pasakojo aktorė. – Dėl tikslo ji gali padaryti viską, jėgų semdamasi tik iš viduje turimo tikėjimo ir meilės. Svarbiausia tai, kad Elizos tyrumas nepakinta viso spektaklio metu. Ne veltui ją visur supa gėlės, juk tai – meilės, grožio, skaistumo simbolis."

I.Kažemėkaitė pabrėžė, kad kuriant vaidmenį kiekviena solistė jam pritaiko savo patirtis ir išgyvenimus. Todėl visų Elizos savitos ir skirtingos.

Kitoks pastatymas

Pirmasis miuziklo variantas Kaune buvo pastatytas dar 1965 m. Vis dėlto, pasak artisčių, naujasis spektaklis skirsis nuo ankstesniųjų. Visų pirma, režisierė Viktorija Streiča pasirinko kitą laikmetį – 1950-uosius. O originalus spektaklio veiksmas vystosi karaliaus Edvardo laikų Anglijoje. Šis sprendimas lėmė kitokias personažų manieras, kūno kalbą. Be to, buvo pakeistas ir tekstas.

"Šis pastatymas ypatingas ir tuo, kad anksčiau spektaklyje vaidinę aktoriai pakeitė savo personažus, – pasakojo I.Juozapaitytė. – Profesoriai Higinsai virsta pulkininkais Pikeringais, o Fredžiai – profesoriais Higinsais. Aktoriai, suvaidinę 300 spektaklių, kuriuose įkūnijo vieną personažą, dabar turi progą pamatyti viską iš kitos pusės. Pati taip pat jaučiuosi ypatingai, nes šiame spektaklyje kitados debiutavo mano tėvelis Vytautas Juozapaitis. Jis vaidino Fredį. O mama doc. Eglė Juozapaitienė prieš dešimt metų koncerte Kauno valstybiniame muzikiniame teatre debiutavo būtent Elizos dainele. Man tai taip pat pirmas debiutas šiame teatre, tad jaudulio nemažai. Tokios žavingos sąsajos tik dar labiau sustiprina norą dirbti ir paruošti geriausią variantą", – atskleidė solistė.

Aktorės pastebėjo ir tai, kad šiame miuzikle bus mažiau muzikos ir daugiau dramos. Spektaklis gausus kalbamų, o ne dainuojamų tekstų. Tai muzikinio teatro aktoriams nėra labai įprasta. "Šiame miuzikle nemažai prozos, o tai kelia konkrečius reikalavimus: tenka skirti didelį dėmesį ne tik vokaliniam atlikimui, bet ir aktorinei vaidybai", – atskleidė I.Kažemėkaitė. "Nors miuziklas nuotaikingas, jis tikrai nėra paviršutiniškas. Žiūrovai ne tik pasijuoks ir gerai praleis laiką, bet įžvelgs ir gilesnių prasmių, susimąstys", – tikino I.Juozapaitytė.

Universalios vertybės

Solistės negailėjo pagyrų miuziklo režisierei: V.Streičos suteikiama laisvė aktorėms ypač svarbi. "Ji nėra iš tų režisierių, kurie duoda griežtus, konkrečius nurodymus. Turime tam tikrą rėmą, tačiau galime daug interpretuoti ir kurti savo Puikiąją Ledi, – šypsojosi M.Arutiunova. – Režisierė priima kiekvieno idėjas, tad spektaklį kuriame visi kartu."

Kolegei pritarė ir I.Kažemėkaitė, kuriai tai ne pirmas V.Streičos režisuojamas spektaklis. "Mane žavi tai, kad režisierė atranda raktą į kiekvieno aktoriaus širdį, žino, ką patarti, kad visi suskambėtų gražiausiomis spalvomis. Diskutuodami atrandame sprendimus, kaip įsijausti į tam tikras personažo išgyvenamas situacijas", – tikino solistė.

Priešingai nei kitoms artistėms, I.Juozapaitytei tai pirmas darbas su V.Streiča, ir apskritai vaidinant miuzikle. "Esu labai dėkinga ne tik energingai režisierei, bet ir kolegoms, kūrybinei komandai, dirigentui Jonui Janulevičiui, prof. Vladimirui Prudnikovui, kuris man padeda ruošti šią partiją, bei teatro vadovui Benjaminui Želviui, kad priėmė mane į šią šeimą ir leidžia pasijusti jos dalimi", – šypsojosi ji.

Solistės žavėjosi ir choreografo Dainiaus Bervingio darbu. Anot jų, kartu su režisiere D.Bervingis sudaro puikų kūrybinį duetą.

Miuziklas "Mano puikioji ledi" žymus visame pasaulyje. Brodvėjuje jis buvo rodomas dvejus metus iš eilės, tad Niujorko žiūrovai išvydo net 2 717 spektaklių. Londone miuziklas taip pat pagerino visus iki šiol čia rodytų sceninių veikalų rekordus. Europoje jis pasirodė 1960-aisiais. Po kelerių metų vokiškos kultūros šalyse iš karaliaujančių pozicijų spektaklis netgi išstūmė populiariąją Johanno Strausso operetę "Šikšnosparnis".

Tačiau solistėms nekyla klausimų, kodėl miuziklas tiek metų žavi įvairių žemynų žiūrovus: jame nagrinėjamos universalios temos ir atskleidžiamos esminės vertybės, tad kiekvienas spektaklyje gali atpažinti save.

"Tai pasakojimas apie nuoširdų personažą, kuris yra dugne, tačiau nori pakilti aukščiau, ieško meilės, tyrumo, – sako M.Arutiunova. – Man patinka režisieriaus Kęstučio Jakšto kitados ištarta frazė: žmonės mėgsta atpažįstamumą. Išties žiūrovams įdomu, kai spektaklyje jie mato save."

Anot I.Kažemėkaitės, spektaklio istorija yra jaudinanti, intriguojanti ir kartu šmaikšti. "Be to, jame skamba nuostabi muzika, kūriniai, kurie jau tapo koncertiniais numeriais. Pavyzdžiui, Fredžio dainelė arba Elizos "Per visą naktį šokt", – pastebėjo ji.

Pasak pašnekovių, Kaune statomo miuziklo žiūrovų laukia nemažai netikėtumų. Juos žavės įspūdingi scenografės Kotrynos Daujotaitės kurti kostiumai. Vien Eliza spektaklio metu jų turės apie šešis. Stebins ir įdomūs scenografijos sprendimai, kokių šiame teatre dar nebuvo. "Mūsų įvaizdis bus kardinaliai kitoks, nei matėte kituose pastatymuose. Vis dėlto nenorime visko išduoti. Juk taip sugadinsime visą malonumą", – šypsojosi I.Juozapaitytė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Visos trys gražios.

Visos trys gražios. portretas
Spinduliuoja..džiugina akį..Tik kaip Domas sako - režyysier ius su siciena ristu sugrūs gražuoles į kokia nors naujoviškai sudarkytos klasikos nesamonę, ir mažai liks ir to talento, ir to džiuginimo..Ir dar. Nors sako, kad jaunimo šita mus užklupusi zaraza neima, bet vistik noriu palinkėti šioms merginoms - NESUSIRKIT.

Domas

Domas portretas
Kauno muzikinis teatras turėtų pereiti prie koncertinių pastatymų. Taip būtų pigiau, paprasčiau. Pastatymai dabar yra tokip lygio , pvz. Silvos, kad susidaro įspūdis, jog statytojai nežino, kas yra operetė.-nėra operetiškumo, spindesio, žaismingumo ir pan. Iš straipsnelio atrodo, kad ir šis pastatymas, perkeltas iš to laiko, kuriame autoriai veiksmą vaizduoja, bus taip pat sudarkytas. Statytojai, jei nepatinka senieji kūriniai, turėtų patys kurti, ,tokius, kokie jiems patinka,o ne darkyti klasiką..

...,

..., portretas
Ten dar kas nors vaiksto?
VISI KOMENTARAI 8
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių