Eksponuojami lietuvių dailės fondo, kurio žiūrovai nematė jau keturiolika metų, kūriniai, anksčiau rodyti daugelyje užsienio parodų.

Pirmiausia pristatomi menininkai ir jų darbai, dalyvavę pirmosiose lietuvių dailės parodose. 1907 metais Vilniuje vykusi pirmoji lietuvių dailės paroda, anot muziejininkų, buvo lūžis, bandant identifikuoti save kaip vieningą tautą. Pradėjo burtis menininkai, lavinosi visuomenė, atsirado bendrumo jausmas, gimė kritika. Tarp pirmųjų parodų dalyvių buvo Antanas Žmuidzinavičius, Petras Kalpokas, M. K. Čiurlionis, Adomas Varnas, Petras Rimša, Jonas Šileika, Kazys Ulianskis, Kazimieras Stabrauskas, kiti menininkai. Iki Pirmojo pasaulinio karo surengtos aštuonios parodos, trys – ir Kaune. Greta profesionalaus eksponuotas ir liaudies menas.

Pasak muziejaus pranešimo, 1919–1930 m. pradėti kloti nacionalinės dailės pamatai. „Lietuvai po truputį atsiveriant pasauliui, pradedant aktyviai dalyvauti tarptautinėse parodose, paaiškėjo, kad galime pristatyti tik liaudies meną, nes kol kas profesionaliuoju nieko nenustebinsime. Darėsi aišku, – reikia mokyklos, kuri formuotų, augintų naują menininkų kartą. Jos iniciatoriumi tapo Justinas Vienožinskis. Jo iniciatyva 1922 m. Kaune atidaryta meno mokykla, skirta ruošti menininkus ir dailės mokytojus“, primena ekspozicijos rengėjai, kviesdami į muziejaus salę, kur eksponuojama pirmųjų mokytojų J. Vienožinskio, Adomo Galdiko, A. Varno, Jono Mackevičiaus, P. Kalpoko, Kajetono Sklėriaus, Juozo Zikaro, J. Šileikos kūryba.

XX a. 3 dešimtmečio gale Lietuvoje išpopuliarėjo Art Deco stilius. Spartėjant gyvenimo tempui, keitėsi gyvenimo būdas, mados, grožio etalonai. Trumpėjo ne tik plaukai, bet ir suknelės. Kaunas buvo vadinamas „Mažuoju Paryžiumi“. Iš tiesų, pasiturinčių kauniečių gyvenimas menkai skyrėsi nuo europietiško. Lietuvos dailėje Art Deco užima reikšmingą vietą, turi specifinį tautinį atspalvį ir tuo yra išskirtinis. Ekspozicijoje pristatoma tik nedidelė dalis šias stiliaus apraiškas atitinkančių kūrinių.

Galima muziejuje užsukti ir į skulptoriaus Petro Rimšos dirbtuvę. Jo namai visuomet buvo savotiškas skulptūros ir numizmatikos muziejus. Pirmasis jo butas, kuriame apsigyveno 1924 metais, buvo mažutis ir toks kuklus, kad 1939 metais kino kronikoje parodytas kaip skurdžios menininko buities simbolis. 1946-aisiais skulptorius persikėlė į penkių kambarių butą prie Karo ligoninės, pasistatė dirbtuvę kieme. P. Rimšos kūrybinis palikimas 1962 metais, jau po dailininko mirties, buvo perduotas dailės muziejui Kaune.

Ypatingą vietą ekspozicijoje užima moterų, 1938-aisiais susibūrusių į Moterų dailininkių draugiją, kūryba. Beje, kolegos vyrai gana skeptiškai priėmė tą moterų vienijimąsi. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ekspozicijoje dabar pristatomi tragiško likimo menininkės Marcės Katiliūtės, Bronislavos Adelaidos Abaravičiūtės, Konstancijos Petrikaitės-Tulienės, Veronikos Šleivytės kūriniai.

1930–1940 m. itin reikšmingas dešimtmetis, nuspalvintas sparčiu dailės augimu bei jaunosios kartos maištingumu. Jaunieji, kurių estetinės ir idėjinės pažiūros buvo labai nevienalytės, vis dėlto buvo vedini bendro siekio – „kurti gyvą, modernią ir tautinę dailę“. 1929 m. Kauno meno mokyklos streikas buvo postūmis iš jos pašalintiems vykti studijuoti į užsienį. Studijuodami pas stiprius to meto dailininkus, lankydamiesi muziejuose, galerijose, jauni kūrėjai labai praplėtė savo akiratį, keitė pažiūras. Tačiau Antrasis pasaulinis karas sustabdė lietuvių dailės vystymąsi, išblaškydamas dailininkus po pasaulį, kitus pasmerkdamas sunkiems išbandymams. Ekspozicijos finale – paskutiniai kūriniai, paliesti okupacijos ir karo nuotaikų.

Atskira „Lietuvos dailės 1900–1940“ salė yra skirta ir tautinės valiutos lito istorijai. Lietuviškų pinigų kūrimas buvo nauja patirtis neturinčioje tradicijų taikomosios grafikos srityje. Žymūs to meto dailininkai A. Varnas, A. Galdikas, V. Jomantas ir A. Žmuidzinavičius drąsiai ir aktyviai įsitraukė į nepažįstamą ir sudėtingą pinigų kūrimo procesą. Banknotuose ir monetose atsispindėjo istoriniai įvykiai, to meto aktualijos, buvo pavaizduoti žymūs asmenys. Juose gausu lietuviškų simbolių, tautinės ornamentikos: kryžių, audinių, juostų raštų motyvų. Monetoms būdingas dekoratyvumas, o plačiai panaudoti stilizuoti augalai atspindėjo Lietuvą kaip žemės ūkio kraštą, – taip ekspoziciją pristato jos kūrėjai, kviesdami gyvai aplankyti Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų Kaune.