Menininko N. Vaitkaus realybės miražuose – savęs ir kitų paieškos

Joje pristatoma vokiečių kilmės lietuvio, jau kuris laikas iš Hamburgo grįžusio į gimtąjį Kauną; menininko, ilgai ieškojusio savęs įvairiose veiklose ir vėl grįžtančio prie kūrybos; tapytojo, pastarąjį pusmetį žengusio dar vieną pokyčio žingsnį molbertinės tapybos kelyje, kūryba.

N.Vaitkus dailės studijas baigė Šiaulių universiteto Dailės ir menų fakultete beveik prieš trejetą dešimtmečių (diplominis jo darbas buvo vitražas). Ilgai beveik neprisilietęs prie meninės veiklos, 2017 m. jis spontaniškai grįžo prie dailės, tik jau ne vitražo, bet tapybos ir nuo to laiko spėjo surengti keletą tapybos parodų Lietuvoje ir Vokietijoje.

Anot menotyrininkės Violetos Krištopaitytės-Jocienės, pradžioje dailininko paveiksluose buvo daugiau atpažįstamų motyvų – miestų fragmentų, kasdienybės objektų, daugiau konstatacijos ir objektyvizuoto pasakojimo, būdingesnio monumentaliajai dailei. Vitražinės mokyklos atminčiai priskirtinas ir kūrinių konstruktyvusis pradas, vaizdo plotis – nelyg plačiaekraniame objektyve, plastinės kalbos dekoratyvumas, ryškios lokalios spalvos, savaime traukiančios potencialų stebėtoją.

„Pastovus srautas“. N. Vaitkaus pav.

Pastaruoju metu dailininko kūrybą akivaizdžiai formuoja intensyvi tapybinės ir asmenybinės savivokos įtampa. "2020–2021 m. sukurtuose paveiksluose ryškėja savianalizės judesys, juose daugėja jautrumo, emocinių ir reflektyvių vibracijų", – pastebi menotyrininkė.

2020–2021 m. sukurtuose paveiksluose ryškėja savianalizės judesys, juose daugėja jautrumo, emocinių ir reflektyvių vibracijų.

Vis laisvėdamas, vis drąsiau pažindindamasis su jam Dangaus priskirtomis kūrybos mūzomis, autorius pateikia savo įžvalgas apie sandūras su išoriniu pasauliu, savitas fenomenologines patirtis, emocijas, nuojautas ar sapnus. Jų įspūdžiui nusakyti tebenaudoja aktyvias spalvas, bet pasitelkia ir minkštėjančias linijas, mažiau apibrėžtas asociatyvias formas, mėgaujasi faktūra, dažo judėjimu. Anot V.Krištopaitytės-Jocienės, vis dažniau iš po abstrahuotų potėpių mus stebi slėpiningi veidai – subjektyvios realybės ar pasąmonės žinių skleidėjai. Reprezentacinius modelius po truputį keičia introspekcijai artimesni vizualinės kalbos parametrai.

"Todėl drobėse vis mažiau frontalios konstatacijos, daugiau procesualumo. Kartu – daugiau ieškojimų ir atradimų įvairovės, kalbant apie tai, "kas esu aš", "kas esi tu", koks būna mūsų santykis vienų su kitais ir aplinka. Abstraktėjančios tapybinės kalbos ir subjektyvaus, kiek siurrealistinio naratyvo derinys kuria savitą N.Vaitkaus pasaulį, kuriame atsiveria erdvesnės vidinių patirčių galimybės. Žiūrovo patyrimui – taip pat", – sako menotyrininkė.

Anot V.Krištopaitytės-Jocienės, naujoji N.Vaitkaus tapyba greičiausiai nepraleis progos mūsų užklausti: ar parodoje matėme realybės miražus, ar tikrovę, sukurtą kito vidujybės miražų.

Kas? N.Vaitkaus paroda "Realybės miražai".

Kur? Galerijoje "Aukso pjūvis".

Kada? Veikia iki liepos 22 d.