Namai, kuriuose gyvena mūzos

Tikrumas

Tai, kas vaizduojama meno kūriniuose, žinoma, subjektyvi tiesa. Žvelgiant į L. Beržanskytės-Trembo parodoje „Pradžia“ eksponuojamus darbus, tiesa yra lengva, skaidri, mirganti ramiais pasteliniais atspalviais. Ji – lyg vizija, ryškus blyksnis pasąmonėje, kurį paversti žodžiais labai sunku. Nes žodžiai neįtikina, o vaizdai, atsiveriantys paveiksluose, tai gali.

Nors menininkė sako, kad drobėse perteikti jos regėjimų atspindžiai yra nutolę nuo realistiško matymo ir primena vaikystės sapną ar praėjusio, o gal būsimo gyvenimo viziją, tikrumo juose daugiau nei realybėje, kurią neretai yra sunku priimti, todėl esame linkę ją keisti ar pagražinti.

Susijungimas

L. Beržanskytės-Trembo paveiksluose žiūrovui yra atveriami gilesni sluoksniai, slypintys už realybės išorės, – už regimo vaizdo. Tie  subtilūs sluoksniai – tarsi slėpiniai, kurie neprivalo būti įrodyti.

„Kiekvienas naujas paveikslas man yra lyg apsireiškimas. Kūrybos proceso metu jaučiu, kad vykdau pranašesnės už save Dvasios apraiškas tarsi atlikdama tarpininkės tarp paralelinių pasaulių misiją. Juk kūrybos momentu pasireiškia ne tik pats sumanymas, idėja, impulsas, duotas iš Aukščiau, bet ir pasąmonės galia ir iš ten kylanti žinia, kurią perteikia paveikslas. Ši žinia gyvena ir veikia žiūrovą. Tai man natūraliausias atradimas. Stebinantis, vedantis į gylį ir Didžiąją paslaptį, kai matomas ir neregimas pasauliai susilieja ir tampa viską jungiančia Tiesa“, – mintimis dalijasi L. Beržanskytė-Trembo.

Mūza

Menininkės darbuose jos mintys, jausmai, patirtys, regėjimai, sapnai virsta perregimais spalvinių dėmių sluoksniais. Dengiami vienas ant kito jie susilieja į bendrą paveikslą – kiekvienas kūrinys tampa tikrovės atspindžiu, praplečiančiu ją, suteikiančiu galimybę vaizdą suvokti ne tik rega, bet jį pajausti, atrasti tai, kas paliečia sielą, kas atliepia, kas jaudina.

Ne vienoje drobėje iš lengvos miglos išnyra moters profilis ar siluetas. Paveikslų veikėja atrodo truputį antgamtiška. Iš pirmo žvilgsnio ji trapi, bet menininkės vaizduojama paveikslo centre ji užima kantrios, supratingos, išmintingos, globojančios mūzos poziciją.

Moterį-mūzą paveiksluose supa gamtos didybė: gėlių žiedai, vešli lapija, į dangų besistiebiantys medžiai. Ji prausiasi lietuje, jos plaukus šukuoja vėjai, diena užpildo jos vidų šviesa, o naktis dovanoja ramybę. Gamta – jos namai.

Ji – lyg vizija, ryškus blyksnis pasąmonėje, kurį paversti žodžiais yra labai sunku. Nes žodžiai neįtikina, o vaizdai tai gali.

Paslaptis

Gamtos namus stato ir menininkas Simonas Gutauskas personalinėje parodoje „Para“, eksponuojamoje toje pačioje „Parko galerijoje“.

„Kurdamas ieškau gylio, šviesos, dieviškumo“, – sako kūrėjas. Gamtovaizdžių, marinistinių peizažų motyvai jo mistiškos atmosferos kupinuose paveiksluose tampa paslaptį saugančiomis erdvėmis. Paslaptis slepiasi laiko tėkmėje, kuri S. Gutausko paveiksluose veda ne į pabaigą, o į amžinybę. Į amžinybę tarp „auksinių ar purpurinių bangelių, žydinčių saulių, tirpstančių, tarsi vaškas debesų“.

Tapomus gamtovaizdžius menininkas pripildo šviesos. Auksinės, užliejančios visa aplink, glostančios savo šiluma, o kartais – atsklindančios iš labai toli ar norinčios atsitraukti. Tačiau ji visada jaučiama. Ji – lyg šaltinis, pripildantis gyvybės, skatinantis augti ir vešėti. Šviesa neturi nei pradžios, nei pabaigos. Ji – tarsi gyvenimo kryptis, būties prasmė.

Sutemos

Šviesą S. Gutausko paveiksluose kartkartėmis pakeičia tamsa. Tačiau ji neklampi, visa užliejanti. Veikiau tai sutemos – metas, kai šviesa ilsisi. Tamsa ateina, tamsa išeina. Saulė kyla, pasiekia aukščiausią savo tašką ir leidžiasi. Tai kartojasi nepertraukiamai.

Šviesa ir tamsa susilieja ir išsiskiria. Priklauso viena kitai, yra priklausomos viena nuo kitos. Toks dėsnis. Paveikslus apgaubiančios sutemos suteikia gamtos gyvasčiai ramybę, kad pailsėjusi, atsinaujinusiomis jėgomis ji nubustų dar ryškesnėje šviesoje.

S. Gutausko drobėse kuriami mistiški gamtovaizdžiai vieniems tampa prieglobsčiu, kitiems – namais. Ieškantys šviesos iš jų semiasi energijos, norintys ramybės – leidžiasi apglėbiami sutemų. Žvelgiant į peizažus nurimsta protas, atsiveria vidus. Supanti realybė išsiplečia sielos atspindžiuose.

Kas? L. Beržanskytės-Trembo paroda „Pradžia“, S. Gutausko paroda „Para“.

Kur? Parko galerijoje.

Kada? Veikia iki birželio 1 d.