Quantcast

Menininkės: sujungiant du skirtingus polius yra tikimybė sukurti naują kalbą

Lietuvės Ingos Galinytės ir graikės Annos Papathanasiou duetas jau kurį laiką tyrinėja empatijos reiškinį. Atsispirdamos nuo individualių trauminių patirčių, menininkės įgyvendina ilgalaikį, bendravimu per atstumą grįstą, projektą, o kaskart susitikusios, mėgina sukurti savitą "empatišką kūną".

12-osios Kauno bienalės "Po išvykimo| Prieš atvykstant" metu Kauno geležinkelio stotyje menininkės įgyvendino jau trečią bendrą performansą. Rugsėjo pabaigoje išvysime dar vieną bendrą meninį vyksmą. Prieš planuojamą susitikimą I.Galinytė (I.G.) ir A.Papathanasiou (A.P.) dalijosi mintimis apie traumines jų bendradarbiavimą lydinčias patirtis, nepaliaujamas empatijos paieškas ir pasirodymą Kaune.

– Kaip judvi susipažinote ir kaip pradėjote ilgalaikį bendravimu grįstą projektą "FTIJ.s" (FIRST TIME IN JACUZZI. Sorry.) (PIRMAS KARTAS SŪKURINĖJE VONIOJE. Atsiprašau)? Iš kur kilo šmaikštus projekto pavadinimas ir kokius santykius plėtojate projekto eigoje?

I.G.: Susipažinome "Watermill" centre Niujorke (JAV) Roberto Wilsono vadovaujamos Tarptautinės vasaros programos metu 2018 m. Penkias savaites praleidome gyvendamos, dirbdamos ir kurdamos drauge su tarptautinių menininkų bendruomene. "Watermill" centras – labai unikali vieta, kurioje nuolat pabrėžiami du teiginiai – "Taip, tu(aš) gali(u)" ir "Tai tau į naudą" – gali pakeisti suvokimą apie save ir išlaisvinti nuo asmeninių apribojimų.

A.P.: Mes abi buvome išrinktos atlikti savo pasirodymus 25-ajame kasmetiniame "Time Bomb" ("Laiko bomba") GALA renginyje. Buvome laimingos, supratusios, kad meninius mūsų žodynus vienija bendras pamatas – dvilypė savastis. Daugiau nei penkias savaites egzistuodamos toje pačioje terpėje pradėjome dialogą apie "kolektyvinį ego", bei ėmėme gvildenti nematerialios erdvės koncepciją, gebančią suteikti stabilumo jausmą nuolat kintančioje aplinkoje.

Kiekviena nauja paviljono, festivalio ar bienalės koncepcija mums yra tarsi nauja medžiaga "Empatiškam kūnui" kūrimui.

I.G.: Pasibaigus vasaros programai nenorėjome nutraukti ryšio ir pasižadėjome kiekvieną dieną jį palaikyti bendraudamos virtualiai. Palaipsniui toks mūsų bendravimas įgavo audiovizualaus kolektyvinio dienoraščio, talpinančio tekstus, vaizdus, garsus ir judesius, formą. Kasdienis mėginimas likti ištikimoms idėjai arba reikšmingam gyvenimo žmogui, padėjo mums atrasti traumos fenomeną ir fundamentalų atsiskyrimo reiškinį, kurį kiekvienas išgyvename bent kartą gyvenime, atsiskirdami nuo motinos įsčių.

A.P.: Išvykdamos iš JAV nusprendėme sukurti bendrą, kone šventą vietą, kurią apibrėžtų ne geografinės koordinatės, o nematoma minčių ir emocijų gija. Tai tarsi nenuoseklus referencinio taško kūrimas. Palaipsniui jį kuriame, dalyvaudamos viena kitos kasdienybėje, puoselėdamos išankstinį pasižadėjimą ir ryšį. Tai tarsi etiudas privalomai ištikimybei.

I.G.: Na, o projekto pavadinimas atsirado dar "Watermill" centre. Jame menininkai dažnai susitikdavo vakarinėms diskusijoms sūkurinėje vonioje. Aš tuose susitikimuose nedalyvaudavau, kol kartą po sunkios dienos nusprendžiau prisijungti prie draugų. Mėgindama išlipti iš sūkurinės vonios gana skaudžiai parkritau ir iš mano lūpų išsprūdo frazė: "First time in jacuzzi. Sorry" (Pirmas kartas sūkurinėje vonioje. Atsiprašau). Visi smagiai pasijuokėme, o aš dar ir didžiulę mėlynę įsitaisiau. Ši linksma istorija iliustravo klaidą kažką darant pirmą kartą, kartu tapdama ir traumos simboliu. Be to, mums patiko kaip sąmojingai ši frazė skamba, nes tai kiek sumažino projekto dramatiškumą.

– Pirmasis jūsų drauge sukurtas performansas "Empatiškas kūnas" buvo įgyvendintas Gedimino ir Nomedos Urbonų inicijuotame Pelkių Paviljone 16-toje tarptautinėje Venecijos architektūros bienalėje. Gal galite šiek tiek daugiau papasakoti apie šį jūsų pasirodymą?

I.G.: Pelkių paviljone įvyko pirmasis mūsų fizinis susitikimas po vasaros programos Niujorke. Iki tol projektą tris mėnesius plėtojome per atstumą. Tuo metu dar nežinojome, kuria linkme judame, tačiau iškart susitapatinome su pelkės sąvoka, mat panašėjo į "gamtos mėlynę". Nebūdama nei ežeru, nei upe, ji visada buvo kažkuo nepažįstamu, bauginančiu ir nepaklūstančiu "grožio" standartams. Ilgą laiką žmonės džiovindavo pelkes be jokio pasigailėjimo, naikindami natūralią ekosistemą. Būtent taip mes dažnai elgiamės ir su asmeninėmis trauminėmis patirtimis: apsimetame, kad jų nematome arba siekiame jas sunaikinti. Taip pelkių paviljone pradėjome kurti "Empatišką kūną".

A.P.: Grindis nuklojome iki tol surinktais tekstais, emocijomis ir rastais objektais, siekdamos apjungti visa tai į vientisą kūnišką ir vokalinį vaizdinį. Tai nebuvo lengva, turėjome labai nedaug laiko. Mūsų "įkvėpimo baseinas" labiau priminė vaizdų ir tekstų duobę ar išsibarsčiusią kasdienybės dėlionę. Tačiau net menkiausiose detalėse ieškojome nuoširdumo ir pažeidžiamumo. Viskas stojo į vietas naktį prieš pasirodymą, susikoncentravome į kritimo reiškinį. Kritimą suvokėme kaip empatiją viena kitos, ir kitų, kovojančių savo asmenines kovas, atžvilgiu. Kalbėdamos viena su kita savomis, graikų ir lietuvių, kalbomis, atsisakydamos stereotipinės socialinės kalbos formos, mėginome bendrauti emocijomis ir kūnais, taip kurdamos judesio sūkurį, kuriame fragmentiški žodžiai pynėsi su ant Paviljono grindų nerimstančiais mūsų kūnais, šviesai paviljono centre apšviečiant stiklinę, pripildytą Venecijos kanalų vandens. Tai buvo pirmasis bendras mūsų performansas. Kiek vėliau Graikijoje, turkiškose voniose, įgyvendinome dar vieną performansą "Baths of future paradise" ("Ateities rojaus vonios"). Performanso vieta leido atsirasti naujoms prasmėms. Be to, bendradarbiavome su dar dviem menininkais Jayumi Glassu Dubsu ir Cristianu Petru.

– Visai neseniai naują performanso "Empatiškas kūnas" versiją buvo galima pamatyti ir 12-ojoje Kauno bienalėje... O rugsėjo pabaigoje bienalės lankytojų lauks dar viena. Ar visas performanso versijas vienija bendra istorija? Kaip jie susiję?

A.P.: Empatiškas kūnas – tai visa vienijanti idėja, tarsi stuburas jungianti fizinius performansus, kurie viso projekto metu mums tampa susitikimų pretekstu. "Empatiškas kūnas" nuolat kinta ir prisitaiko prie aplinkos, lygiai taip, kaip plazma prisitaiko prie žaizdos. Net nenumanau, kaip projektas atrodys pabaigoje. Mes kontroliuojame rezultatą lygiai taip pat, kaip jis kontroliuoja mus. Pats performansas taip pat yra kontrolės, dinamikos ir jautrumo net menkiausiems pokyčiams klausimas. Graikijoje turėjome galimybę papildyti performansą naujomis sudedamosiomis dalimis, tokiomis kaip – muzikinis Dimitris Papadatos sukurtas takelis, kuris performanso metu kito kartu su mūsų judesiais ir kalba. Ši, antroji "Empatiško kūno" dalis vyko centrinėje "Bei Hammam" vonių patalpoje. Performanso vieta papildė įprastinį mūsų pasakojimą tam tikra istorija. Visgi, pagrindinė mūsų performansų serijos pasakojimo gija, kalbant trumpai, pasakoja apie "sizifišką šiuolaikinio žmogaus būseną". Performansas yra tarsi eksperimentinio ilgalaikio bendravimo tarp panašiais bruožais pasižyminčių objektų prailginimas, atsirandantis susitikimų momentais, visai kaip dviem aplink saulę keliaujančioms planetoms priartėjus vienai šalia kitos.

I.G.: Venecijoje mes sukūrėme "Empatiško kūno" skeletą. Salonikuose skeletą apvilkome raumenų sluoksniu, o Kauno bienalėje padengsime jį oda. Kiekviena nauja paviljono, festivalio ar bienalės koncepcija mums yra tarsi nauja medžiaga "Empatiško kūno" kūrimui, ir vieta, kurioje jis gali būti aktyvuotas pagal skirtingus poreikius.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių