Nuo 2007-ųjų vykstantis kasmetinis festivalis dėmesį skiria žmogaus teisėms, supažindina žiūrovus su pasaulinėmis aktualijomis, skatina bū̄ti sąmoningus ir kritiškus. Šiųmetėje virtualiosios kino salės programoje – daugiau nei 50 filmų, pasiekiamų kiekvienam Lietuvos žiūrovui bet kuriuo metu, tad organizatoriai lengvina žiūrovų pasirinkimą ir pateikia festivalio komandos rekomendacijas. Programos sudarytojai Vladas Rožėnas, Dovilė Grigaliūnaitė ir Narius Kairys žiūrovams išrinko po tris savo favoritus.

"Slaptasis agentas" (rež. Maite Alberdi)

Aštuoniasdešimtmetį perkopęs Sergio tampa šnipu – jį pasamdo išsiaiškinti, ar vietiniuose Čilės senelių namuose darbuotojai neišnaudoja gyventojų. Tačiau pensijoje pradėjus slaptojo agento karjerą yra atleistina užmiršti misiją ir leistis į ilgus pokalbius ir naujas pažintis. "Filmo scenarijus gali pasirodyti kaip komedija ar Jameso Bondo filmas, tačiau jis šviesiai ir su humoru nagrinėja labai jautrią temą – visuomenės senėjimo klausimą. Mano nuomone, tai yra juokingiausias šiųmetės programos filmas", – atkreipia dėmesį V.Rožėnas.

"Pamatų duobė" (rež. Andrejus Griazevas)

Rusijoje trukdyti prezidentą Vladimirą Putiną nevalia, o kritikuoti – tuo labiau. Vis dėlto nusivylę ir pavargę žmonės mėgina kreiptis į tautos tėvu prisistatantį prezidentą. Jie viliasi, kad jų bėdos, norai, keiksmai, viltys ir šauksmai bus išgirsti. "Filmas sudarytas iš daugybės V.Putinui adresuotų vaizdo laiškų, rastų "YouTube". Galiausiai pavieniai balsai tarsi susijungia į bendrą pilietinį protestą. Šis filmas – tikrai šmaikštus ir vietomis prajuokins. Tačiau kartu privers atkreipti dėmesį ir suklusti, o kodėl iš to juokiatės?" – intriguoja D.Grigaliūnaitė.

"Požemis" (rež. Feras Fayyadas)

Nuolat bombarduojamame Gutos mieste Sirijoje liko vienintelis saugus prieglobstis – "Požemiu" pavadinta ligoninė, kurios vadovei ir vaikų gydytojai Amani tenka kovoti ne tik su mirtimi, bet ir su nuostatomis, kad moteris negali būti gydytoja ir juolab ligoninės vadovė. "Vaizdai ir garsai – viskas, ką matysite šiame filme, jus išmuš iš vėžių. Tai – labai reikalingas filmas, primenantis, kad karas yra visiškai šalia, ir koks bejėgis yra žmogus, besistengiantis išgelbėti ir padėti", – sako N.Kairys.

"Mergaitė" (rež. Sébastienas Lifshitzas)

Vos išmokusi kalbėti, Saša atkakliai kartoja, kad ji – mergaitė. Pradžioje skeptiškai į tai žiūrėję tėvai galiausiai patiki, kad berniuko kūne gimusi Saša visuomet buvo ir bus mergaitė. Mokykloje, šokių pamokose ar gimtadienių vakarėliuose Saša ir šeima kasdien kovoja už jos teisę būti suprastai ir priimtai. V.Rožėnas žada, kad šis filmas nepaliks abejingų. "Socialinės lyties tema pastaraisiais metais tapo socialinių klausimų roko žvaigžde. Apie ją kalbama dažnai ir, deja, dažniausiai viršų paima emocijos, o ne racionalūs argumentai."

"Sugauti tinkle" (rež. Barbora Chalupová, Vítas Klusákas)

Ekrane – trys 12 metų mergaitės, pažinčių tinklalapiuose sulaukiančios tūkstančių žinučių su prašymais nusirengti prieš kamerą arba susitikti gyvai. Iš tiesų tai filmo kūrybinės komandos eksperimentas, kuriame dalyvauja pasamdytos pilnametės aktorės. "Rodysime dvi filmo versijas – suaugusiesiems ir jaunimui. Manau, šį filmą būtina pamatyti visiems tėvams, kad galėtų su vaikais pasikalbėti apie internete tykančias grėsmes ir padėtų nuo jų apsisaugoti", – pabrėžia D.Grigaliūnaitė.

"Pavyzdingas elgesys" (rež. Audrius Mickevičius, Nerijus Milerius)

Festivalį atidariusio filmo kūrėjai žengia į Lukiškių kalėjimą – nužudyto brolio netektį išgyvenęs A.Mickevičius ten susitinka su nuteistaisiais iki gyvos galvos Rimu ir Rolandu. "Tai vienintelis lietuvių filmas šių metų programoje. Kūrėjai nagrinėja tokias temas kaip kaltė, atleidimas, nusikaltimas, gedėjimas", – pasakoja D.Grigaliūnaitė.

"Planas be duomenų" (rež. Miko Revereza)

Režisierius ir pagrindinis filmo veikėjas M.Revereza pasakoja, kad JAV nelegaliai gyvenanti jo mama turi du telefono numerius. Viename jų – "planas be duomenų", t.y. be interneto ryšio, kuriuo vieninteliu ji gali kalbėtis apie politines temas, susijusias su savo emigracija. "Filmas sukonstruotas pasitelkus gana neįprastą eseistinę logiką – visą laiką matome kelionę traukiniu, ne visuomet aiškiai suprasdami, kas vyksta. Tačiau kuo toliau žiūrime ir kuo atidžiau gilinamės, tuo aiškesnės tampa sąsajos tarp vaizduojamų ir girdimų dalykų", – intriguoja V.Rožėnas.

"Zumiriki" (rež. Oskaras Alegria)

Žodis "zumiriki" nėra burtažodis, baskų kalboje jis reiškia "salą upėje". Taip pavadindamas filmą režisierius užsimena apie savo vaikystę, kurią leido šalia tokios salos. Jis keturiems mėnesiams atsiskyrė nuo civilizacijos ir kino kamera intymiai fiksavo ir perkūrė savo kasdienybę. "Tai yra vienas šviesiausių šiųmetės programos filmų, o dėl savo neįprastumo, originalumo ir santykio su kinu, jis turėtų itin patikti brolių Mekų kino gerbėjams", – atkreipia dėmesį N.Kairys.

"Mano kūnas" (rež. Michele Pennetta)

Per anksti suaugęs Oskaras dienas leidžia rinkdamas metalo laužą. Netoliese gyvena ir Stanley – prieglobsčio laukiantis imigrantas iš Kenijos. Vaikinai gyvena toje pačioje saloje, tačiau atrodo, kad jų gyvenimai – visiškai nesusiję, kol filme jie ima lėtai artėti vienas prie kito. "Šis filmas iš visos programos išsiskiria tuo, kad į šiurkštų realybės audinį įpina fiktyvius elementus. Perkurdamas realybę, režisierius siekia mums sukurti visą filmą laukiamo susitikimo įvykį", – pasakoja N.Kairys.